Gitana Žundienė
* * *
taip būna per dažnai,
kada pas mus
prasideda –
nesibaigia karai
kiekvienas už save –
vienybės nebėra
suprasti per sunku,
kada per daug padarome klaidų –
tokia žmogaus esybė
kiekvienas esam didenybė tamsta –
karūnos ant galvų –
nematom net draugų
kaip būti – kaip nebūti?
širdis juk gali be jausmų pražūti!
kiekvienas meta akmenį į sielą,
o ji juk ne bedugnė –
ten palikim nors mažyti gėrį,
kur buvo sąžinė gyva –
ten liko tik voratinklių gyja
taip būna pernelyg dažnai,
net patys artimiausi žmonės
tampa priešais amžinai
tad patarimas vienas –
jei būsi iš puikybės karūnuotas –
būsi amžiams lyg vaiduoklis vienas!
(2019.02.10, Molėtai)
JAU PAVIRTO STIKLU
Ar išsaugosim tai,
Ko netekti taip lengva?
Ar branginsim mes tai,
Kas kainos neturi?
Viskas slysta po kojom,
Kai prasmės nebėra.
Lyg stiklinė Širdis –
Ją taip saugot sunku.
Gatvės dengias rūku,
Kada būna sunku
Be prasmingų dienų.
Taip gyventi sunku!
Ar dar saugosim tai,
kas pavirto stiklu?
(2018.02.28, Molėtai)
FĖJOS
mane aplankė šįryt fėjos, –
jas atpūtė iš labai toli
šiaurinis vėjas,
kuris gyvena pilyje
pro lango ir pro durų plyšį
jos randa kelią į namus,
kur mes – keistuoliai žmonės –
jau pamiršom pasakų kerus
– – – – – – – – – – – – –
mane aplankė fėja
nematoma ir savaip žavi, –
jei dar prisimeni tu kokią pasaką –
tu labai laimingas širdyje esi!
(2019.03.12, Molėtai)
NEPABAIGTI EILĖRAŠČIAI
kai jau nebėra apie ką rašyti,
imi tiesiog pieštuką ir bet ką
ant popieriaus imi braižyti
išdžiuvo mintys, pasibaigė lapai sąsiuviny,
o žodžių net mažyčiam tekstui nerandi,
tik mintyse lyg tūkstančiai žiogu
jie zvimbia, čirškauja
keistu balsu,
kažkiek gal įkyriu
kaip sudėliot, kaip pažabot,
kaip nuraminti ir į eiles
po vieną sutalpinti
jau nebėra nei noro, nei jėgų,
tik rankoje pieštukas mažas
ir daug suglamžytų nepabaigtų eilių
tiek daug aplink išmėtyta,
o aš ant jų miegu
(2019.03.28, Molėtai)
DAINUOK ŠIRDIE
dainuok širdie
man serenadą
nors kartais
tas gyvenimas
lyg muilo
serenada
girdžiu garsus
jaučiu kvapus
o sapnuose
mataus vaizdus
tik širdyje
nepasibaigiantis
kandus ir piktas
prisiminimų
šleifas
nors tai tik praeitis
ir jos jau nebebus
dabar dainuok širdie
man serenadą
nes kas jau buvo
tas pražuvo
gyvenimą nuo šiol
aš gersiu
lyg rožinių
gėlių
nektarą
(2019.04.05, Molėtai)
SUKURK
sukurk paveikslui muziką –
o spalvos gros skambias natas
nuspalvink garsą tą kurį širdim girdi –
ir liks paveikslas tavo amžiams atmintį
paliesk švelniu teptuko mostu balta drobę –
žinau tas išėjimas iš savęs lyg spalvintų garsų tvirtovė
sukurk iliuziją – miražą –
nuskrisk mintim kur dar nė karto nebuvai
tegul nuspalvina tave visų spalvų jausmai
nes kai tapai paveikslą tu – lyg iš naujo vėl gimei
tiesiog sukurk širdim tu
grojantį gyvenimo paveikslą
(2019.04.27, Molėtai)
NEGRĄŽŪS PAUKŠČIAI
