Laima Pacevičienė „Iš stalčiaus“

Iš paslaptingos stalčiaus gelmės atplaukia į mano rankas mėlynasis sąsiuvinis. Išnyra jis iš laiko gelmės, iš tų 1980-ųjų….

… Laura kratėsi dulkėtame autobuse ir smalsiai dairėsi pro langus. Ak, ta kaitra. Alyvų krūmai pakelėse buvo nukloti tokiu storu dulkių sluoksniu, kad atrodė it negyvi. Kas galėjo pamanyti, kad rugpjūtis bus toks nuobodžiai karštas. O mieste dar tvankiau. Čia nors vėjūkštis dvelkteli. Greičiau jie privažiuotų tą  Konstantinavą. Koks savotiškas pavadinimas. Tačiau tai – tik kaimas, ir tiek.  O ji ten bus dėstytoja. Įdomu, kodėl proftechninėse – dėstytojai, o vidurinėse mokyklose – mokytojai? „ dėstytojai – tai skamba išdidžiai“ – pagalvojo Laura ir nusijuokė. Na, kad tik greičiau atvažiuotų… O štai ir kažkokie pastatai pasirodė…. Lyg kaimas, lyg miestelis – nesuprasi. Ir čia ji pradės savo gyvenimą…

– Mergaite, lipk, jau atvažiavai, – abejingas konduktorės balsas nutraukė jos mintis.

– Nejaugi? – Laura išlipo, pasidėjo savo lagaminą prie kojų ir ėmė dairytis aplinkui. Duobėtas kelias, kuriuo tolyn nudardėjo autobusas. Stotelės tvarkaraštis atremtas į stulpą. Kažkokie nušiurę krūmai. Vienoj pusėj raudonų plytų namas su juodomis išdaužytų langų kiaurymėmis, visas apaugęs piktžolėmis. Kitoje pusėje – kažkokios statybos. Ir visur tos dulkės. „ Bet gi čia turėjo būti miestelis“, – nusiminusi pagalvojo Laura. Jai pasidarė liūdna. Ji neryžtingai trypčiojo, nežinodama į kurią pusę eiti. Staiga Laura nugara pajuto, kad ją kažkas stebi. Laura žvilgtelėjo per petį. Prie tų raudonų griuvėsių, kitoje kelio pusėje, stovėjo dvi būtybės. „ Viešpatie, kaip aš čia atrodau,“ – susirūpino Laura. Tuo labiau, kad tos dvi keistos būtybės – du vaikinai – jau ėjo artyn. Vienas ilgas kaip mietas, su ant pečių krintančiais riebaluotais plaukais, o kitas gi –  kresnas dručkis languotais marškiniais, kurie vos laikėsi susegti ant gan riebaus pilvuko. Laura nebežinojo, ką daryti. Visa dulkėta, susivėlusi, o veidrodėlis, kaip tyčia – lagamino dugne. Nueiti tolyn? Betgi tai kvailai atrodys. Dar pamanys, kad ji išsigando. O be to, ji nežino, kur eiti. Tiek to, gal nesuės jos šitie abu.

– Saliut, panele! –pasisveikino ilgšis, – tur būt, ką tik iš autobuso?

– O kas jums rūpi? – atšovė Laura.

– Na, na, nesikandžiokite, – taikiai prabilo storulis, – ar tik nebūsite nauja specialistė?

– Kodėl taip galvojate?

– Cha, mes viską suprantame. Panelė trypčioja čia todėl, kad nežino kelio į mokyklą, –  šaipėsi išstypėlis.

„ Gal jie vis dėlto, ne mechanizatoriai‘, pagalvojo Laura ir jau ramiau tarė:

– O kelią galėtumėt parodyti.

– Su mielu noru. Bet pirma leiskite prisistatyti. – Tik dabar Laura pastebėjo, kad ilgšis šiek tiek „paėmęs“. – Mane vadina Velniu, o jis – tai Pelėda. O koks tamstos vardas?

Laura prisiminė vaikišką pasišaipymą ir pasakė:

– Mano vardas – auksinis kardas.

– Tiek jau to, ateis laikas, sužinosim… Mes viską sužinom… Ateis laikas, bus ir vaikas, – sumurkė Velnias po nosimi. – Na, bet įmam tamstos daiktelius ir traukiam link mokyklos.

Jie abu, gerokai krypuodami ir kreivuliuodami, nešė vienintelį Lauros lagaminą ir kol kas tylėjo. Velnias buvo liesas, jam vis smuko aptrinti, sudriskę džinsai. Toks amžinas hipis. Tik gitaros trūksta. Pelėda atrodė kaip tikras žalio kaimo sūnus. Kresnas, pečiuitas, neilgaplaukis todėl, kad garbanotas. Kas gi jie tokie? Tur būt, atostogaujantys studentai. Beje, spėlionėms nebeliko laiko. Tuoj už statybų išniro pilkas, gremėzdiškas mokyklos pastatas.

– Štai ir mūsų įžymioji keturioliktoji VėKė Pė Tė Em. O kitaip sakant, konclageris, – paaiškino  Velnias ir nusispjovė. –  Pristatysim panelę tiesiai pas direktorių. – Jis jau stvėrėsi už durų rankenos.

Laura vos nepaklausė, kas gi tas VėKėPė Tė Em, bet nenorėjo pasirodyt žiopla. O Pelėda sučiupo draugui už rankos.

– Tu tai kaip nori, bet aš tai nesiruošiu Drugiui į akis pasirodyt. Žinai, šiek tiek paėmėm…

– Gal ir tiesą sakai. Ir man matkutė eilinį kartą pamokslą atskaitys. Verčiau jau tyliai ramiai dingti. Gal panelė pati teiksitės direktorių susirasti.

– Apsieisiu ir be jūsų pagalbos.

– Kokia nemandagi pupa uoga. Mes dar susitiksim! Iki vakaro! Vis tiek tave dar susirasim, kolege!– ir jie abu dingo už mokyklos kampo.

„Kolege? Kaip tai suprasti?“ nusistebėjo Laura ir žengė vidun.

Mokykloje buvo tarsi po audros. Visur pritaškyta kalkių, dažų, pilni kampai kažkokių sąšlavų. Sienos, nudažytos pilkai murzina spalva, turbūt, turėjo nuteikti mokslui… Direktoriaus kabinetą Laura susirado nesunkiai. Kai ji atvėrė duris, apkvaišusi nuo kaitros sekretorė kankino musę. Ji net išsižiojo iš smalsumo, pamačiusi naują merginą. Musė nušliaužė stalo pakraščiu.

– O direktorius tai yra. Labai labai laukiame naujų specialistų, – saldžiai sučiauškėjo sekretorė ir atvėrė Laurai direktoriaus kabineto duris. O direktorius Drugys, vikrus, suktų akių, kokių keturiasdešimties metų vyras tuo metu  kalbėjo su kažkuo telefonu.

– Tai žiūrėk, Pranai, gal ir man kas iš tų lentų išeis, pagalvok… – pridengęs ragelį delnu jis  mestelėjo Laurai: „ sėskitės“.

– Nu tai pagalvok, pamįslyk, gal ir neblogas biznis gausis, – pagaliau Drugys baigė pokalbį ir paklausė:

– Kokiu reikalu?

– Esu anglų kalbos specialistė, pagal paskyrimą, – Laura padavė jam popierius.

– Anglų kalbos… Hmmmm… Na ką gi, malonu, malonu, – bet vėl suskambo telefonas ir Drugys nekantriai stvėrė ragelį, – ką tu, kačiuk, negaliu, aš tikrai negaliu, aš tau sakau – neturiu laiko, čia viena mergaitė prisistatė, sakau tau, tikrai negaliu, – kažką įtikinęs, kad jis tikrai nieko negali, Drugys vėl tęsė pokalbį, – o juk jus reikia apgyvendinti. Yra pas mus vienas butas bendrabutyje. Tuoj paskambinsiu budinčiajai… – jis jau siekė ragelio, bet telefonas pats suskambo, – ką tu Ona, nesąmones kalbi. Su kokiom mergom aš? Tu mane ne taip supratai. Ir viskas. Taškas. – jis piktokai klanktelėjo ragelį, nusišluostė kaktą, – kiek vargo, kol viską sutvarkai. Taigi, apie ką čia mes, a?

– Apie bendrabutį, – priminė Laura.

