Atgimęs dainose ir posmuos…

Inturkės bibliotekininkė Onutė Cesiulienė pasakoja apie kraštietį poetą, mokytoją, meno vadovą Tadą Daškevičių, išėjusį Anapilin, tačiau palikusį dainų ir eilių knygeles, iš kurių dvi – ,,Tau mano dainos”, ,,Tau mano eilės”- išleistos praėjus metams po autoriaus mirties jo sūnaus Daliaus paramos ir ištikimų bendražygių iš Vilniaus pastangų  dėka; bei jam skirto renginio akimirkas.

Mes, inturkiškiai, jautėmės esą skolingi šiam žmogui, 40 gražių savo gyvenimo metų dirbusiam mūsų krašte – išauginusiam ne vieną jaunųjų muzikantų kartą, išmokiusiam pamilti dainą visus – nuo mažo iki seno. Žmogui, kuriam išėjus, Inturkėje tapo liūdna ir gūdu. Tą netektį jaučiame iki šiandien. Tad pagerbdami Tado Daškevičiaus atminimą ir pristatydami jo knygeles ,,Tau mano dainos”, ,,Tau mano eilės” ir susirinkome į vasario 8 dienos popietę ,,Čia būta mano lūpų ir akių…(Just. Marcinkevičius)”. Sulaukėme ir gausaus svečių būrio iš Vilniaus, sostinėje gerai žinomų muzikos ir kultūros žmonių: Ipolito Petrošiaus, Juozo Elekščio, Gedimino Giriūno, Vytauto Skamaročiaus. Kartu atvyko ir inturkiškiams jau tapusi sava Tado gyvenimo draugė Astutė. Džiugu, kad jį pagerbė ir Molėtų  krašto armonikierius, daug metų kartu dirbęs Kęstutis Kuzmickas, o dainas šią popietę Inturkės mokyklos ansambliukui padėjo atlikti Tado kolegė Valė Umbrasienė. Širdimi su mumis buvo ir sūnus Dalius, parėmęs šį renginį. Esame jam dėkingi, kad padeda įamžinti kūrybinį tėvo atminimą, puoselėja jo kūrybą, nepamiršta Inturkės krašto.

Inturkės biblioteka, inicijavusi šį renginį, sulaukė visokeriopos Inturkės mokyklos kolektyvo  paramos: tai ir naujai susibūręs ansambliukas, ir deklamatoriai, ir muzikantai, ir neįkainojama organizacinė pagalba. Renginį parėmė ir Inturkės bendruomenės centras. Prisiminti, pabūti kartu susirinko didelis būrys inturkiškių.

Tad kokį mūsų Tadą pažinome, ir koks jis iškyla mums šiandien iš dešimties savo kūrybos rinkinukų, išleistų 2006–2010 metais: ,,Ta girelė Labanoro”, ,,Dainos tėviškei”, ,,Inturkės padangėje”, ,,Atminimai”, ,,Dainuok, širdie, pavasarį”, ,,Dainoj sugrįžta jaunystė”, ,,Padainuokim”, ,,Meilės laiškai dainose tau”, ,,Tau mano dainos”, ,,Tau mano eilės”. Tado knygelių bendraautoriai: A. Gaidamonis, B.Šapolienė, L.Savickaitė, J. Mickevičius, A. Naktinis, V. Kinderytė – Budrienė. 
Jauniausieji popietės dalyviai deklamavo T. Daškevičiaus eiles gamtos tema: ,,Padėk paukšteliams” (Simona Dirmaitė, 1 kl.), skambėjo dainelė ,,Koks žvejys” – žodžiai Birutės Šapolienės (Indrė ir Laurynas Maigiai, 2 – 9 kl.), ,,Prie mokyklos augo liepa” (Edita Ilgevičiūtė, 10 kl.). Šią temą gražiai apibendrino sodriu Linos Dirmienės balsu nuskambėjusi Tado poemos ,,Labanoro giria” ištrauka:

Sveika, girios žeme, tu – lopšinės vygė.

Pušys dangų remia, ir grybai išdygę.

Širdžiai mielo krašto šlamutis smiltinis…

Margas girios raštas – Lietuvos draustinis. (,,Labanoro giria”)

Bibliotekos parengtose skaidrėse atgijo datos, biografijos faktai, veidai. Prisiminėme, ką šis žmogus išmokė groti, subūrė dainai, šokiui. Vieną iš pirmųjų išmoktų valsų sugrojo Česė Ilgevičienė, o moterų  ansambliukas atliko dainas ,,Gervės”, ,,Žemės balsas”.

Jautriai Tado eilėse  (skaitė Nastutė Kildišienė) prabilta apie meilę moteriai – vaikų motinai, mūzai, bendramintei Veronikai, kuri ne tik mylėjo, bet ir palaikė Tadą visą nelengvą jo – kultūros darbuotojo, meno vadovo – kelią:

Ar anapus keliai mus suves?

Meldžiuos, Dieve, tik tu mane teiski.

Kaip dažnai mums vėl reikia tavęs!

Tu sapnuos grįžti teist ir atleisti.  (,,Tau“)

Meilė suskambo ir dainos ,,Jaunystė“ melodija (grojo Rimutė Deruvienė) bei Virginijos Kubickienės skaitytomis eilėmis (žodžiai Birutės Šapolienės). Vėlyvoji meilė Astutei  atsiskleidžia jau su liūdesio šydu:

Būkim kartu, kol mus dar šildo saulė,

Nors širdį slegia būties liūdesys…

Esi viena mano klaidžiam pasauly.

Tu – mano skausmas, džiaugsmas, ilgesys. (,,Būkim kartu“)

Pirmąją renginio dalį apibendrino Adolfo Navicko rengta video medžiaga. Simboliškai skambant taip neseniai Anapilin išėjusio V.  Kernagio dainai ,,Mūsų dienos kaip šventė“, iš ekrano žvelgė mūsų krašto vaizdai, prabėgusių dienų šventės, Inturkės krašto žmonės ir tiek  meilės ir kūrybos mums skyręs Tadas.

Antroji mūsų renginio dalis buvo skirta svečių prisiminimams ir atliekamiems Tado kūrinėliams. Juk jie, Tado bendražygiai, įkvėpė mūsų krašto kūrėjui norą užrašyti natomis ir posmais tai, kas buvo per gyvenimą išnešiota širdyje. Taip salėje atgijo Vilniaus etnografinių kolektyvų dvasia, kur žemaičiai gyrė savo krašto giesmes ir kūrybinę dvasią (Ipolitas Petrošius ir Juozas Elekštis), o aukštaičiai rokiškėnai smuiku (Vytautas Skamaročius) ir armonika (Gediminas Giriūnas) išvinguriavo ne tik Tado kurtų melodijų, bet ir aukštaičių šokių natas. Jiems pritarė ir mūsų armonikierius Kęstutis Kuzmickas, o žvangučiai suskambo Astutės rankose. Tapo aišku, kad ten, Vilniuje, mūsų Tadas Daškevičius tapo kuriančios inteligentijos dalimi, mokėsi Trečiojo amžiaus universitete, buvo aktyvus etnografinių ansamblių, Mokytojų namų renginių dalyvis. Kompiuteris tapo jo pagalbininku, užrašant natas ir įprasminant visa, kas buvo sukurta. Knygelės įamžino jo kūrybą, kuri brangi ne tik jo artimiesiems…

Ačiū visiems, kas buvo su mumis tą popietę. Mes, inturkiškiai, gavom didelę dovaną – Tado kūrybinį palikimą, kuris prabyla į kiekvieno iš  mūsų širdį. Dar ne kartą skambės jo posmai, liesis dainos. Teišsipildo Labanoro krašto dainiaus eilėraštyje ,,Tėviškė“ išsakytas noras:

Brangi ir jums…Giedok jai, vyturėli,

Dieve, padėk darbuos su dainomis.

Pušų smalingų mūsų gintarėli,

Atgimk vėl dukromis ir sūnumis.

Nešu širdy, kaip skausmo daug patyręs,

Su tavimi stiprėju aš dvasia.

Tave sapnuosiu, kad ir būsiu miręs…

Tik tu liepsnoki vaikų širdyse.