Mūsų bibliotekai – 80: antroji kelionė

KELIONĖS LAIKU (II)

2017-uosius metus Seimas paskelbė Lietuvių kalbos kultūros metais, bet aš siūlau grįžti į XVIII amžiaus pabaigą, kai buvo susirūpinta krašto švietimu. Matyt, neatsitiktinai apie jį pasakoja ir pirmasis bibliotekos metraštis, rašytas 12 įvairių profesijų žmonių. Šiandien tai mes vadintume socialine partneryste, tuomet jie dirbo jiems pavestą darbą…

iliustracijaParapijų klebonai buvo įpareigoti prie savo bažnyčių steigti pradines mokyklas ir jose mokyti visus vaikus, norinčius mokytis.1777 metais Molėtuose mokėsi 7 mokiniai: 1 bajoras ir 6 valstiečiai. Mokė juos lenkų kalba, bet, pasak išlikusių šaltinių, pirmaisiais metais buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Mokslo metų pradžia prasidėdavo jau pradėjus šalti, kai būdavo nudirbti visi darbai – lapkričio 1 d., baigdavosi balandžio 23 d., o kartais ir anksčiau, greičiausiai prieš Šv. Velykas. Taigi, pusę metų pasimokę, spėtumėte ir į bibliotekos jubiliejų.

iliustracijaIr jeigu dar neskaitėte Kazio Umbraso „Kairionių”, tai pats metas tai padaryti, nes geresnį krašto pažinimo vadovėlį, vargu ar pavyktų rasti.

Tačiau mums dar reikia grįžti į baudžiavos laikus, kuriuos mini ir bibliotekos metraštis, kai 1830 metais sukilo Lietuvos valstiečiai, norėdami numesti baudžiavos ir carizmo jungą. Minima 1831 metų liepos 16 d. kruvinasis vakaras, kai Molėtuose vyksta sukilėlių ir caro kariuomenės kautynės. Pasak šaltinių, žuvo 400 sukilėlių, 2 karininkai ir 80 eilinių pateko į nelaisvę. Po sukilimo numalšinimo prasidėjo dar neramesni laikai, mažėjo parapinių lietuviškųjų mokyklų.

1833 m. gegužės 1 d., pagal pirkimo aktą, Molėtai atiteko valstybės patarėjo žmonai, grafienei Čapskai. Miestelio žmonės jai nenoriai mokėjo mokesčius už žemę, vėliau nepripažino žemės reformos, naikino ežiaženklius, neleido sėti pasėlių, skundėsi generalgubernatoriui… Ir kaip nesiskųs, kai aplinkiniuose dvaruose, Nezabitausko teigimu, „jei kuris baudžiauninkas ponui nepatikdavęs, jis tokį paskirdavęs eiti į rekrūtus, nors toks vyras kartais turėdavęs 40-60 metų amžiaus. Kadangi carinėje kariuomenėje tada reikėjo labai ilgai tarnauti, būtent 25 metus, tai rekrūtų visi baisiai bijoję ir į juos reikėdavę gaudyti baudžiauninkus. Tai buvę daroma maždaug taip: suvarydavo apie 30 vežimų, apsupdavo kaimą ir pradėdavo gaudyti numatytus vyrus. Šie įvairiausiai priešindavęsi: šakėmis, kirviais, žeberklais…” Gaudytojai ilgomis kartimis juos prispirdavę prie sienos, paimdavę ir surišdavę. Kad nemėgintų pabėgti, ant abiejų kojų uždėdavę kalades… Retai kuris vyras grįždavo iš rekrūtų.

„Prieš 1861 metus ponai pasidarę švelnesni. Baudžiavos panaikinimo manifestą paskalbęs raštininkas. Sąmoningesni baudžiauninkai tuoj nustoję eiti lažą, kiti dar dirbę. Visi nuo 12 metų amžiaus buvę prisaikdinti. Priesaiką valsčiuje surašęs inspravninkas. Ponams baudžiavos panaikinimas nepatikęs. Jie dėjęsi prie 1863 metų sukilimo. Sukilėlius rėmęs ir Antalamiestės dvaro savininkas. Caro kariuomenė sumušusi sukilėlius prie Paluknės. Ji buvo atėjusi ir į Antalamiestės dvarą, bet ponas spėjęs ginklus sumesti į ežerus, ir čia jie nieko neradę. Daug sukilėlių tada buvę išžudyta Vilkakalnyje prie Saldutiškio.” Apie tai pasakojo Utenos apskrities Molėtų rajono gyventojas Andrius Ryliškis, kurio atsiminimai buvo saugomi Šiaulių „Aušros” muziejaus archyve.