– Aha, tuoj skambinsiu budinčiajai ir viskas bus okej. Ar ne taip jūs, anglai, sakote? – Jis vikriai surinko numerį– Zosyte, būk vietoje ir priimk jauną specialistę, apgyvendink ten, nu pati žinai, kur. Kur statybininkus apgyvendinti? Taigi rasi kur? A kiek jų ten yr? Ar iš balos… Patalynės nėr? A kad tave velniai… – Laura, klausydamasi tos visos tirados vos balsu nesusijuokė, kad jau vieną Velnią tai susitiko, bet Drugys  prisiminė esąs ne vienas, ir  baigęs kalbėti, tarė Laurai:

– O dabar pažiūrėkite pro langą. Matote: pirmas bendrabutis. Štai ten ir žygiuokite. Ryt prisistatykite dešimtą valandą.

–  Kiek aš turėsiu pamokų? – Laura jau girdėjo, kad nuo krūvio ir atlyginimas priklauso.

– Pamokų? – Drugys lyg nustebęs kilstelėjo antakius. – Spręsim per posėdį. Nebijokit, nenuskriausim.

Kambarys bendrabutyje Laurai visiškai patiko. Galima sakyti, kad tai buvo kaip nedidelis butas, nes kambarių iš tiesų buvo du. Viename stovėjo keletas lovų, televizorius ir pora kėdžių. Kitas, mažesnis, buvo kaip nedidelė virtuvėlė su jaukiai burzgiančiu šaldytuvu kampe. „Visai neblogai“– nusprendė Laura. „ Gal gi kaip nors įprasiu čia. O ir gimtasis Panevėžys ne taip jau toli, tai tau ne kokia Žemaitija…. Atlyginimą gerą žadėjo…  O paskui – matysim…“ dėliodama savo daiktelius, mąstė Laura. Ji prisiminė, kaip iškalbingai skirstymo komisijoje apibūdino šią darbovietę kažkoks atstovas iš jos. To žmogaus Laura dar nebuvo susitikusi, bet tikėjosi išvysti jį per posėdį.  Žinoma, Laura, kaip ir visi ( tiksliau sakant, visos) iš jų kurso ne to tikėjosi. Jos troško likti Vilniuje, kuris Laurai buvo pats gražiausias pasaulyje miestas. Bet buvo viena neperžengiama sąlyga – registracija. Be jos jokio darbo negausi… Viską gaudavo tie, kurių tėveliai buvo dideli tūzai…

Taip jai bemąstant, į duris kažkas pabeldė ir įėjo nedidukė, smulkaus veidelio mergina. Visa savo povyza ji labai priminė voverę.

–Aš –Lena. Esu rusistė, – prisistatė ji.

Merginos ėmė kalbėtis. Susitvarkiusios nusprendė eiti pasivaikščioti, susipažinti su apylinkėmis, ir, jei ras kokią upę ar ežerą – išsimaudyti. Ir iš tiesų, nuėjusios apie kilometrą kaimo keliuku, jos pamatė mėlynuojant ežeriuką. Tai buvo nedidelis, apvalus ežerėlis, gan lygiais, nestačiais krantais, smėlėtu dugnu. Jos greit persirengė – laimė, kad buvo pasiėmusios maudymukus- ir puolė į  skaidrų vandenį. Kokia palaima!  Visų rūpesčių kaip nebūta!  Išsimaudžiusios, jos dar valandžiukę pagulėjo ant kranto, tiesiog žolėje. Buvo taip gera, kad net kalbėtis nesinorėjo.

Kai jos jau buvo apsirengusios, pamatė ateinant Velnią ir Pelėdą.

–Visur jūsų ieškojom, o jūs štai kur teškenatės, – prisipažino Velnias.

–Siūlome romantiškai praleisti laiką, – įsiterpė Pelėda.

–Ak, eikit jūs sau, – atkirto Lena. – Su nepažįstamais neprasidedam.

–Iš tiesų, vaikinai, nebūkit įkyrūs, – pritarė Laura.

– Bet tikrai, mes gi neprisistatėm savo žmogiškais vardais, kokius mums tėveliai davė. Gal tada mergaitės mūsų ne taip jau ir bijos? – maivėsi Velnias. – Aš esu Arūnas, o jis – Arvydas. Bet šiaip tai mes Velnias ir Pelėda. O be to, mes – jūsų kolegos. Aš – fizikas, o Pelėda išmintingasis dėsto ne plyteles, o vokiečių kalbą. Va šitaip va.

–Esam kultūringi žmonės, ne kokie prievartautojai, tik biški  “įkalę”,  rugsėjo pirmosios proga taip sakant…

–Kada dar ta rugsėjo pirmoji…- nepatikliai nutęsė Laura.

–Siūlom susikurti laužą, pasėdėti, paplepėti draugiškai. Mes jum daug, oi daug galim papasakoti…– pažadėjo Velnias.

–O mes ir bulvių turime, bus nuostabi vakarienė  – gundė Pelėda.

Kadangi merginos neprieštaravo, tai jie abu greitai pritempė šakų ir laužo liepsnos sumirgėjo ramiame Skaistės vandenyje. Buvo gera ir visai nebebaisu tų vyrukų. Velnias, nesėkmingai krimtęs fizikos mokslus universitete,  grįžo pas tėvus ir čia įsidarbino fizikos dėstytoju. O Pelėda, pasirodo, tiktai tikėjosi vokiečių kalbos pamokų, nes ir pats šias studijas buvo dar ne visiškai pabaigęs, o dabar tenkinosi kur kas kuklesne, bendrabučio auklėtojo vieta. Jo tėvukai taip pat gyveno kažkur netoliese. Vargšui Pelėdai koją pakišo nelemtasis mokslinis komunizmas, nes jis iš viso nesuvokė, kam toks dalykas yra reikalingas būsimam vokiečių kalbos specialistui.

-O žinot, gaila man jūsų, mergaitės. Į tokią klampynę  patekote…– susimąstęs, bet gana nuoširdžiai prabilo Velnias.

–Kodėl gi? Tas jūsų atstovas taip gražiai viską apibūdino. O ir pirmas įspūdis ne toks jau ir blogas, – nedrąsiai paprieštaravo Laura. Ežero vanduo jai šiek tiek praskaidrino nuotaiką.

–Mes – vietiniai. Mes geriau žinom. Velnias teisybę sako. Čia gal tik iš paviršiaus gražu… – pritarė draugui Pelėda.

–O koks ten atstovas pas jus, universitete, buvo? Gal toks pagyvenęs, su akinukais, su pilku kostiumėliu? – pasidomėjo Velnias.

–Ir pas mus, ir pas mus toks buvo, – patvirtino Lena.

–Ak, na tai Kreivickas.  Jis, panelytės, gryną šūdą apibūdins kaip auksą ir dar pateiks ant paauksuotos lėkštutės, – aiškino Velnias.

–Perkūniškai iškalbingas senis. Jį visur siunčia naujokų verbuoti, – pratęsė Pelėda, pamaišydamas laužą šakaliu. Jis išrideno kelias apdegusias bulves ir kaip tikras kavalierius padavė jas merginoms.

–O mes jau žinome jūsų vardus, irk ą jūs dėstysit, – pasigyrė Velnias.

–Ir iš kur jau tos jūsų žinios? – ironiškai paklausė Lena.

–Merginos, įsidėmėkit, čia – kaimas. Čia vienam gale atsiprašant nusiperdi, o kitam gale jau patranka drioksteli. Visi viską vienas apie kitą žino.– Aiškino Velnias.

Laura patylom lupo bulvę. Jai vis rūpėjo vienas klausimas:

–O kaip čia tie mokiniai?

–Mokiniai kaip mokiniai… visokių yr… tik kam jiems tas mokslas, va kartais aš pagalvoju, – garsiai mąstė Pelėda.

– Manai, kam nors labai reikalinga ta tavo anglų kalba? Ar labia ji bus reikalinga prie karvės tešmenio ar už traktoriaus vairo?

–Ką, jūs, vaikinai kalbat. Mokslas visada reikalingas, – pamokomai išpyškino Lena.

–                    Graužkit bulves, ir paklausykit mūsų, protingų. Gaila man jūsų ir  tiek. Iš  pradžių stengsitės, bandysite kažką daryti, kažką pakeisti. O paskui nuleisit sparnelius, ištekėsit už kokio mechanizatoriaus, apsikrausit vaikais…. – dėstė Velnias.

