Gitana Žundienė

Gitana Žundienė – 2022 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
RYTAS
Rytas, kurio dar nebuvo –
tik baltas peizažas –
tie patys vaizdai –
kalnai apsnigti.
Rytas, kurio dar nebuvo –
mintis rik dėlioju –
laukiu idėjų, svajų.
Kad keistųsi dienos –
o jos kartais slenka
keistai – taip lėtai.
Rytas vėl kitas –
vėl naujas, lyg patalas
baltas – švarus.
Ir jausmas vėl kitas –
labiau būna šaltas –
kurio dar nebuvo.
Tik vaizdas per langą
lyg tyčia užkliuvo.
(2021.01.31)
VEIDAS
veidas liūdnas
išvarvėjęs
nuo tamsos
jis bejėgis
veidas rimtas
kiek sustingęs
gal trumpam jis
saulės pasiilgęs
išsausėjąs
sukietėjąs
žvilgsnis ten
kažkur pabėgęs
veidas tuščias
nebylys
nebebus kažkam
svarbus
(2021.03.07)
* * *
aš išmokau ir galiu
būti tokia kitokia
gal keista
nebereikia peties
nebenoriu žodžių
aš viena
bet nesu pamiršta
jau gana tų iliuzijų
ir cirko
man gerai
aš laisva
tarp minčių ir veiksmų
išsireikšti galiu
aš galiu
aš kuriu
o many visos spalvos
liejasi
nebeliko juodų
praeities lyg šešėlių
gyvenimo atspalvių mano
aš galiu nes turiu
kas nerimstančią sielą
paliestų
aš stipri
per duženas
tikslą pasiekti
(2021.02.19)
SU KAVA IR
TRUPUČIU MEDAUS
labas rytas
mano saule
mano auštanti
nauja diena
labas rytas
drauge laisve
su tavim
vėl nubudau
gera jausti ir pajausti
ir suprasti jau galiu
ko iš ryto šiandien laukti
ko pasiekti iš dangaus
(nakty žibančių žvaigždžių)
labas rytas
tau puodeli
su kava
ir trupučiu medaus
(2021.03.16)
NUTRŪKO
nutrūko
dar viena styga
pasibaigė sena daina
kas buvo to nesugrąžint
kas bus dar to negalim
atpažint
(2021.03.13)
AŠ – KITA
Ir vėl kita –
nauja – diena,
o aš –
bundu, kilu,
ir viską pradedu
su balinta kava.
Paletėje išlietos
mano senos spalvos, –
juodos kas kartą
vis mažiau
truputį.
Atsimenu kaip kažkada
tik juodą branginau.
Dabar širdy
po truputį lengviau
atsidusau lengviau
ir lengvą vėjo gūsį
pajutau.
Šią pamoką išmokau,
kur klydau – supratau.
Nauja diena –
ir aš kita,
manoj paletėj
naujų spalvų gaivių
gama nauja.
Aš daug ką supratau,
vertybę savo atradau,
girdžiu, jaučiu, renku
spalva gyvenimo
vėl iš pradžių, –
tarsi mozaika mano siela
iš naujų jausmų.
(2021.03.30)
* * *
viskas ko išmokau
tai girdėt save
viskas ką jaučiu
tai pajaust save
tik maža klaida
ir keli niuansai
kaip atrast spragas
kur nekišt rankas
(2021.03.25)
MAN SVARBU
o man, kaip tau,
svarbu kuo aš kvėpuoju,
kuo tikiu
– man tai svarbu
nes mane supa,
kas aplink,
o kas visai šalia,
ir ką jaučiu
– man tai labai svarbu
nes šiandien aš
vėl gyvenu,
ir saulė šviečia
vis ryškiau tarp debesų,
ir netgi ten, kur dar
tamsu
– nes man svarbu!