kas sakė kad viskas šioj žemėj gražu –
yra padarų ir paukščių keistų
gali jų nekęst
gali juos mylėt
tiesiog gali jų paprasčiausiai gailėt –
kiekvienas savaip mes gimę gyventi
kiekvienas savaip mes puošiam pasaulį –
kas skrenda kas plaukia
kas eina ar laukia
gyvybė brangi kiek trunka širdy
kiek skirta plasnoti –
mes galim spėlioti
net paukščiai negražūs –
ir jie dovanoti
(2019.05.22, Molėtai)
APIE VISKĄ IR NIEKĄ
apie žiogą ir slieką
kas mums vargšams belieka
kam nuskynei tu gėlę
kodėl bitė įgėlė
kur nubėgo kiškutis
ką surado vaikutis
paslaptingi keliai
laukia jaukūs namai
o juose lauks tėvai
apie viską ir nieką
ši dainelė skambėtų
bet neliko jau žodžių
nes geriu pieną godžiai
nors norėtūs ilgai
bet ar bus kam
nuo žodžių gerai
(2019.06.01, Molėtai)
VASARA
ar bus dar tokios dienos
kada plasnosime vėl vėjuos
pušynuose ir jų pavėsiuos
ar girdėsime ošimą žydinčių laukų
o lubinų žiedai primins
vandens skaidrius lašus
ramunės žiedas
ar išburs dar laimę
ir tikrus jausmus
kada jau vakarėja
skęsta saulė ežere ten toliuos
kur miškai žaliuoja
ar bus kada dar tokios dienos
ar dar plasnosime mes vėjuos
ir lyg paveiksluose piešti vaizdai
ar bus dar vasara ilgai ilgai
(2019.06.02, Molėtai)
TAMSUS KAMBARYS
užsidarius tarp kampų
kartais būna taip sunku
sunkios durys ir langai
nepaliečia spinduliai –
neberanda net sapnai
tamsios sienos
kietos grindys
o ant lubų tik vorai
užrakintos visos durys
o jose šimtai spinų –
raktų niekaip nerandu
būna visko – kartais blizga
nuo lašų langai visi
durys pačios atsidaro
kai išeiti negali
uždaryta užrakinta –
tu suprasti negali
nori bėgti – nori skristi –
bet vilties neberandi
tamsios durys – juodos dienos –
kaip ištrūkti – nežinai
kai prašvinta tavo rytas –
viską jau kitaip matai
(2019.07.24, Molėtai)
DIENOS LYG VĖJAS
kažkur mintis pabėgo –
nespėjau užrašyt
ryto saulė mane kėlė –
bandžiau gyliai mąstyt
jau vakar buvo –
gaila – nepasikartos
o šiandien – nežinau kas bus –
ką ji man dovanos
rytojus man dar paslaptis –
aš tik spėliot galiu –
nes tiktai Dievas primatys
kažkur mintym nubėgau –
jau niekas nepavys
dienas visas dėlioju –
o ta neklaužada lemtis
sumaišė kas planuota
bet taip dar įdomiau –
jau baikim mes galvoti –
už mus nuspręs vėjuota paslaptis
o dienos bėgs ir bėgs –
jų niekas nepavys
(2019.07.25, Molėtai)
* * *
kada kartu
nebesvarbu
ar tu šalia
ar tu toli
kasdien skubi
kažkur leki
o kas svarbiausia
juk tavoj širdy
kada pakyla
leidžias saulė
tau rytas būna
kartais nuobodus
tuomet kavos
dienos pradžios
mes išgeriam kartu
tada kartu
kažkur bet kur
ne tiek svarbu
mus jungia ta
nematoma galia
tada šalia
kaip visada
ar skauda galvą
ar pikta
tu šypsaisi
ir žiūri į mane
mane tai gydo
lyg vaistai
tada svarbiausia būna
kad mane geru draugu laikai
(2019.08.06, Molėtai)
NUTAPYTAS GYVENIMAS
Nutapysiu savo jausmą,
Kuris šildo, auga, rausta.