–Nėra čia ko mūsų gailėt. Dirbsim sąžiningai ir gyvensim ne blogiau kaip kiti. – Pyktelėjo Lena.

–O vyras jums skalbs šeštadieniais šonus, – šaipėsi Pelėda.

–Einam iš čia, Lena. Nusibodo klausyti tų nesąmonių.– Laura pakilo, atsistojo ir Lena.

Laužas jau blėso, virš ežero kilo lengvas, permatomas rūkas.

–Oi, paminėsit jūs dar mūsų žodžius. Patikėsit, kad mes – tikri pranašai. Suprasit, kas yra kas. Eikit, jau eikit, jei nebenorit mums kompanijos palaikyti.

–O mes čia dar romantiškai parymosim… Puikus vakaras. Kaip iš Maironio eilėraščio…-– nutęsė Pelėda.

Vakaras tikrai buvo labai tykus. Kai kur nedrąsiai mirksėjo pirmosios žvaigždės. “Tokios tylos mieste nepajusi,” – mąstė eidama Laura. Jai net su Lena nesinorėjo kalbėtis. Tas pokalbis prie laužo jai paliko kažkokias karčias nuosėdas. Iš tiesų, ar ji bus reikalinga čia , kaimo gludūmoje su savo anglų kalba. Paties kaimo Laura nebijojo. Važinėdavo su kraštotyrininkais į ekspedicijas, vasaras leisdavo pas tetą kaime, mokėjo netgi šieną krauti, vežimą minti. “ Tiek to, pagyvensim – pamatysim”, – ramino save Laura. Gerai Lenai, ji – rusistė, o rusų  kalba visur reikalinga, gal net labiau negu lietuvių. Lena jau ir savo pamokų krūvį žino. Na, ryt ir ji gal viską sužinos. Ryt tikrai bus graži diena, juk vakaras toks puikus….

O rytojus išaušo nykus ir dulkėtas. Direktorius kažkur išvyko, o pavaduotojas, ilgai krapštęs pakaušį, nesugebėjo joms rasti jokio darbo, ir liepė vėl ateiti kitą dieną. Jiedvi su Lena apvaikščiojo visa Konstantinavą ir stebėjosi, kad  viskas taip apleista. Keli bendrabučiai, vienas lyg ir naujesnis, vienodi, pilki “daugiabučiai” prie kurių stypsojo apskurę medeliai.Keli apkiužę mediniai nameliai. Atrodė, kad mokykla, gyvenvietė pagal kažkieno užgaidą buvo  pastatyta plyname lauke. Tik tie raudonų plytų griuvėsiai – ar ne dvarelio liekanos?

Kita diena buvo lygiai toks pat valkiojimasis be darbo. Tik tiek, kad atvažiavo nauja matematikė. Ji pareiškė, kad jai čia– viskas šlykštu, ir kad ji čia ilgai neužsibus.

Kiekvieną rytą jos sąžiningai stypsodavo prie direktoriaus kabineto durų, ir nežinia jau kelintą tokio tuščio dykinėjimo dieną direktorius joms pasakė, kad važiuotų sau namo ir atvyktų tik į posėdį. Iki jo buvo likę tik trys dienos, todėl merginos nusprendė nebetempti daiktų namo pasiimti tik svarbiausius, o kitus  palikti  čia.

Paskutinės laisvos dienos prabėgo labai greitai ir Laura vėl kratėsi autobusiuku į Konstantinavą. Greit – rugsėjo pirmoji. Laura su nerimu laukė tos dienos. Juk tai jos pirmojo rimto darbo pradžia. Prasidės naujas gyvenimas, pilnas prasmės ir įvykių.

Nuėjusi į tą butą, kur jos abi su Lena gyveno anksčiau, Laura rado duris užrakintas. Matyt, Lena ir ta naujoji matematikė  dar negrįžo. Ne bėda, ji juk turi raktą. Bet raktas netiko. Nejaugi užraktas pakeistas? Bet kodėl? Juk čia liko jos, Lenos ir matematikės daiktai. Kai ji, vis dar nieko nesuprasdama, krapštėsi apie duris, jai už nugaros pasigirdo balsas:

–Jums čia ko, mergaite? – atsisukusi ji pamatė mažiuką, akiniuotą žmogelį. “Trumpulis”, – akimirksniu prilipdė jam pravardę Laura. – Aš… mes esame jaunos specialistės ir čia gyvenome… čia liko mūsų daiktai… – mėgino nerišliai paaiškinti Laura.

–Na o aš naujas mokymo dalies vedėjas. Tiesioginis tavo viršininkas, ar supranti? Mano pavardė Pruncė. Ir šis  butas dabar mano šeimos. O jūsų daiktai perkraustyti į antra namą prie kelio, sakyčiau į ketvirtą butą.

–Bet kaip gi jūs taip, be mūsų žinios?  – Ji visa išraudo.

– O kas ten žino, kada jūs visos atvažiuosit? Dabar neturiu laiko su tavim, mergužėle, šnekėtis. Susitiksime per posėdį. O senąjį raktą palik man.

Laura jam įbruko savo raktą ir pasileido laiptais žemyn. Ją žeidė familiarus naujojo vedėjo tonas. „ Irgi mat viršininkas atsirado,“ – piktinosi Laura. Kokią teisę jis turėjo liesti svetimus daiktus? Perkelti juos į kitą vietą? Argi jie jau taip daug vietos užėmė?

Butas numeris keturi – du maži kambarėliai antrame aukšte, nuo pat  namo pastatymo nematę remonto, ir virtuvytė – buvo atiduotas penkioms merginoms – trims jaunoms dėstytojoms ir dviem melžėjom. Tarp bendrabutinių, geležinių su spyruoklėmis lovų pasisukti nėra kur. O už buto durų laiptinė, smirdanti kačių šlapimu ir dar nežinia kuo. Laiptai girgždantys, niekada neplaunami, apkrauti visokiais ūkiškais ar jau nebenaudojamais daiktais Kai kas nors lipdavo aukštyn ar leisdavosi žemyn, laiptai vaitodavo, atrodė tuoj ims ir sugrius. Pro  praviras vieno buto duris girtas moteriškas balsas bliovė:

– Sedėjau aš kalėjimi, sedejau tap gelių, ir niekas nežinojo, kad čia dar sedi tuuuuu…

Lena, ir ta naujoji matematikė, vardu Violeta taip pat buvo pasipiktinusios jų daiktų perkraustymu. O Laura dar kai ko pasigedo. Niekaip nerado savo dailaus prancūziško rankšluostėlio ir dar kelių mielų, namus primenančių niekučių. Visą krepšį išvertė, visur išieškojo. Niekur nėra.

– Tu užeik pas tą vedėją, gal kur jo bute liko? – patarinėjo naujosios kolegės.

Laurai labai nesinorėjo ten eiti. Tas vedėjas toks nemalonus, atgrasus tipas. Bjauru net pagalvoti, kad kažkas knisosi po jos daiktus, juos kilnojo, sugrūdo bet kaip atgal į lagaminą, atitempė čia. O dar ta užrašų knygutė. Nieko nepagalvojusi Laura paliko ją čia su dalimi savo daiktų, kurių nenorėjo dėl poros dienų vežtis namo, o paskui vėl atsivežti. Kas žino, ar niekas nevartė tos knygelės, ar niekas nepasidomėjo jos slapčiausiomis mintimis?

Deja, savo smulkmenų Laura taip ir neatgavo. Prisivertusi, šiaip taip susikaupusi visą drąsą, Laura nuėjo pas tą vedėją. Duris atidarė jo žmona, ir pasakė nieko apie tokius daiktus nežinanti, jie nieko  nelietę. Laura jau žiojosi pasakyti, kad daiktai lagamine tikrai sudėti ne taip, kaip juos buvo palikusi. Ji vos sutramdė ašaras. Tas rankšluostėlis buvo jos sesers dovana, na ir kodėl Laura jį taip nerūpestingai paliko… reikėjo viską vežtis namo nors kelioms dienoms. Rankos nebūtų nutrūkusios…

Prieš posėdį  Laurą staiga pasikvietė pasikalbėti direktorius. Čia sėdėjo ir naujasis vedėjas.