1864 m. birželio 5 d. Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu cenzūros komitetui buvo uždrausta spausdinti lietuviškas knygas lietuviškai – lotynišku raidynu.

1867 m. Molėtuose buvo panaikinta lietuviška parapinė mokykla ir įsteigta nauja valdžios išlaikoma mokykla. Kaip rašoma metraštyje, tuo metu apie bibliotekos kūrimą dar nebuvo jokios minties.

iliustracija

STATISTINIS VAIZDELIS.1870 m. Molėtuose gyveno 1786 gyventojai, iš jų 1102 – žydai. Veikė 38 krautuvės, 8 smuklės, vykdavo turgūs. Metinė apyvarta siekė 40 tūkstančių rublių.

1884 m. jau gyveno 2094 žmonės. Tarp Molėtų ir Vilniaus buvo įrengtas pašo kelias su sustojimo punktais Maišiagaloje, Širvintose, Giedraičiuose.

2011 m. Molėtuose gyveno 6433 žmonės, o 2017 m. pradžioje – 5762 žmonės.

Nemokančio skaityti ir rašyti – knygomis nesugundysi. Todėl aplinkiniuose Molėtų kaimuose vaikai pramokdavo rašto pas kaimo „daraktorius”. Šie, kad ir sunkiomis sąlygomis, persekiojami caro pavaldinių, mokė vaikus lietuviško rašto. Kaip teigiama metraštyje, Molėtuose gimęs Gabrielius Matijošius, lietuviško rašto mokė vaikus Perkalių kaime. „Kratos metu žandarai rado du lietuviškus elementorius ir šešias lietuviškas maldaknyges, iš kurių viena „Šaltinis”, kaip paaiškėjo, yra išleista užsienyje.” Mokyklos „daraktorius” buvo suimtas ir ištremtas iš apylinkės. Atsižvelgiant į jo neturtą, jam buvo paskirtas 3 mėnesių areštas. Tėvams, leidusiems vaikus mokytis gimtąja kalba, taip pat buvo paskirtas areštas ir piniginė bauda. „Tėvai, kurie norėjo, kad jų vaikai šiek tiek pramoktų skaityti ir rašyti, turėjo po dvi savaites paeiliui duoti mokyklai patalpas ir nemokamai išlaikyti mokytoją. Mokslas vykdavo vėlai vakarais iki vidurnakčio arba anksti rytais, nes dienos metu dažnai po kaimą landžiodavo žandarai. Jokių lempų nebuvo – balanos šviesoje teko rankioti raides elementoriuje.”

Šiandien tokiais „ištroškusiais gimtojo žodžio tėvais”, tik kiek kita linkme, galima būtų laikyti tuos, kurie stovi pernakt eilėje, kad užrašytų savo vaiką į prestižinę mokyklą. O juk dabar Lietuvoje XXI –asis amžius…

2017-ieji metai. Molėtų viešosios bibliotekos konferencijų salėje kas antrą mėnesio antradienį, 17 val., vyksta Biblijos skaitymai. Tačiau biblioteka neturi nė vieno maldyno ar šventraščio. Vis dažniau skaitytojų paklausia, ar nėra bibliotekoje žydų Toros, musulmonų Korano… Gal, sakau, kas norėtų bibliotekai juos padovanoti?..

