Nijolės Michailinienės linkėjimai…
Ach, tie linkėjimai… Šilti, vilnoniai, minkšti ir užburiantys… Šiaip jau dauguma linkėjimų būna nematomi, o šitie, atvirkščiai, ne tik matomi, bet dar ir spalvoti. Ar gi gali nuo tokių atsisakyti?… O ir Šv. Martynas, čaižydamas paskutinius rudens lapus lietaus, ledukų ir šlapdribos bizūnais, sako, jog šitie linkėjimai pačiu laiku – žiema jau ant nosies… Viena geriausių Molėtų viešosios bibliotekos skaitytojų, daugumai molėtiškių žinoma „sklepelio” pardavėja, kur būdavo galima nusipirkti įvairių ir kokybiškų maisto gaminių, Nijolė Michailinienė, tapusi jaunąja senjora, pradėjo kurti savąjį rojų Molėtuose.
O kad tuo įsitikintumėte, atvykite į Informacijos skyrių bibliotekoje ir patys pajusite linkėjimų galią. Auksuolė Nazarovienė, vadovaujanti šiam skyriui ir Senjorų klubui, kviečia ir pristato parodas ne tik kūrybingų senjorų, bet ir rajono tautodailininkų bei meniškos prigimties kūrėjų. Nijolę Michailinienę greičiausiai priskirčiau prie meniškos prigimties kūrėjų, nes ši paroda yra viešas debiutas. Manyčiau, pavykęs. Tą liudija ir gausūs lankytojų atsiliepimai bei noras parsinešti namo ką nors šilto, spalvoto ir mielo – jei ne sau, tai vaikui, jei ne savo artimui, tai – katinui… Būtent katino namas ir katinas – dėtuvė – pirmieji, kurie iškeliavo pas mielus ir murkiančius padarėlius… Damos rinkosi šalius, matavosi pirštines ir riešines, šlepetes ir pirties kepures. O jau kepurės kepurės… Užburs ne vieną: ir spalvomis, ir dekoru, ir mintimi… Čia, turbūt, bus elfai užbūrę pačią kūrėją, kad ši ne tik elfų kepures, bet ir batelius nuvėlė iš Naujosios Zelandijos avių vilnos. Nors, kartais, lyg su tikrais elfais tenka kivirčytis ir Nijolei, mat, pasitaiko tokių, kurie blogą vilną nori parduoti kaip pačią geriausią…
Užsinorėję Nijolės Michailinienės linkėjimų gali drąsiai juos priimti ir ilgai nešioti, nes yra kokybiški. Dirbti kokybiškai ji išmoko jaunystėje, nes yra profesionali audėja, dirbusi ir Kaune, ir Panevėžy, ir Biržuose… Jaunystės profesiją užmetusi ir stakles pardavusi, šiandien ji pamėgo kitos srities rankdarbius, bet tekstilės pojūtis niekur nedingo, o jei ir buvo užmestas, tai, manykime, kad elfai jį ištraukė ir pačiai Nijolei priminė, kad ji gali ir suknelę pasisiūti, ir riešines nusimegzti ar nusinerti, su karoliukais ar be karoliukų, o dabar suraito, suvelia ir šiltus, vilnonius linkėjimus… Nors pati Nijolė tvirtina, jog geriausi jos kūrybos patarėjai ir vertintojai yra vyras ir dvi dukros – Justė ir Auksė, o parodos pristatymo metu radosi dar viena – jos mokytoja Ona Dubauskienė. Beje, šios moters riešinės taip pat buvo eksponuojamos bibliotekoje.
Reiktų pastebėti, jog Nijolė dar atnešė ekspozicijai papuošti vilnonių, margų obuolių. Jie – tarsi šiųmečio rudens priminimas apie retą obuolių derlių, o aš dar pridurčiau, jog tai puikus dekoras Kalėdų eglutei. Tad, paskubėkite, kol dar šilti, kvepiantys vilna ir rudeniu, tebelaukia Nijolės linkėjimai…
Jolanta Matkevičienė