– Štai kas, – sklaidydamas kažkokius popierius ir nepakeldamas nuo jų akių prabilo direktorius, – jums nesusidaro krūvio…

– Kaip tai suprasti? Kodėl tada aš čia buvau paskirta? – nustebo ir pasipiktino Laura.

– Na nesusirinko pakankamai mokinių iš Biržų. Todėl mes nusprendėme…

– Kodėl aš gavau čia paskyrimą, jei manęs čia nereikia?

– Atleiskit, kolege, kiek žinau, niekas jėga čia jūsų nevertė važiuoti, – įkišo savo trigrašį vedėjas.

– Žinoma, bus jums kelios anglų kalbos pamokos, bet mes nusprendėme jus rekomenduoti kaip mokinių komjaunimo sekretorę. Yra toks etatas Ir už jį neblogai mokame. Jūs jauna, iniciatyvi, aktyvi, susidorosite.

– Jūs jau už mane nusprendėte? – Laurai net karšta pasidarė.

– Siūlau jums nesikarščiuoti ir ramiai pagalvoti. O paskui reikalus sutvarkysime komitete. Dabar eikite į posėdį. – tuo Drugys parodė, kad pokalbis baigtas. O vedėjas ironiškai išsišiepė ir tame jo šypsnyje Laura perskaitė: „ Niekur tu nedingsi, panelyt.“ „Dar pažiūrėsim…“ pagalvojo ji. Ką dabar daryti? Šitokio posūkio ji nesitikėjo. Ieškotis darbo Panevėžyje? Kokioje nors gamykloje? Tačiau ji mylėjo anglų kalbą… Ką daryti?

Įėjusi į dėstytojų kambarį ji tyliai pasisveikino, apžvelgė visus ir, radusi laisvą kertelę, atsisėdo prie stropiai mezgančios moteriškės. Laura buvo patenkinta, kad į ją niekas per daug neatkreipė dėmesio. Žmonių buvo sausakimša. Nemažai sėdėjo vyrų, vilkinčių darbiniais rūbais, apsiavusių gremėzdiškais „kerzavais“ batais. Kažkur malėsi Velnias ir Pelėda. „ Ir su jais man teks dirbti, kasdien bendrauti…“ kažkaip liūdnai pagalvojo Laura. Kokia ji buvo kvailė. Visos penktame kurse graibė vilniečius ir stengėsi bet kokia kaina ištekėti – tada vieta Vilniuje garantuota. Tik ji, žioplė, vis dar laukė tos savo vienintelės, tikros meilės. Tikra  višta, kitaip nepavadinsi. Nugrimzdusi į savo nelinksmas mintis ji ne itin klausėsi pasisakančiųjų. O ir kiti nebuvo dėmesingi. Vyrai plepėjo tarpusavyje, kelios moterėlės negaišo tuščiai laiko – mezgė. Visi pagyvėjo tik tada, kai buvo pradėtas svarstyti krūvių klausimas. Kiek pasipylė įvairiausių žodelyčių! Tik Lauros kaimynė ir toliau ramiai krutino virbalus. Ji pasisuko į Laurą ir tyliai sukuždėjo:

– Tau neblogai nuskilo. Būsi komjaunimo sekretorė, ir dar pamokų turėsi.

„ Jau bevielis telegrafas suveikė“ nusistebėjo Laura, bet pusbalsiu atsakė:

– Kad aš dar nežinau.

– Nebūk durna, sutik. O rajonas patvirtins, nebijok. Abi viename kabinete sedėsim, mat aš esu mokinių profsąjungos pirmininkė.

– O kodėl pas jus patys mokiniai nieko neveikia?

– Toks jau įstatymas ir galima juo naudotis. O ir ką ten tokie išsirinktų… na, pati pamatysi. Pas mus ateina tikrai ne patys geriausi ir ne patys gabiausi.

… Naktį ji niekaip negalėjo užmigti. Vis vartėsi nuo šono ant šono, girgždino lovos spyruokles. „Ne, nedirbsiu sekretore, tikrai ne. Viešpatie, na kokia gi iš vis aš komjaunuolė? Įstojau tik dešimtoje klasėje, bijojau, kad nepateksiu į aukštąją. O jau tie komjaunimo susirinkimai… Kažkoks absurdas… Kad tik popierėliai būtų sutvarkyti, paukščiukas atitinkamoje grafoje būtų pažymėtas… Ne, šitas darbas tikrai ne man. Kaip blogai, kai nėra su kuo pasitari. Tėvas gi pasakys: „daryk, vaikeli, kaip išmanai. Žiūrėk, kaip geriau.“ Po mamos mirties jam ir pačiam nelengva, o čia dar aš su savo rūpesčiais. Ne , jau kaip nors kapanosiuos pati. Ryt tikrai atsisakysiu…“ ir su ta mintimi ji užmigo.

O ryt jau buvo rugsėjo pirmoji. Mokykla atrodė šiek tiek šventiškiau, dėstytojai – nusiskutę, pasitempę. Nebeliko dulkėtos tylos, visur virte virė gyvenimas. Laurai ir saulė atrodė šviesesnė, ir spalvos – ryškesnės. O šiaip viskas buvo gana tradiciška. Kalbos, gėlės ir taip toliau. Pirmoji pamoka turėjo būti skirta taikai. Direktorius pasivedėjo Laurą į šalį:

– Jūs galite susipažinti su kokia tik norite grupe. Pavyzdžiui, kad ir su kuo nors iš antrakursių. Nueikite dabar į pirmą pamoką, pasėdėkite, pasikalbėkite su  vyrukais. Tai jums, kaip būsimai sekretorei, labai naudinga.

– Tamsta direktoriau, bet aš nesiruošiu dirbti sekretore.

– Visus pokalbius atidėkime vėlesniam laikui, o dabar darykite kaip sakiau.

Laura pasirinko septynioliktąją, Lenos grupę. Ji įžengė pas draugę į rusų kalbos kabinetą labai nejaukiai jausdamasi. Ten sėdėjo apie dvidešimt pečiuitų  vaikinų, kai kuriems jau ir ūseliai kalėsi. Lena skaitė sąrašą ir jie nerangiai stojosi susipažindami. Kai kuriuos Laura spėjo įsidėmėti. Štai tas juodaplaukis gražuolis – Cibulskis, anas meškinas – Kalvaitis, inteligentiškų bruožų vaikinukas – Aisbergas. Visi jie, kaip paaiškėjo, buvo iš Biržų rajono. Po susipažinimo Lena kažką ilgai ir nuobodžiai kalbėjo apie tarptautinę padėtį, minėjo Brežnevą. Vaikinai ne itin klausėsi. Krapštėsi nagus, šaipėsi tarpusavyje, dirsčiojo į gale  sėdinčią Laurą. Pagaliau ir Lenai nusibodo jos oficialus tonas ir ji paprastai paklausė:

– O kaip jūs čia gyvenat? Ką veikiat laisvalaikiu?

Beveik iškart visa grupė sujudo, sušneko:

– Žiemą labai šalta benderiuose, šildytuvų įsijungti neleidžia.

– Šokių beveik nebūna, kinus labai prastus atveža.

– Užtat kas per kinus dedasi! Oho! Laukiniai vakarai!

– Nyku  čia… Et, pačios viską pamatysite

– Į rytinę mankštą varu varo, nežiūri, sergantis ar ne…

– Konclageris….

– Na nejaugi čia viskas taip blogai? – garsiai nusistebėjo Laura.

Tada atsistojo vienas iš kalbėjusių.

– Čia žiauriai nyku, kaip jau sakiau. Pačios pamatysit, taigi. Dieną kaip nors pratempi ir gerai…

– Mus visus čia durneliais laiko!

– Meistrai tai žvėrys. Laka, kaip asilai.

– Nesakyk, ne visi, – paprieštaravo kažkuris.

– Nu yra ir žmoniškų, kur sutart galima, bet yra ir tokių, kur jeigu kas – tuoj į dantis arba su šlanga per šonus atvanoja.

– Mūsų meistriukas tai baika, rankų nekiša.

– Nejaugi jus kas nors čia muša? – Negalėjo patikėti Laura.

– Pasakykit, gi vaikinai, – paragino Lena.

Vaikinai ėmė muistytis, mykti:

– Visko kartais būna… tiek jau to… mūsiškis tai geras

Nuaidėjo pirmasis mokslo metų skambutis. Užbaigdama Lena pasiūlė:

– Žinot, susirenkam visi po pamokų ir nuspręsim, kaip mums geriau čia gyventi.

