Gitana Žundienė
Gitana Žundienė – 2021 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
* * *
išmok žmogau
gyventi dėl savęs
nelaukti ir nesitikėti
ką likimas ar kiti
auksiniame padėkle
tau atneš
nesitikėk nelauk
savimi žmogau
tik pasikliauk
gyvenimas juk būna
ir nepalankus
nežinomas
o kartais
per daug sunkus
iš patyrimų patirčių
mes mokomės
kiekvienas sau
kiekvieno atviri
gyvenimo keliai
išmok žmogau gyventi
dėl savęs
nes tau
gyvenimas tik vienas
tai dovana
kurią brangink
ir saugok
dėl savęs
(2020.01.09)
SNAIGĖ
Kas gi čia per žiema,
Kad dar sniego vis nėra?
Šlapia,
Purvas,
Niūruma.
Kur eini pilku taku,
Susilieji niūrumu
Ir mastai tylius žodžius.
Kur tos baltos,
Tokios šaltos?
Tik viena, labai maža,
Štai, nuskrido nejučia.
Delną savo jai tiesiu,
Šaltą orą aš pūčiu.
Neištirpk!
Pabūk gyva,
Mano snaige
Laukiama!
(2020.02.25)
* * *
nukrito iš dangaus –
ar kas ką nors pajaus
sudužo vėl lėkštė –
aš vystu lyg gėlė
emocijos pakyla,
vėl keikiu negatyvą –
kodėl nerandam žodžių
į širdį sau parodžiau, –
ar ten yra jausmų,
ar liko dar ten jų
be žodžiu tyliai sėdim,
o rankoj telefonai –
juose paniro žodžiai –
nukrito – nerandu
praradom daug dienų
(2020.02.16)
JUODA – BALTA
visos viltys
visos godos
lyg sumindžiota
žolė
ant tvoros tik varnos karkia
nebebus geros dienos
žmonės skuba
žmonės lekia
jų veiduos
tik tuštuma
juk ne viskas žemėj juoda
dar yra kita spalva
mano žodžiai kartais skaudūs
kartais nevilties pilni
bet nebūna
taip juk žemėj
kad visi labai linksmi
būna juoda
būna balta
ir spalvota
kažkada
taip gyvenimas ir verda
lyg puodelyje sriuba
(2020.02.24)
SKILO OBUOLYS
šįkart į dvi dalis
kas jau sudužo
niekas nesulipdys
nei čia juokinga
nei graudu
dar bus tų obuolių
ne viena kartą jau nutiko
kas lemta tas įvyko
o ko nebuvo to neliko
taip jau gyvenime šiam būna
kada nusisuka fortūna
bet nebėra jau nieko keisto
bus dar ir liaupsių
bus dar šmeižto
dar išgyvenam šį etapą
pasieksim rezultatą
nors kas jau dužo
nesulips
bus dar ta kita
nauja viltis
(2020.02.25)
KRITĘS
gyvenimo laivai visi jau skęsta
(kas buvo jau visi pabėgo)
taip ir nebaigei
kelionės tu visos
ei žmogau!
lyg paukštis sielvarto pašautas
tiesiai į žemę iš aukšto skrydžio nukritai
sparnai sulūžo
kojos sumedėjo
trankosi skrajoklio
plazdanti širdis
o taip!
gyvenimas juk būna tau nelengvas
bet nevisi mes mokame branginti
ar iš godumo
o gal iš paikumo
viską praradai
(2020.02.27)
IRONIŠKA NESĄMONĖ
APIE JAUSMUS
IR MUSĘ
Kur ta pusė?
Gal ten musė?
Gaudau laimę –
O ji vis skraido.
Kaip dažnai
Visi mes klystam –
Kai paslystam,
Baisiai pykstam.
Kur ta musė?
Ten kur skraido
Pasiklydus
Neša laimę.
Norim būt visi poroj,
Bet ar galime nepykti,
Jei įkritę pykstam baloj.
(2020.03.06, Molėtai)
* * *
gal pavirst
į mažą paukštį
ir pakilt dangum
į aukštį
aplankyti visą žemę
pamatyti kaip viskas
auga – želia
gal nupiešt pasaulį
ir jame įstrigti
kas seniai pamiršta
nejučiom sutikti
aplankyt visus visus
ir siaurus plačius kelius
ir miškus ir kalnus
nors labai ir mažas
aš žmogus iš žemės
bet pakilt į aukštį
ir pavirst į paukštį –
aplankyti visą žemę –
rasti man paskirtą kelią
(2020.03.22)
TIK JUODA IR BALTA
Tik juoda ir balta,
Jokių daugiau spalvų!
Tik šilta ir šalta,
Nebus daugiau jausmų.
Dar spalvos nublukę,
Kaip jausmas širdy –
Spalvoti iš naujo
Kol kas dar anksti!