Dovanų knyga ne tik knygnešio dieną

iliustracijaUAB DABAexpo išleido tik 500 egzempliorių tiražu knygą „Pamirštoji mecenatystė: dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga, 1792–1832″, kurią sudarė ir spaudai parengė iš Molėtų krašto kilęs Arvydas Pacevičius – VU Komunikacijos fakulteto profesorius. Be abejo, šis leidinys nebus įdomus kiekvienam šiandieninės Lietuvos piliečiui, bet besidominčiam Lietuvos bibliotekų, muziejų veikla, paveldosauga ar Lietuvos istorijos vertybėmis – knyga verta dėmesio, kurią būtų galima pavadinti ir auksine knyga. Nors, regis 1814 metų Vilniaus universiteto bibliotekos nuostatuose ji ir buvo vadinama Aukso knyga. Kaip teigia knygos sudarytojas A. Pacevičius, iki šiol deramai neįsivaizduojame, kokių gausių ir vertingų kultūros turtų būta senojoje Lietuvoje. Taip pat mažai žinome, kokia tų turtų kilmė ir kur jie saugomi mūsų dienomis, o ši knyga atskleidžia dalelę tos paslapties. Autorius iškelia į paviršių tai, ką žmogaus atmintis labai greitai pamiršta: gerus darbus. Jo manymu, „labdaringa, filantropinė veikla istoriografijoje tapatinama pirmiausia su meno ar architektūros užsakymais ir apčiuopiamais rezultatais, matomais ir mūsų dienomis. O štai knygų dovanojimas, kurį laikytume ypač svarbia ne tik bibliotekos kūrimo, bet ir visuomenės savikūros dalimi, atsiduria tyrimų pakraštyje. Šis sunkiai apčiuopiamas, neturintis tęsinio reiškinys net nelaikomas mecenatyste, nors akivaizdu, kad galima pastatyti ne tik bibliotekos pastatą, bet ir prisidėti prie jos rinkinių kaupimo.”

Manyčiau, kad turėti šią knygą – kiekvienos bibliotekos garbės reikalas. Juk šiandien paprasti ir žinomi žmonės irgi dovanoja knygas, kaip ir tuomet – nuo gimnazisto iki kunigaikščio… Knyga apie pamirštąją mecenatystę, kaip ir dera ypatingą pagarbą išreiškiant praėjusių kartų žmonėms, išleista su „aukso” puslapiais, kuriuose užrašytos aukojusiųjų pavardės, diena, ką aukoja. Man magėjo rasti su mūsų kraštu susijusių aukotojų pavardes. Radau. Paliksiu tai kitų ieškančiųjų džiaugsmui…

Ypatingą vertę turi ir knygoje pateikiama dovanų tipologija. Tai – knygos, periodika, smulkieji spaudiniai, rankraščiai. Dar įdomesni bibliotekai dovanoti muziejiniai rinkiniai. Tai – retenybės: orientalistikos objektai, archeologiniai radiniai, keistesni gamtos, spaudos ir rašto paminklai, taip pat meno kūriniai ir dirbiniai bei numizmatika.

Dovanų knyga lyg simboliškai tęsdama savo misiją ir XXI amžiuje, tapo dovana ir Molėtų savivaldybės viešajai bibliotekai, kurią, kaip kraštietis, padovanojo šios knygos parengėjas ir sumanytojas A. Pacevičius. Beje, knygos redaktorius – taip pat su mūsų kraštu susijęs žmogus, šešetą metų dirbęs Suginčių vidurinėje mokykloje mokytoju – Vidas Garliauskas. Vardan senosios ir naujosios mecenatystės – būtų prasminga, jei kiekvienas kraštietis jaustų pareigą pirmiausia knygą padovanoti savo krašto bibliotekai…

2013 metai: knygnešystės vingiais

iliustracijaKnygnešystė – XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu. Neveltui 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų. Kasmet kovo 16-ąją Lietuva mini Knygnešio dieną ir prisimena tuos, kurie dalino žodžio šviesą. Kiekvienas kraštas jų turėjo…

Molėtų viešoji biblioteka ir jos filialai kasmet tą dieną pažymi įvairiai. Dažniausiai ėjimu į žmones. Molėtų viešosios bibliotekos darbuotoja Neringa Kerienė parengė spaudinių parodėlę (III aukšto fojė) „Dalinę žodžio šviesą”. Joje – knygnešystės istorija, Zigmo Tamakausko, istorijos mokytojo metodininko ir Kauno savivaldybės švietimo tarybos ir LLKS Tauro apygardos Valdybos nario sukaupta medžiaga „Lietuvos knygnešiai – tautos dvasios gaivintojai”, informacija apie Molėtų krašto knygnešius, parengta buvusio Molėtų krašto muziejaus istoriko Stepono Antanavičiaus bei kiti straipsniai, susiję su mūsų krašto ir Lietuvos knygnešystės vingiais.