Eidamas link durų, Kalvaitis atsisuko:

– Ką gi čia nuspręsi. Profkė yra profkė. Konclageris taip sakant. – Jis numojo ranka ir išėjo.

Kabinete jos liko vienos.

– Kaip manai, ar aš su jais susikalbėsiu? – vis nenustygo Lena.

– Žinoma, tu jau ir dabar neblogai kalbą radai, – nusijuokė Laura.

–  Aš kažkaip pagalvojau, kad čia niekas niekam nerūpi, – susimąsčiusi tarė Lena, – čia tikrai reikalingas geras komjaunimo sekretorius…

– Argi nuo sekretoriaus kas priklauso? – palingavo galvą Laura

– Žinoma, kad daug kas! Va, mūsų internate tai bent gyvenimas buvo!

– Na netinku aš tokiam darbui. Labai jau jis man ne prie dūšios.

– Nejaugi tu nesupranti, kad tau duoda galimybę padaryti kažką iš tiesų gero ? – Lenos skruostai jau liepsnojo.

– Gana ginčytis, eime namo. – Laurai jau įgriso visos tos kalbos.

Namie jų laukė tikras balius – buvo atėję Pelėda ir Velnias, o abi melžėjos juos stropiai vaišino. Laura liūdnai pagalvojo: “ Va taip ir eis visos dienos…”

O tuo tarpu Drugys kalbėjosi  telefonu. Jį spaudė rajono komjaunimo komitetas.

– Ar turiu naują kandidatę? Na taip, turiu. Kalbėjau, kalbėjau. Kol kas spyriojasi. Ne kur dėsis. Na, kiek sužinojau, studentė buvo gera, aktyvi, be jokių išsišokimų. Sakote, patys atvažiuosite susitikti su jaunaisiais specialistais. Malonu malonu. Gerai. Datą ir laiką suderinsime. Viso geriausio.– Direktorius padėjo ragelį, nusišluostė prakaitą. Grynas vargas su tom jaunom specialistėm. Kvaila merga, nenori tokios geros vietos. Kita dar ačiū pasakytų. Sėdėtų sau, popieriukus dėstytų, na dėl akių vieną kitą susirinkimėlį pravestų ar šiaip ką nors suorganizuotų. O dabar spyriojasi. Įkalbinėk. Įtikinėk. Gal pabandyti tą kitą, rusistę Leną? Bet ji turi ir taip didelį krūvį. Vėl visą valandų tarifikaciją pertvarkyk. Tokios kvailystės, nors imk ir pasigerk. Rugsėjo pirmosios proga. Taip reikės ir padaryti.

…O visa kompanija su Velniu priešaky jau buvo gerokai įkaušusi. Visi triukšmavo, kalbėjosi kas sau, ir to triukšmo negalėjo perrėkti kimus Visockio balsas: “ Chorošuju religiju pridumali indusy”

Laurai jau buvo smagu ir lengva, norėjosi atlikti kažką kilnaus. O gal iš tiesų jos abi pakeistų visą mokyklos gyvenimą? Gal Lenos teisybė, kad reikia energingo, jauno sekretoriaus? Gal jai pamėginti? Laura vis manė, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių valios ir užsispyrimo, kad ateitis ne tokia jau bloga. Svarbiausia – ji pradeda gyventi savarankiškai, be jokios tėvo paramos. Aplink geri draugai, linksma ir….och, kaip svaigsta galva…

O rytoj buvo pirmoji darbo diena. Laura pasinėrė į aibes rūpesčių: trūko vadovėlių, reikėjo ruoštis pirmosioms pamokoms, mokinių žinios buvo labai silpnos, dauguma nesinešiojo sąsiuvinių, o baisiausia buvo – klaikus nenoras mokytis. Atrodė, kad jie nenori visko. Pirmakursiai dejavo, kad juos čia atgrūdo prievarta, kad mokyklos paprasčiausiai norėjo jais atsikratyti. Laurai visa tai buvo naujas, nepažįstamas pasaulis. Kažkaip greitai ėjo tykus, gražus rugsėjis ir prasidėjo  šalti rudeniniai lietūs, ilgi, niūrūs vakarai. Vis dar buvo neaišku dėl to jos sekretoriavimo.

Vieną vakarą ji su draugėmis nuėjo į filmą. Kino salė tuose raudonų plytų griuvėsiuose buvo lyg tvartas. Kai užgęso šviesa, sumirgėjo cigarečių ugnelės. Nuorūkos ėmė skraidyti per galvas. Garsiai susikeikė budintis meistras, niūktelėjo kažkam ir nuorūkos kurį laiką  paliovė skraidyti.

Kai jos išėjo filmui pasibaigus į lauką, buvo visiškai tamsu. Jos ėjo klūpinėdamos, nes kelio beveik nesimatė, tik kai kur žybčiojo cigarečių ugnelės. Šone pasigirdo triukšmas, keiksmai, smūgiai – kažkas mušėsi. Ir tada Laurai pasidarė tikrai baisu. Nejaugi žmonės čia taip prie visko pripratę, nugrimzdę į abejingumą? Kokios jėgos reikia, kad juos nors truputį pakeistų, nors sukrėstų? Tą vakarą ji dar ilgai mąstė, nemiegojo. O rytą, kai ją vėl pašnekino direktorius ir paklausė dėl sekretorės darbo, Laura virpančiu balsu atsakė, kad sutinka. Nors ji labai norėjo kažką pakeisti, knibždėjo nemalonus jausmas, tarsi ji išduotų pati save.

Greitai ją išsikvietė į rajono komjaunimo komitetą pokalbiui. Su Laura kalbėjosi gana jauna trečioji sekretorė Gina Teresevič. Tretieji sekretoriai visada rūpinosi mokyklomis, o Konstantinavos profesinė buvo it krislas  doroje komjaunimo akyje. Ten niekada netrūko problemų. Ankstesnysis šios mokyklos sekretorius Bedlaga girtaudavo, laiku nepristatydavo mokesčių, nevykdydavo planų, laiku neparuošdavo stojančiųjų į komjaunimą. Bet šiaip tai buvo ramus žmogelis, narsiai save kritikuodavo biuro posėdžiuose, mokėdavo pasisakyti, kada reikia.  Visa jo sekretorystė pasibaigė birželio mėnesį, kai jis girtas sėdo traktoriun ir atvažiavo į moksleivių “Ereliuko” stovyklą daryti tvarkos. Laimė, nebuvo aukų, bet Bedlagai teko atsisakyti patogių pareigų. O dabar ruduo, jau nauji mokslo metai, rajonui reikia vykdyti planus, ruošti naujus stojančiuosius. Todėl Gina susidomėjusi žvelgė į priešais sėdinčią merginą. Ar ji sugebės? Hmmm… baigusi universitetą. Kažkodėl pastaruoju metu universitetas negarsėjo ramiais ir klusniais kadrais. O gal ją reikia išbandyti? Tegul padirbėja kol kas nepatvirtinta, o paskui – matysim? Viską reikia daryti ramiai ir atsargiai, šitą Gina puikiai mokėjo, ne veltui ji buvo trečioji sekretorė. Todėl ji vaizdavo nuoširdžiai besiklausančią Lauros, leido jai išsikalbėti. Apie betvarkę Konstantinavoje jau seniai visi viską žinojo, bet direktorius turėjo “ savų” viršūnėse. Atvažiuodavo, patikrindavo, pamedžiodavo ir vėl išvažiuodavo. Neblogai juos ten priimdavo, oi kaip neblogai. Moka Drugys svečiais pasirūpinti, gerbia juos, nieko nepasakysi. Gina, prisiminusi tuos priėmimus norėjo net seilę nuryti ir vos nepasakė tai mergužėlei:„ Na ko tu nori plėšytis? Ką tu, kvaile, pakeisi? Sutvarkyk ramiai popierius, paruošk stojančius į komjaunimą, prižiūrėk saviškius, kad per daug nekrėstų šunybių ir puikiausiai sau sekretoriausi.” Tačiau ji negali taip sakyti. Reikia dabar klausytis jos kalbų apie netvarką mokykloje, pritarti, pažadėti padėti.