ką vis kas rytą,
ką kas dieną,
vis iš naujo pajuntu,
vis iš naujo atrandu
– man tai svarbu
(2021.04.06)
AŠ IR TU
aš ir tu
mes atskirai
ar mes kartu
ten tarp kalnų
tarp kelių
kurie susikerta
iš begalės
kitų kelių
– jie susijungia
kartais
arba pasisuka
skirtingais maršrutais
– o mes gal eisime
kartu
aš ir tu
tuo dar nežinomu
keliu ar takeliu
ką pasirinksiu aš
ar tu
nežino niekas
net ir tas
kuris ištiesė
tiek daug kelių
– o aš ten kur ir tu
gal ir toli labai
arba ten kur
neįmanomai tamsu
kur begalė kitų
kurie nueis
savu keliu
(2021.04.20)
MINTYS
mintis paleisk
jų nelaikyk
jos spurda ūžia
ten gyliai
pasąmonės erdvėj
minčių per daug
tu jų nekaupk
nes spaudžia galvą
jo įkyriai
o ten kur būna
vietos per mažai
prasideda rimti
skausmai
minčių nekaupk
tegul ateina
kartais apsilanko lyg svečiai
pabūna neilgai
tuomet tik pamojuok
joms draugiškai
lengvai
(2021.04.21)
* * *
toks rytas gaivus
aš godžiai kvėpuoju
garsus ir kvapus
sparnai juodo paukščio
pro šalį girdžiu
užmerkus akis
daug pajausti galiu
mažytis paukštukas
man čirškia kažką
melodija skamba
keista jo kalba
o bitės zirzimas
jis toks neramus
ji skuba ji lekia
į savo namus
toks rytas žavingas
gal toks kada buvo
o gal dar ir bus
tai gegužio dvelksmas
tik saulė pro plyši
ir net kvepia pirmaisiais žiedais
geltonas dangus
(2021.05.14)
TĖVUI
jis sėdi kartais toks rustus
nuo rūpesčiu kasdieniniu nuleidęs galva ir pečius
tarsi nematomus sparnus
jis mano akimis tvirtumo ir didybės spindintis žmogus
jo žvilgsnis būna toks skvarbus gylus
o žodžiai tariami pripildo ramuma visus namus
su metais veidas jo ne be toks rūstus
ir žvilgsnis vis dažniau nurimęs
nebetoks žvitrus
prisiminimai jo lyg knyga metų verčiama
kur stovi ta sena gimtinės karčiama
tik ilgesys senų dienų
tik sentimentai vairui
nes išvairuota daug gyvenime kelių šalių
jis buvo piktas buvo ir irzlus
bet iš kelionių tolimų jis buvo laukiamas žmogus
jo vardas aukso raidėmis širdy įkaltas
ir žiba iš toli sidabru papuoštas plaukas
(2021.05.25)
ŽALIAS NORAS
vijoklis žalias
apsivyniojo saulę
pro savo saują
aš į ją žiūriu
primerkiu akį
sugalvoju norą
kiek visko čia aplink
o aš maža žalia norą sau turiu
tik man truputį liūdna
truputį neramu
kad vis mažiau tokių žmonių
kurie į dangų žvelgia
ir drugelį liečia
piršto galiuku
(nes visos dovanos gamtos
taip trapu jautru)
(2021.06.19)
* * *
aš vienas likau šiam pasauly
pats vienas likau ten
kur nedega saulė
kur viskas apgaulė
tik ašaros tikros
barbena į saują
čia viskas netikra
fantazija dingus
miražai išnykę
iš išorės šalta
vidui nieko keista
vidui juoda balta
beprotiškas kiekis vaistų
beprotiškas kiekis nuodų
mintis man dėlioti sunku
aš vis dar matau
kaip tavęs netenku
(2021.08.23)
KAS TIKRA?
Kas tikra
ir kas taip nesvarbu
tarp saulės ir tarp debesų,
kas griūna nestatyta,
o kas ir taip trapu – sugriuvę, –
jau nebesvarbu.
Nuskrido praeitis
su užmaršties šydu,
nei pykti ir nei juoktis, –
kiek buvo laimės
ar nelaimės – nesvarbu.
Kas tikra –
tai tik aš ir tu –
tik mes, tik ten ir čia,
ir tik dangus palydi –
jis vienas žino
kiek mes nueisime
kelių kartu,
kiek įdomu
ir kiek svarbu.
Jei kartais kelyje
atsiras kitų
takelių ir takų –
tada mes palinkėsim
viens kitam
laimės ir gerų dienų.
Nueisime mes viens kitam
skirtu ar tinkamu
netinkamu keliu,
tik nieks nežino –
kas svarbu,
kas nesvarbu, –
bus viskas
jau kitu
laiku.
(2021.09.14)
NAUJAS RUDUO
Nukritęs lapas,
vėjas jau ne toks švelnus
pušies kankorėžis dygus,
o danguje –
jame
taip pilka ir nyku,
taip neseniai dar rodos
buvo saulėta, šviesu,
ir gėlės visos dar žydėjo.
Ruduo,
vėl taip kaip buvo –
bet kitaip, –
vėl viskas iš pradžių.
Aš vadinu tą rudenį
kitu vardu.
Jis naujas,
iš kitų spalvų,
gamta kita,
kitu žvilgsniu.
Ir sieloje melodija –
ir ji kita.
Ji keista –
man groja apie vėją ir tave.
Bet kurgi tu?
Deja…
Tik melancholiškai
padvelkia oras
ir pėdos lieka
pilko tako
fragmente…
(2021.09.20)
SCENARIJUS
kai žodžiai pinasi –
arba jų visai nelieka, –
o dužęs stiklas primena tave
kai sienos slegia,
mintys lekia vis greičiau –
bet ne pas tave
kai viskas baigias dar neprasidėjus
tarsi kino ekrane – stebi save,
stebi mane, –
o mes –
kitokiam amplua
kai žodžiai trinasi
nuo gyvenimo scenarijaus eilių,
nuo sienų, nuo lubų
tik mums pritrūko laiko,
žodžių tų, kurie turėjo nuskambėti,
bet užstrigo
ten kur mūsų
nebėra
(2021.11.08)
APIE ILIUZIJĄ
Kodėl buvau užmigus?
Sapne ilgai dar gyvenau.
Aš noriu jau prabusti,
o ne tik sapnuot, svajot.
Iliuzijos mane įtraukė,
suvysto lyg pūkais –
į tinklą lyg į labirintą
įtraukė lyg migla.
Užmerkusi akis klajoju,
vis ieškau išeities,
iš nebūties
ieškodama
šviesos.
O ji dar taip toli!
Tik slystu ir krentu,
vis rankomis liečiu,
vis dar iliuzijų pavėsyje.
Ta prieblanda dar gaubia,
neleidžia man išbrist…
(2021.12.21)