Rausvą tarsi saulės spinduliai,
Šiltą lyg mamos ranka,
Kuri glosto visada.
Auga taip maži vaikai, –
Viskas viskas man brangu
Ir spalvota, ir gražu.
Mano spalvos ir jausmai –
Susiliejo lyg dažai.
Teptuku švelniu liečiu –
Taip gyvenimą švenčiu.
Visos dienos nuspalvotos,
Visos drobės išdėliotos, –
Lyg gyvenimo ženklai –
Iškalbingi tie vaizdai.
Nutapytas mano jausmas,
Išgyventas visas skausmas.
Saulė šviečia visada,
O šalia brangi mama
Ir užaugusi dukra.
(2019.08.08, Molėtai)
TARSI SENAM KINE
po filosofine danga
kažkas paslėpta –
nežinia nei kaip,
nei kur, nei ką
rašytojai tik rašo,
o aktoriai gražiai
eiles rimuoja –
deklamuoja
kas bėga, o kas veja,
kas mušasi, kas aimanuoja,
kažkas ne taip, kažkas ne ten
nukrito lapas prirašytas,
o gatvė blizga – jos lietum
paviršius nutaškytas
nubėgo vaikas ten tolyn,
o viskas – kino filmas režisuotas,
lyg būta sugalvota – suplanuota
atgal juk juostos neatsuksi
ir laikrodžio rodyklių nepasuksi,
po ta lyg rūko, lyg miglos danga
kažkas kažkaip gyveno taip seniai,
tarsi pasenusiam kine
(2019.08.09, Molėtai)
VAIKAI IR OBUOLIAI
obuolys nuo obels
nuriedės prisibels –
tiek širdy akmenų –
taip sunku taip sunku
pilnas sodas žiedų
o vėliau obuolių –
juos renku dėl vaikų –
taip širdy neramu
obuoliai kaip vaikai –
krenta greit ir lengvai –
jie nurieda taku –
taip lėtai taip lėtai
saulė kyla rytais –
taip jauku vakarais
kada sėdim kartu
prie saldžių obuolių
(2019.08.25, Molėtai)
* * *
mes pasiklydę
lyg žvaigždynai
beribėj pojūčių erdvėj
nerandam savo tako
nemokam laviruot
gyvenimo kely
orbitos mus klaidina
apakina garbė
pakilusius aukštai
sustot negalim
siekiam to
kas per toli
per daug
ir per gyliai
mes norim to kas skirta
gal ne mums
paklydę skrendam
per toli
(2019.10.15, Molėtai)
MES
dabar jau galime sušukti –
– mes!
išties pasiekę žemės dugną
ar dangaus ryškias žvaigždes
mes
nors esame labai maži –
žemės sukurti
ir paleisti gyventi
dar neparuošti
tos dieviškos erdvės –
pulsuojančios
žmogiškos vilties
dabar jau galime
kartoti garsiai –
– mes!
kol mums švytės dangus
ir saulė mus lydės
mes
kritom, lipom
ant šlapios žolės,
o kojos kliuvo
už gilios duobės
ir buvo mūsų
rūškani juodi veidai
bet viskas eina,
slenka pamažu tolyn
nauji išbandymų keliai
dar atviri
ir laukia ateity
jausmai nepatirti
todėl ir vėl kartojam –
– mes!
mes lyg galiūnai,
lyg drambliai –
jauni širdy
gyvybę tarsi fakelą
iškėlę virš galvų
vėl lipsim, brisim
tarsi odisėjai!
mes
būsim narsūs amžinai
lai šviečia
ilgą mūsų kelią
laisvieji amžinybių
angelai! (2020.01.06, Molėtai)
Gitana Žundienė yra 2020 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos dalyvė.