Kai Laura išėjo iš komiteto, jai dar buvo marios laiko iki autobuso į Konstantinavą. Ji nusprendė pasivaikščioti po Rokiškį, patraukė univermago link. Ten tikėjosi susitikti Leną, mat buvo lyg ir sutarusios. Lena jau buvo apsipirkusi ir taip pat neturėjo ką veikti. Čia Laura prisiminė, kad Rokiškio bažnyčia garsėja kažkokiu įdomiu, iš ypatingo ąžuolo pagamintu altoriumi ir pasiūlė Lenai ten užeiti, pasižiūrėti. Jos nuostabai, Lena pasipiktino:

– Tu ką, eisi į bažnyčią? Juk tu – komjaunuolė, jau beveik netgi sekretorė!

– Kas man uždarus? Aš tik noriu pamatyti tą meno kūrinį!

Lena keistai pasižiūrėjo į ją ir tarė:

– Tu sau kaip nori, o aš tai eisiu į stotį….

Laura ilgai prasėdėjo tuščioje bažnyčioje. Kažkas grojo vargonais, gal repetavo. Jai buvo taip gera. Ji prisiminė mirusią mamą, vaikystę, Kūčias, kalėdines dovanėles po eglute…. Nesinorėjo galvoti apie dabartinį gyvenimą, apie mokyklą, apie tai, kad 40 jaunų žmonių reikės paruošti stojimui į komjaunimą Čia ji vėl prisiminė universitetą, vargonų muzikos koncertus Paveikslų Galerijoje. Savo pirmąją, ir kaip tada galvojo – vienintelę meilę. Vilnius, kuris pastarosiomis dienomis atrodė kažkur nutolęs už devynių marių dabar vėl priartėjo, klojosi jai prieš akis senamiesčio gatvelėmis ir universiteto kiemeliais. Koks absurdas, kad ji anglistė, gera studentė, atsigrūdo čia, į Lietuvos pakraštį, kur apie teatrą tik pasvajoti galima. Dabar turi mokyti būsimus mechanizatorius ir melžėjas anglų kalbos. Kokia nesąmonė. Nors ir tarp jų yra tikrai neblogų vaikų, kuriuos proforientavimas įgrūdo į šią mokyklą. Sakysim, Kavaliauskas. Bet kurį sakinį laisvai išvers. Arba štai Šepkus. Kaip nuostabiai jis drožinėja. Vaikas internatietis, staigus, ūmus, sunkaus būdo, o vis dėlto kažkas jame yra. Į internatą nuvažiuoja pas buvusį darbų mokytoją. Kai jis sužinojo, kad dėl silpnesnės sveikatos netinka į mechanizatorius, o tik į  pieninės gyvulininkystės operatorius (melžėjas), tai vos nesukvailiojo. Dabar jau nieko, mokosi. O kiti… Ateina sąsiuvinius į “kerzavų” aulus susikišę, prisirūkę. Rodos, nieko jiems nereikia. Ir utelės čia neretas svečias. Sykį, užėjusi į bendrabutį, ji pamatė tokį vaizdą: sėdi kambario viduryje ant taburetės Kęstutis Gabalas, po taburete išskleistas laikraštis, ir dar ratas kreida apibrėžtas. Už to rato stove su žirklėmis Šepkus ir visaip pokštaudamas, vaipydamasis kerpa Gabalui plaukus. Laura paklausė, kas čia per teatras, o Šepkus tik parodė į plaukų krūvą ant laikraščio ir tarstelėjo:

– Atidžiau pažiūrėkit.

Ji pažvelgė, ir užsidengusi veidą, lydima garsaus Šepkaus juoko, išlėkė iš kambario. Kai ji paskui susijaudinusi apie tai papasakojo dėstytojų kambaryje, tai niekas nenustebo, tik jai atsakė, kad dar ne to pamatys. Dabar, bažnyčioje, Laura galvojo: nuo ko jai pradėti? Ji neabejojo, kad reikia kovoti su tamsumu, nešvara, abejingumu, girtuoklyste. O į sielą vis brovėsi nemalonus, maudžiantis išdavystės jausmas. Kažkokia jos dalelė tiesiog klykė: “ tu taip tik apgaudinėji save. Tu juk matai, kad visas komjaunimas yra tik biurokratizmas, kad visa sistema yra liūnas. Tu juk meluoji sau.” Ak, geriau šalin tokias mintis. Kas padaryta, tai padaryta. Ji paskutinį kartą apžvelgė bažnyčią. Kažin kada čia dabar užeis… Laura išėjo laukan ir nuskubėjo į autobusų stotį. Tad ji nežinojo, kokias keistas pasekmes duos tas jos domėjimasis altoriais.

Taigi, 40 stojančiųjų. 40 avelių, vedamų į komjaunimo gardą. Jas surinkti iš didelės pirmakursių minios Laurai nebuvo sunku. Įbrukai kiekvienam po nučiupinėtą VLKJS įstatų rinkinį – tegul mintinai kala. Kad suprastų – nebūtina. Ji pati tam negaišo laiko, tiesiog nesinorėjo nieko aiškinti. Kas kita ką nors organizuoti. Jos abi su Lena ir jos grupe surengė visai neblogą diskoteką. Šoko prieblandoje blykčiojant prožektoriams ir virš galvų sukantis spalvotiems klevo  lapams, tarsi rudens pūgoje. O juk moksleiviai daug ką patys susivežė ar padarė. Vakarais jos abi su Lena ilgai sėdėdavo bendrabutyje, kur repetavo agitbrigada. Buvo nuspręsta patraukti per dantį visus: nevalyvus moksleivius, girtuoklius meistrus, keikūnes bendrabučio auklėtojas. Viskas ėjosi kaip iš pypkės. Pasirodyti turėjo per Spalio šventes. Bet mokyklos valdžia tarė griežtą “ne”. Ne piemenims suaugusius mokyti. Sunku buvo apie tai pranešti agitbrigados nariams. Jos net abi su Lena susibarė, nes Lena atsisakė daugiau jai padėti.

Spalio švenčių minėjimas parsidėjo TSRS himnu. Salė buvo sausakimša, nes niekam tada neleido išvažiuoti namo, grupių meistrai ir auklėtojai iš kailio nėrėsi. Laura pastebėjo, kad pirmoje eilėje sėdi Gina Teresevič ir dar keletas svečių. Tačiau regėjo ji ir nuliūdusius agitbrigados narių veidus. Juk šitokią bombą jie ruošė, ir – šnipšt. Viskas ėjo įprastai. Oficialus pranešimas, o po jo – koncertas. Staiga, kai moksleiviai rikiavosi iškilmingam montažui, scenoje pasirodė Šepkus. Jis įžirgliojo kaip visada su kerzavais, murzina striuke, ant kurios buvo išpaišyta kaukolė. Salėje pasigirdo garsūs plojimai. Nekreipdamas jokio dėmesio į koncerto vedančiuosius, jis priėjo prie mikrofono ir garsiai tarė:

– Čia turėjo pasirodyti mūsų agitbrigada, bet nepasirodysime. Direktorius uždraudė. Kritikos bijo.

Ū-ūū – subaubė salė, kažkas sušvilpė. Šepkus išdidžiai nusilenkė ir nulipo žemyn. Laura sėdėjo, visa nutirpusi. Ji jautė, kad mokiniai gali protestuoti, bet kad šitaip… Ir vis tas Šepkus. Ir į komjaunimą jo nepriėmė, nes kai paklausė, kokiais ordinais apdovanotas komjaunimas, jis atsakė, kad neprisimena ir nesiruošia tokiais niekais sau galvą kvaršinti.

Aišku, po minėjimo Laurą išsikvietė direktorius. Ten sėdėjo ir Gina Teresevič. Laura išgirdo daug priekaištų. Bet ji labai nustebo, kai buvo paminėtas jos apsilankymas bažnyčioje. Po akimirkos viskas tapo labai aišku, kai jai buvo pasakyta, kad komjaunimo sekretore taps jos kolegė Lena Sokolova, o ji perims rusų kalbos pamokas ir  vadovavimą Lenos grupei. Viskas staiga pasidarė taip skaidru – ir taip lengva.

