„Kai žmonės ilgesiu tampa”
Alfonsas Kavoliūnas ir Remigijus Gražys. Du vardai, dvi pavardės, daugeliui kraštiečių literatų atstovaujančios kūrybinei gelmei, pagarbai lietuviškam žodžiui ir jį rašančiam žmogui. Tai vardai ir pavardės atstovaujančios kūrybai, kuri tampa tiltu, nusidriekiančiu tarp ežerų, medžių viršūnių, tarp savęs atradimo, dalinimosi pačiu savimi ir savo žodžiais.
Jubiliejiniais metais Molėtų rajone visuomenei pristatomas kūrybinis projektas ir jo fotografijų paroda „Literatūriniai tiltai” mums visiems primena apie literatūrinį krašto paveldą – literatūros asmenybių atminties ženklus, įsiterpusius, tapusius gamtos, mūsų kraštovaizdžio dalimi.
Dar prieš 20 metų – 1997-aisiais Molėtų krašto literatūriniame gyvenime žengtas naujas žingsnis – įkurta Molėtų rajono literatų brolija. Visuomeninės organizacijos, apjungiančios rajono gyventojus, užsiimančius literatūrine, kūrybine veikla, išaugusios iš pokalbių apie literatūrą ir meną, idėjos autorius – kraštietis poetas Alfonsas Kavoliūnas (1929-2003). Tai publicistas, mokytojas, buvęs Molėtų vidurinės mokyklos direktorius, rajono švietimo skyriaus darbuotojas. Tai kūrėjas, ne kartą pasirašinėjęs A. Molio slapyvardžiu. Kaip rašė mokytoja Aldona Urbonienė – Alf. Kavoliūnas visu gyvenimu, charakteriu, pasaulėjauta ir kūryba yra tipingas rytų aukštaitis, jis visas iš gausiai gamtos grožiu prisodrinto Molėtų krašto, iš senojo Padvarnių kaimo molžemio, į kurį augte įaugo ištikimai jį mylinčio sūnaus jausmu.
Po rajono literatų brolijos sparnu 1999 metais pradėtas vykdyti projektas „Atžalynas 99″, nuo 2000 metų pakeitęs pavadinimą ir iki šiol gyvuojantis kaip Kūrybinis jaunimo sambūris, kur vyresni rajono literatai tampa ne tik pavyzdžiu, bet ir patarėju pirmuosiuose literatūriniuose bandymuose. 1999 m. išleistoje Molėtų rajono literatų brolijos kūrybos knygelėje „Akimirkos”, Alfonsas Kavoliūnas rašė: „Mes, literatai, mažuma fanatikai, maną, jos be mūsų širdies atsivėrimo nebus šviesaus pasaulio. Bet ir tariamoji vizija geriau negu jokios”.
Gausų krašto kūrėjų būrį savo asmenybe papildė aktyvus literatų brolijos narys, 1996 ir 2006 metais literatūrinės Kazio Umbraso premijos laureatas, poetas Remigijus Gražys (1943-2012). Šie 2017 metai – jau penktieji, kai kovo 8 d. šis išskirtinio talento poetas buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Nueitas ilgas kūrybinis kelias tikint Remigijaus Gražio literatūrinio darbo įvertinimu. Vis dėlto džiaugtis šiuo įvertinimu tiek pačiam poetui, tiek Molėtų visuomenei teko neilgai – tų pačių metų balandžio 5 d. R. Gražys mirė. Tarsi nujausdamas, kokia tuštuma atsivers krašto kultūriniame gyvenime jam išėjus, viename iš savo eilėraščių „Diena” Remigijus Gražys rašo, šiandiena mums ypač aktualius žodžius: „O aš jau seniai seniai dėkoju, O aš jau seniai seniai galvoju: Kaip gera, kai žmonės ilgesiu tampa”.