Tik juoda ir balta
Renku aš spalvas,
Kai gausiu leidimą –
Nuplausiu senas.
Taip trūksta man žodžių,
Dienų per mažai
Sukurti likimą –
Perdžiūvę dažai.
Tik juoda ir balta
Rašau atidžiai –
Taip skuba rašiklis
Rašyt išdidžiai.
Tik juoda ir balta
Kartosiu ilgai,
Kol lauksiu likimo –
Prabus gal jausmai?
(2020.04.23)
* * *
šitas rytas kaip visi –
bet jis kitoks
jis kvepiantis kava –
taip nekvepėjo niekada
ir debesėliai plaukia pro mane,
kažkur prazvimbia bitė nerami,
varnėnas skrenda dangumi
tiek skambesio, čirenimo,
čiulbėjimo garsų
ir kvapo nuo obels žiedų
iš ryto atsikėlusi užuodžiu ir girdžiu –
krūtinėje lengvumas malonus
svaigina net pakėlus galvą
toks žydras tolimas
ir artimas dangus
šis rytas toks –
jis dieviškai gaivus –
net nesinori pagalvoji,
kas rytoj prabudus bus
dabar ir čia kaip dar nebuvo niekada –
akimirką taip noriu sustabdyti
ir sielos savo skrydžio nestabdyti…
(2020.05.10)
DUKRA
Man šitaip karais trūksta mūsų abiejų,
Tų pasivaikščiojimų, juoko ir pokalbių,
Gal kartais ir liūdnų arba keistų,
Man trūksta tų rytų, nerūpestingų, padrikų.
Kada tik dviese gėrėm kavą, juokėmės abi kartu,
O kaip pareidavai iš draugių nakty,
Aš laukdavau tavęs nekantriai prie langų,
Kada liūdėdavau, apsikabindavai mane taip stipriai
Ir širdyje pasidarydavo ramu, jauku.
Dukryte mano, tu vienintelė žvaigždė,
Tu saulė, ir nevystanti tarsi ugnis gėlė,
Nors kartais ir pikta, griežta, reikli,
Bet viskas lyg veidrodyje, mano sielos atspindy,
Tokia skirtinga, ir tuo pat metu taip panaši.
O meilė mūsų – ji neišmatuojama, tikra stipri,
Viena už kitą tarsi liūtės tame gyvenimo kely!
O dukra mano! Laimės mano žiburį!
Pati geriausia draugė, patarėja mano,
Likimo sukurta lyg angelas esi!
(2020.05.25)
TIK TAU
kiekvienas vakaras ir rytas
kuriuos užpildom su kaupu
kai būnam dviese ar po vieną
bet širdys plaka
mūsų tuo pačiu ritmu
tos dienos ir tos naktys
kažkas tarp mūsų
būna nerealu
kiek teko mums nueiti
kiek išgyventi visko
kad tik dabar
kada pasisukam abu per pety
tik pažvelgt trumpam į tolį
tada tik šią akimirką
taip norim mes išgerti viską
kas skaniausia
su kaupu
(2020.06.06)
ŽODŽIAI
užsirašyti reikia šiuos žodžius –
likimas, meilė ir draugai
kas tik bebūtų,
kur mus vėjai neštų
mums kiekvienam skirtingai nulemti keliai,
kur buvę, kur nebuvę, sutikę ar paleidę,
vis vien mes randam savo išrinktus,
tik mums skirtus
o tie jausmai – jie neriboti, –
kada mes gimstam lydi, –
tik kiekvieną įvairiai – unikaliai
vėliau mes patys renkamės,
mes kartais smarkiai klystam,
kol į gyvenimą ateina tas vienintelis,
mums paskirtas žmogus
o ten aukšta – tiktai dangus –
gylus, neišmatuojamai platus
vieni jį stebi, semia jį žvilgsniu,
kiti nuleidę galvas lekia
ir nežino kas jų laukia,
kas toliau jiems bus
– – – – – – –
koks tos akimirkos momentas trumpas
ir koks jis mums brangus,
o tas dangus!
jis mato mus visus!
(2020.06.16)
* * *
aš nesakysiu ką jaučiau tave sutikus
nes tu ir taip iš mano žvilgsnio supratai
aš nesidžiaugsiu
nors spurdės krūtinėje širdis
o apkabinęs ir be žodžių
tai žinai
jauti
aš niekada nesitikėsiu
kad stebuklų būna
jų gal bus
tiesiog taip gera būti tik savim
ir apsikabinus džiaugtis dabartim
(2020.06.18)
* * *
kava –
tabako dūmai –
ir žvilgsnis
toks gylus, skvarbus
lyg vandenynas
nebylus
tik rankų gestas –
vienas žodis –
viena frazė
o artuma – tokia miela –
ji kuria stebuklus
kada esi šalia
(2020.06.26)