…Visos dienos slinko vienoda pilka virtine. Tie nesibaigiantys, sunkūs, monotoniški rudens lietūs. Anksti temdavo. Ir Vėlinės praėjo su žvakutėmis lietuje. Mokiniai įlindo į gremėzdiškus vatinukus. Išsirikiavę rytiniam patikrinimui jie atrodė kaip šlapi, sužvarbę juodvarniai. Mokyklos dar nekūreno, kažkas ten neveikė katilinėje. Nuo šalčio ir drėgmės nieko nesinorėdavo – tik greičiau namo, prie šildytuvo. Vakarais ateidinėdavo Velnias su Pelėda, ir jei jie turėdavo “fliotų” ( Velnio žargonu – pinigų), tai kur nors susiorganizuodavo butelį, po to Velnias su viena iš kaimynių užsiiminėdavo seksu, o Pelėda dažnai užmigdavo gale stalo. Kambario sienos buvo plonutės ir Laurai viskas puikiai girdėjosi. Ji pasileisdavo garsiai Vysockį. Lena jau seniai gyveno geresniame bute. Matematikė ištekėjo ir išsikėlė kitur. Su Lena draugystė irgi kažkaip atšalo. Lena uoliai vykdė komjaunimo darbą. O Laurai buvo kažko liūdna. Ji taip tikėjosi, kad jos bus geros draugės, taip norėjosi su kažkuo pasikalbėti…. Juk kiek gražių sumanymų turėta. Atrodė, sujudins viską mokykloje iš esmės. O dabar ramu tylu. Per pasitarimus vien barniai, rietenos. Ir dėl ko? Dažniausiai ne dėl mokymo. Dėl ganyklos karvei, pavyzdžiui.  Ir daugumai nerūpi, kad moksleiviai visai nenori mokytis, jie „profkiniai“, jie – nurašyti. Bendrabučiuose viską sprendžia kumštis. Jei tu silpnesnis, tylesnis tai ir laiptus plausi, ir tualetus gramdysi. Laimė, Lauros grupė buvo dar viena iš geresniųjų, meistras irgi buvo neblogas, nei kumščiais, nei šlanga nesišvaistė, sutarė su berniokais. O kitur visko pasitaikydavo. Sykį kelios grupės siaubingai susipliekė valgykloje. Laura, ir kita budinti mokytoja mėgino peštukus išskirti, bet ore sublyksėjo peiliai ir ji išgirdo kimų balsą:

– Pasitraukit, nes ir jum gali kliūti.

Jos nubėgo ieškoti vyriškos meistrų pagalbos.   Gerai, kad tie peiliai nebuvo paleisti į darbą. O konflikto priežasties jau niekas nebežinojo. Kas pradėjo peštynes – irgi liko nežinoma.

Laurai kartais atrodė, kad ta visa netvarka turi pasiekti kažkokią ribą. Ji mėgino apie tai pasikalbėti su Lena, bet ta jau turėjo savų planų – ketino ištekėti už vieno vietinio vairuotojo, nes, rodos, laukėsi. Tai sužinojusi  Laura pamanė, kad pildosi Velnio žodžiai….

Galų gale įmirkusią žemę sukaustė gruodas. Pasnigo. Kažkaip pasidarė šviesiau ir lengviau. Šaltis spaudė ir nebeatleido. O vieną šeštadienio vakarą kilo tikra pūga. Ji pradūko visą naktį ir visą sekmadienį, privertė kalnus sniego. Pirmadienį, per rytinį patikrinimą, Laura pastebėjo, kad nėra vieno jos moksleivio, tokio Miliūno. Ji paklausė kitų savo auklėtinių, ar tas vaikinas neišvažiavęs namo. Vyrukai neaiškiai numykė, kad jis likęs bendrabutyje. Ką gi, Laura tik pažymėjo, kad jo nėra ir tiek. O po pietų ją susirado pora grupės moksleivių – Cibulskis ir Kalvaitis.

– Auklėtoja, rytą mes ne viską pasakėme, – tarė Cibulskis.

– Kas nutiko?

– Tas Miliūnas, – pradėjo Kalvaitis, – suprantate, jis šeštadienį negrįžo.

– Iš Panemunio, iš šokių, – paaiškino Cibulskis.

– Tai gal… gal merginą kur nors turi? Gal pas ją sėdi?

– Ne, ne tikrai neturi, – užginčijo abu

– Nu va, mes visi buvome šokiuose, – nurijęs seilę, tęsė Kalvaitis, – ne vieni buvome. Buvo ir tie jauni meistrai, buvo ir Šepkus, žodžiu nemaža chebra.

–  Toliau? – Laurai jau darėsi neramu.

– Bet šokiai buvo ne kokie, Kvepėjo muštynėm. O mes nenorėjome niekur kištis. Ir sakome Miliūnui: einam namo. O jis buvo išgėręs ir sako – neisiu. Durnelis.–  Aiškino Cibulskis.

– O jūs?

– Taigi, mes išėjome. O jis liko. Ir paskui negrįžo. Visi parėjo, o jis – ne. Auklėtoja, mes jo visą sekmadienį ieškojom. Reikia kažką daryti? – nerimo Kalvaitis.

Tada jie visi trys nuėjo pas direktorių. Tas išklausė akmeniniu veidu, papeikė grupę dėl blogo lankomumo, o Laurą dėl prasto vadovavimo ir nusprendė:

– Ko čia paniką keliat. Niekur nedings tas Miliūnas. Gal pas mergą sėdi. Pamatysit, kaip atsiras.

 Ir Miliūnas atsirado. Kitą rytą. Jį rado viena dėstytoja, pešdama šieną savo karvei. Kažkaip išlindo dvi sustingusios kojos…. Jo veidas buvo visas sudaužytas, mėlynas ir sunkiai beatpažįstamas. O rankos kažkokios susitraukę, visai dar vaikiškos. Ir jis pats menkutis su striukele, žaliu šaliku, susirietęs. Tas šalikas buvo  rankų darbo, gal mamos megztas. Toliau – milicija, tardymai. Mokykloje tylu kaip kapinėse. Du jauni meistrai Žlabys  ir Atkočius pasakojo, kad Miliūnas ėjęs namo kartu su jais, bet vidurkelyje, ties Steponių kaimu, jie susiginčijo, kaip bus arčiau pareiti. O čia dar tiek sniego. Miliūnas nuo jų atsiskyręs ir patraukęs tiesiai per laukus. Tada jau pradėjo pustyti. Jis buvo gerokai išgėręs. Na, o kas galėjo jį sumušti, jie abu neturį nei mažiausio supratimo. Panašiai kalbėjo ir visi kiti. Tik Šepkus į klausimus atsakinėjo kažkaip neužtikrintai. Jis buvo pablyškęs, po akimis tamsūs ratilai. Matosi, ne viena naktis nemiegota. „Šepkus kažką žino“, galvojo Laura. Vieną vakarą kiemo tamsoje, ji pastebėjo svyrinėjančią figūrą, besilaikančią sienos. Priėjo arčiau ir langų šviesoje pamatė iškreiptą Šepkaus veidą Jis verkė.

– Vaje, kas gi čia? Tu girtas? Kodėl ne bendrabuty?  Tuojau pat  marš ten ir į lovą!

­ – Aš niekur neisiu, – jis vatinuko rankove patrynė veidą. – Aš atėjau pas jus. Tik jūs mane suprasit…

– Ką gi, einam į vidų… Bet gi koks tu girtas….

– Aš ne girtas, tik išgėręs.

Ji įsivedė Šepkų į vidų, pasodino jį ant kėdės, užkaitė arbatos.

– Na, klok viską.

– Žlabys su Atkočiūnu viską meluoja. Ir mane verčia. Aš juos ir Miliūną prisivijau visai netoli Konstantinavos, jau gerokai praėjus Steponis. Miliūnas nėjo vienas per laukus.

– Ar tu supranti, ką kalbi?

– Jūs nemanykite, kad aš girtas. Juos reikia tik gerai papurtyti ir jie prisipažins, viską pasakys.

– Na ir ką jie turi pasakyti? Juk ir tu ėjai su jais kartu?

–   Tik tiek, kad juos prisivijau už Steponių. O tada jau aš kirtau per laukus. O Miliūnas nuėjo su jais. Jie visi trys kažko riejosi it pasiutę šunys. Žlabys jau seniai Milūno nekentė, jie abu vieną panelę norėjo verbuoti, bet nieko nesigavo.

– Ar tu supranti, kuo tu juos kaltini?

– Aš viską suprantu….