Žmonės tapę ilgesiu literatūriniame Molėtų krašto gyvenime. Savo mintimis ir prisiminimai apie Alfonsą Kavoliūną ir Remigijų Gražį sutiko pasidalinti kraštietės poetės, literatūrinės Kazio Umbraso premijos laureatės Virginija Žvarėlaitė, Nijolė Navikienė, Laimutė Pacevičienė ir Diana Jasinavičiūtė. Pasak pastarosios pašnekovės, tai kūrėjai, kurie veikė kūrybinę sferą, ją plėtė, palaikė, skatino, todėl jų įtaka Molėtų krašto literatūriniam gyvenimui – neabejotina. Štai, Laimutė Pacevičienė prisimena, jog būtent Remigijus Gražys ją atvedė pas Molėtų literatus. Tai buvo nuoširdus ir kuklus žmogus, o Alfonsas Kavoliūnas – pirmasis Molėtų literatų brolijos pirmininkas. Visuomet pažinusi jį kaip griežtą inspektorių, literatų brolijoje L. Pacevičienė jį pažino kaip jautrų kūrėją. Poetė Nijolė Navikienė, net 12 literatūrinių K. Umbrazo premijų laureatė, įsitikinusi: „A.a. Alfonsas Kavoliūnas bet kokiu atveju buvo Asmenybė. Jame nuostabiai derėjo organizatoriaus patirtis ir kūrėjo gebėjimai. Laikotarpis, kada literatams vadovavo Alfonsas, buvo be intrigų, pakankamai užpildytas veiklomis. A.a. Remigijus Gražys itin daug prisidėjo prie literatų brolijos narių kūrybos sklaidos, nors kartais jo metodai pagerinti kūrinius balansavo ant autorinių teisių pažeidimų ribos… Manau, kad tai laikmečio dvasia, o ne asmeniški Remigijaus pokštai”. Pasak 9 literatūrinių K. Umbraso premijų laureatės, poetės Virginijos Žvarėlaitės, be Alfonso Kavoliūno ir Remigijaus Gražio nebūtų ką kalbėti apie Molėtų krašto literatūrą. Pirmasis suformavo literatūrinį brolijos stuburą, antrasis savo eilėraščiais sukūrė lyrinius Molėtus.
Taip abu kūrėjai paremdami kūrybinio žodžio puoselėtojus tikėjo jaunųjų kūrėjų galimybėmis. Pats Alfonsas Kavoliūnas, pirmojo moksleivių kūrybinio almanacho „Atžalynas ošia” pradžioje rašė: „Daug viliamės ir tikimės iš mūsų išprususio ir kūrybingo jaunimo labai savitai betarpiškos poezijos ir prozos”. Ilgametė Kūrybinio jaunimo sambūrio dalyvė, poetė Diana Jasinavičiūtė pastebi, kad jaunieji rajono kūrėjai – įvairūs ir įdomūs. Šiek tiek kuklūs ir ne iki galo išsiskleidę. Nuoširdūs. Kai kurie tikrai potencialūs, tačiau tarsi nepanaudojantys visų savo galimybių. Štai, Nijolė Navikienė teigia, kad jaunieji rajono literatai jau seniai praaugo vyresniąją kartą ir tai yra gerai. Labai geras jausmas, kai jaunimas eina kūrybinių paieškų takais. Kalbinta sėkmingai kūrybiniu keliu žengianti jaunoji Molėtų rajono poetė, kūrybinio jaunimo sambūrio narė ir 2015, 2012, 2010 metų literatūrinės K. Umbraso premijos laureatė Agnė Šikaitė, nors ir savo kūrybiniame kelyje nesutikusi nei A. Kavoliūno, nei R. Gražio – atvira. Pasak jos, svarbiausia kūryboje atrasti ir jausti patį save, o jaunieji Molėtų krašto kūrėjai – tai brandžios ir mylinčios gyvenimą asmenybės. Jų kūryba atskleidžia spalvingą patyrimų, suvokimo ir fantazijos spektrą.
Kaip kalbintos pašnekovės teigia – kūryboje svarbiausia nuoširdumas ir nuolatinis atsinaujinimas. Svarbu atrasti savo santykį su pasauliu ir jį nuoširdžiai išsakyti. Rasti stimulą ir nišą, mokėti sulaukti kūrybinės brandos momento. Kūryba tarsi tam tikra magijos forma: galia minčiai, nuojautai, jausmui suteikti formą. Atviras žvilgsnis į pasaulį ir savo kraštą degė ir magiškose Alfonso Kavoliūno bei Remigijaus Gražio akyse ir jų poezijos eilutėse. Kada gi atsiras geresnis laikas, jeigu ne dabar, ne šiandien, juos su kitais mūsų krašto kūrėjais prisiminti. Taip „Literatūriniais tiltais”, sujungiančiais rajono vietoves, laikotarpius ir žmones, galime keliauti, sekti mūsų krašto literatūros asmenybių atminties ženklus užfiksuotus fotografijose ir kalbėti apie juos.
Akvilė Stančikaitė
