Paskutinis pagarbos ženklas kūrėjui

Kai Molėtų viešosios bibliotekos Abonemento skyriaus vedėja Daiva Devicijonienė ruošėsi tradicinei spaudinių parodėlei

(iš Molėtų krašto kilusio poeto Vytauto V. Skripkos septyniasdešimtmečiui paminėti) – lyg perkūnas iš giedro dangaus persmelkė internetinė žinia apie poeto mirtį. Tetrūko keturių dienų iki jo jubiliejaus… Spaudinių eksponavimą teko pradėti nuo pranešimo, kad „gegužės 16 – ąją dieną Lietuvos kūrėjų bendriją vėl ištiko skaudi netektis – eidamas septyniasdešimtuosius metus Vilniuje netikėtai mirė poetas Vytautas Skripka.” 24 knygų autorius, P. Širvio ir A. Miškinio literatūrinių premijų laureatas, daugybės recenzijų ir straipsnių autorius…

Paroda pavadinta iš jo žodžių „…būtina kartais gyventi…” . Joje – poetas su savo tėvais, su dukrele, recenzijų kopijos ir daug daug eilėraščių, spausdintų anuometiniame rajono laikraštyje „Pirmyn”, „Literatūros ir meno”, „Švyturio” leidiniuose.

Bibliotekos lankytojas, kuris neabejingas literatūriniam krašto gyvenimui, galėtų žvilgtelti į 1996 m. žurnalo „Švyturys” publikaciją, eksponuojamą parodėlėje. V. Skripka kalba apie poeziją, užgimusią iš šviesos – ir šiandien tai suskamba ne tik anapusine šviesa, bet ir savotišku priesaku.

„… šiandien (…) kur kas sunkiau išsaugoti poezijos paslaptį, savotišką jos panašumą į augalą, gyvą savo išbaigtumu, savitu grožiu.

Vis tobuliau išnaudodami kalbos, mąstymo galimybes, suprantame, kad viskas, kas tikra, ateina iš savo padangės, kad nėra modernizmo dėl modernizmo, o tik besikeičiančios lyrikos gyvavimo pakopos: smelkimasis į kalbos formų įvairovę, į neatvertas minties ląsteles, į kitų menų žavesį.

Labai norėtųsi ateityje regėti galingą ir kažkuo ypač savitą lietuvių lyrikos medį, pilną žinojimo ir teikiantį ramybės po jau ištuštėjusiu dangumi…”.

Jolanta Matkevičienė