– Einam, Šepkau, parvesiu tave tyliai į bendrabutį, o ryte abu nuspręsim, ką daryti.

Deja,  jiems nieko neišėjo. Miliūnas buvo iš internato, ir mokyklos valdžia puolė aiškintis, kas gi dabar turi rūpintis laidotuvėmis…. Milicija vis dar apklausinėjo liudininkus. Meistrai atkakliai tvirtino savo, Niekas nepatikėjo Šepkaus žodžiais, kuris mikčiojo ir painiojosi. Tiesiog jokių muštynių nebuvo, Miliūnas per daug prisilakė, ėjo per laukus, palei tvartus, buvo šalta, įlindo į šieną ir ten mirė nuo per didelės alkoholio dozės ir bendro kūno atšalimo. O dar ta pūga…

Mokykloje visas tas dienas buvo be galo tylu. Moksleiviai netriukšmavo, dėstytojai kalbėjo pašnibždomis. Ta mirtis sukrėtė visus, o be to, daugelis netikėjo oficialia versija. O po kelių dienų bandė pasikarti Šepkus…. Laimė, jam tas nepavyko, bet jį išvežė į psichiatrinę ligoninę…. Laura jau ir pati  jautė, kad ten tuoj išvažiuos, nebeišlaikys. Jai norėjosi klykti dėstytojų kambaryje: atsipeikėkit, juk žmogus žuvo! Kodėl jis klaidžiojo vienas, gal tikrai sumuštas, žiemos tamsoje! Svarbiausia, kad tik mokyklos garbė nenukentėtų, nes direktorius prašė visų nepanikuoti ir neskleisti gandų. Žlabys ir Atkočius baigė savo praktiką ir dingo iš mokyklos. Laura tik svajojo kuo greičiau sulaukti pavasario ir  ištrūkti iš čia. Bet kur, nors ir į gamyklą, ar kur į kitą mokyklą, į visai kitą Lietuvos pakraštį, tik ne čia. Iš ligoninės grįžo Šepkus. Jis atrodė kažkoks pavargęs ir užgęsęs. Laura nusukdavo akis į šalį, kai sutikdavo jį koridoriuje. Taip ilgiau gyventi buvo nebeįmanoma. Savo mintimis ji mėgino pasidalinti su Lena. Ši pamąstė ir pasiūlė kreiptis į komjaunimo komitetą. Nors Laura jau nieko gero iš to nesitikėjo, bet jos abi vieną vakarą sėdo ir viską surašė. Tai buvo ne skundas, o tik mintys apie jų pirmąją darbovietę. Laura tikrai niekam nenorėjo skųstis, norėjo su viskuo tvarkytis pati. Bet po Miliūno žūties, po Šepkaus mėginimo nusižudyti, ji ėmė galvoti: o jeigu taip visur?  Visoj šaly? Kuo taps tie, kurie čia mokosi? Ir kurie čia turi dirbti? Todėl, neabejodama, ji pasirašė po laišku komjaunimo komitetui. O Lena tą vakarą nesirašė. Ji sakė, kad paaiškins komitete viską žodžiu, ir vėliau pasirašys. Ką gi. Taip ir iškeliavo tas laiškas vien su Lauros parašu.

Jau beveik baigėsi žiema, kai mokyklą pasiekė žinia: atvažiuoja komisija. Netgi iš paties Vilniaus. Visai kaip Gogolio komedijoje „Revizorius“. Vedėjas Pruncė ištisai sėdėjo pamokose ir dėstytojams įgriso iki blogumo. Bendrabučiuose šveitė visas pakampes. Drugys lakstė po visą mokyklą kaip padūkęs.  Meistrai šokdino auklėtinius, kad jie šveistų dirbtuves.

O po kelių dienų jie sulaukė nemažo būrelio vilniečių. Drugys svečius priėmė kaip reikiant, apgyvendino geriausiuose bendrabučio kambariuose, o vakarais iš ten netgi buvo girdėti dainuojant. Laura per daug nesijaudino, kad pas ją kažkas lankysis pamokoje. Gal čia ji sutiks visai draugišką, pasiruošusį jai padėti ir patarti žmogų? Ji jau buvo išaiškinusi gramatikos taisyklę, mokiniai rašė sakinius, kai durys atsidarė, ir, net neatsiprašiusi, į kabinetą įėjo viešnia ir atsisėdo gale. Laura toliau ramiai vedė pamoką. Pertraukos metu stebėtoja, pildydama kažkokius popierius, iš karto užsipuolė Laurą:

– Kodėl neatsistojote, kai aš įėjau? Iš kur šitokia nepagarba?

– Juk pildžiau žurnalą, o jūs atėjote  pavėlavusi, – tas klausimas Laurai atrodė toks kvailas, kad net juokas ėmė.

Po tokios pradžios Laura jau nieko nebenorėjo klausti ar prašyti patarimo. Ji tik tylėdama pasirašė po pamokos stebėjimo protokolu.

Pagaliau tas porą savaičių trūkęs patikrinimas pasibaigė. Į aptarimą atvažiavo ir rajono komjaunimo komiteto atstovai. Visi jautė, kad kažkas bus. Jau kurį laiką mokykloje netilo kalbelės apie neaiškius direktoriaus ir pavaduotojo ūkiniams reikalams sandėrius, apie kažkokį stambų išeikvojimą.

… Laura išėjo iš aptarimo ir atsirėmė į koridoriaus sieną. Jautė kaip dega veidai. Ji žinojo, kad neturėjo taip išeiti. Ašaros plūdo į akis, ji priglaudė veidą prie šaltos sienos ir pravirko. Mintyse vis sukosi kalbų nuotrupos: ‚ juodina mūsų mokyklą“, „ jauna specialistė ir skundus rašinėja“, „ nieko tokio pas mus panašaus nėra buvę“ Pasirodo ji ir dirba ne taip, visiškai ne pagal planą, atsiųstą iš aukščiau, kurio net akyse nėra mačiusi. Kartą ji klausė vedėjo Pruncės, ar nėra kokių planų ar programų, bet tas atsakė, kad yra labai užsiėmęs ir kad ji nesuktų jam galvos. Ir Lena šnekėjo kažkaip atsargiai, aptakiai, tarsi atsisakydama savo buvusių minčių – ji jau puikiai gebėjo prisitaikyti. O kai žodį suteikė Laurai, ji mėgino išsakyti viską, kas buvo susikaupę. Kalbėjo ilgai, gal ne visai rišliai. Pasakė viską, ką norėjo ir, nelaukdama nei klausimų, nei atsiliepimų, išėjo. Pabėgo. Taip, pabėgo. O ten dabar visi  ūžia…

Dar truputį pastovėjusi koridoriaus gale, ji išsvyravo į lauką. Jau temo. Pūtė drėgnas pavasario vėjas. Jai visai nesinorėjo eiti namo, todėl nusileido prie upės. Ledas pakraščiuose jau buvo gerokai aptirpęs. Laura ilgai dar stovėjo ir žvelgė į  sutemose boluojančią upę….

O rytą ją ėmė krėsti šaltis. Pakilo temperatūra, matyt, persišaldė. Angina. Laura išvažiavo į  Panevėžį. Grįžo po savaitės. Diena buvo graži, pavasariška. Kai ji išlipo iš autobuso, pamatė ateinant Pelėdą ir Velnią. „ Kaip tada, pirmą kartą tik atvažiavus“ mintyse nusijuokė Laura.

– O! Jau pasveikai! – sušuko Velnias.

– Sveika sugrįžus, – pasveikino Pelėda

– Ko abu tokie linksmi, ar tik neišgėrę? – pasišaipė Laura

– Kaip nebūti linksmam – Nemunėly ledai išėjo, pavasaris jau – Velnias atrodė gana blaivas.

– Nemunėly ledai išėjo, ir mūsų Drugys išplasnoti ruošiasi, – juokėsi Pelėda. –Yra jau naujas direktorius paskirtas, tas gal bus kietas vyras.

– Jei nuo jo vieno kas nors priklausytų… – nutęsė Laura.

– Et tu, Pelėda, vis apie mokyklą,  mokslo paukšti tu, verčiau apsižvalgyk aplinkui – pavasaris! – nusijuokė Velnias.

Jie visi trys nežinojo, kad tikrasis pavasaris išauš tik po devynerių  metų. 

Laima Pacevičienė dalyvavo 2020 m. Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurse.