Pasmerktas užmarščiai ar visų kartų atminimui?
Žmogus, kurio gimimas Molėtų krašte, Alantos apylinkėse galbūt tik atsitiktinumas. Žmogus, kuriam Lietuva ir jos žodžiai buvo viso gyvenimo pamatas. Žmogus, kuris taip ir nesugrįžo į Alantą, nevaikščiojo gimtosiomis kalvomis, taip ir neįbrido į Gaidamonių ežero vandenį… Žmogus, kuris į savo gimimo vietą dabar parskrenda kiekvieno iš mūsų tariamu lietuvišku žodžiu ar jo paties aprašyta vyturio ir vieversio giesme.
Galime tik spėlioti, kokia gruodžio 4–oji buvo 1816 metais. Po ilgų ieškojimų, dabar esame tikri – tądien prieš 200 metų Gaidamonių kaime, Alantos apylinkėse, gimė poetas ir vertėjas Valerijonas Ažukalnis (sulenkintai Zagurskis). Ilgą laiką manyta, kad XIX a. poetas ir vertėjas gimė netoli Šimonių miestelio (dabartiniame Kupiškio rajone). Pasak Ryčio Tamašausko, Ipolito Zagurskio ir Barboros Maleckaitės pirmagimis – Valerijonas –Alantos apylinkėse gimė, kuomet jie trumpam svečiavosi pas Barboros Zagurskienės tėvus (ar bent jau artimus gimines), šiame krašte gyvenusius bajorus Maleckius.
Neturėjęs sąlygų mokytis ir nuo pat jaunystės dvaruose tarnavęs kaip raštininkas ar ūkvedys, Valerijonas Ažukalnis – Zagurskis savo darbais šiandien gretinamas su Antanu Strazdu, Kristijonu Donelaičiu ar Simonu Stanevičiumi. Vertimai, eilės, pasakėčios, nuoširdi draugystė iki pat mirties su daktaru ir poetu Antanu Baranausku… Lietuvių literatūros tyrinėtojas Juozapas Girdzijauskas įsitikinę – Valerijonas Ažukalnis gyveno savo tautos rūpesčiais: „Poezija jam nebuvo proginis rašinėjimas ar pramoga. Jis suvokė savo pareigą tautai ir pagal išgales darbavosi jos labui.” Pats poetas ir vertėjas lenkiškoje rinkinio pratarmėje sakė: „…tai, ką galėjau ir ką turiu, atiduodu Broliams lietuviams ir Lietuvos žemei”.
Poetas mirė nepalikdamas nei vienos spausdintos savo kūrybos eilutės. Pasak J. Girdzijausko, V. Ažukalnis-Zagurskis buvo ilgam pasmerktas užmarščiai. Nors yra rankraščių, pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos gramatika”, kurie iki šiol nerasti, tačiau beveik po šimto metų, iš cenzorių ir policininkų stalčių pavyko išvaduoti V. Ažukalnio dalį sunkaus darbo. Tik 1968 metais pirmą kartą buvo išleisti šio kūrėjo raštai – eilėraščių rinkinys „Raštai lietuviški: tikros rankos, išguldymai ir sekiojimai”.
Mylimosios išdavystė, du didieji sukilimai (1831m. ir 1863 m.), suėmimas ir kalinimas, dvarininkų nepakantumas už kovą prieš neteisybę, gyvenimas Vilniuje, Skapiškyje, Šimonyse, Kaune – visa tai, kas brandino Valerijoną Ažukalnį–Zagurskį, kaip asmenybę ir poetą. Jis ne tik mokėjo prakalbinti paukštį („Tin ten, tin ten, lakštingėle, Ten tin, ten tin lazdynuose, Ten, kur teka ta upelė, Vėl tu ten tuoj pagiedosi”), į eilutes suguldyti plačius panoraminius vaizdus („Naktis giedri ir tyki. Mėnuo sidabrina. Žemę, miškus ir kalnus. Ant dangaus mėlyna”), bet ir atskleisti dramatiškąjį poeto („Pasislėpk debesyje, mėnuli, panardink ūkuose veidą, Čia aplinkui kapų tyla ir liūdesys, O buvusių laimės akimirkų prisiminti neverta”), lietuvio („Lietuviai, broliai mano! Atanešu jums kalbą tėvų mūsų, taip ilgai užmirštą”) portretą. Po Valerijono Ažukalnio – Zagurskio mirties kunigas Antanas Baranauskas sakė: „Įžvelgiau iki dugno to žmogaus sąžinę ir mačiau, kokia ji švari; maža taip protingų ir gerų žmonių!”
2017 metų pradžioje Molėtų viešojoje bibliotekoje pasirodysianti fotografijų paroda „Literatūriniai tiltai” – bandymas sujungti Molėtų krašto literatūrines vietas ir nutiesti tiltus tarp asmenybių, gyvenusių skirtinguose amžiuose. Šį kartą, visai neatsitiktinai, tarp Molėtų krašto literatūros kūrėjų ir puoselėtojų fotografijų nuguls ir Valerijono Ažukalnio-Zagurskio gimimo vietos vaizdai.
Lyg tyčia, vidurvasarį aplankius pievose įsiterpusią ir įspūdingų ilgaamžių medžių apjuostą poeto gimimo vietą, prie buvusios gimtosios sodybos vienkiemio ir koplytstulpio visus iš aukšto stebėjo gandrai. Ištiesę kaklą jie tarsi klausė atvykėlių balsų ir fotoaparato čiauškėjimo, kurie sudrumstė vienkiemio idilę.
Dar šiemet, gruodžio 4–ąją turėjome progą sugrįžti prie poetui skirto koplytstulpio Gaidamonių kaime. Progą, įminti žingsnius gruodu pasipuošusioje lietuvių aukštaičių žemėje. Progą prisiminti, galbūt atsitiktinai Alantoje gimusį, tačiau neatsitiktinai XIX amžiaus lietuvių literatūros žiburiu buvusį Valerijoną Ažukalnį – Zagurskį. Gal ne veltui tądien prieš 200 metų į vieną iš Gaidamonių vienkiemių nusileido gandro plunksna.
Akvilė Stančikaitė
