Viktoras Jakimavičius „Gyvenimas tas margas“
- POKARIS: IR ŽEMĖ VERKĖ
TREMTINIAI
Eina,linguoja kolonos
Per tundrą nuo skausmo juodą.
Prašo trupinio duonos
Penkiamečiai „vragi naroda“
Kauleliai į ledą įšals,
Čia amžinas pašalas.
Motinų galvos nubals,-
Neiššals tik ašaros.
Gal paukščiais jų vėlės sugrįš
Į mylimą pasakų šalį …
Kam ašara skausmo ištrykš
Dėl nukankintų bedalių?
***
Vėjams guodžias gimtinės šilojai,
Tartum meldžias,- kalti be kaltės.
Automatai pasiutusiai groja
Paskutinę gal giesmę vilties…
Rytas aukso pažėrė į šilą:
Kiek šviesos, kiek saulutės skaisčios!
Automtai vis loja,netyla,-
Greitai vyus mirtis pabučiuos…
Nedainuos saulei tekant artojai:
Guli čia jie žaliajam šile…
Automatai kalena, kvatoja
Mirti pasmerkto kaimo gale.
KAŽKUR TENAI
Kažkur tenai
Po Sibiro dangum
Sniegynuos
Guli tėvas…
Namuose ilgisi
Jo dalgis,-
Liko nešienautos
Pievos.
Ir pūdymas
Neatkartotas:
Artojas tundroje
Sniegu
Apklotas…
NEVILTIS
O koks gailus tas šunelių kauksmas:
Jie vis savo šeimininkų verkia.
Neviltis, neteisybė ir skausmas
Gimtą kaimą kaip linmarkon merkia.
Diemedžiai darželiuose nuvyto:
Kasdien švinu, keiksmažodžiais lyja.
Gegužės vakarais iki ryto
Jau nebeskamba“ Sveika, Marija“.
PARTIZANO MIRTIS
Kur tankus, tamsus
Eglynas,
Kur aukšta kalva,
Miršta jaunas partizanas,
Svyra jo galva.
Kraujo pūtomis
Liepsnoja
Mirtina žaizda,
Nesulauks tėvai
Sūnelio
Niekad, niekada.
Miglos mirštantį
Užkloja,-
Niekas nematys.
Nieks ant šalto
Jo kapelio
Kryžiaus nestatys.
Apkabinus
Žalią beržą,-
Dieve,
Kaip baisu,-
Rauda sesė
Brolužėlio
Volungės balsu…
Tiktai liūdnos,
Graudžios dainos
Kaimuose aidės,-
Partizano jauno
Vėlę
Į dausas
Lydės.
IŠĖJOM
Neieškojom kas kaltas – nekaltas,
Vis tikėjom: rytojus išauš…
O tos naktys, bemiegės ir šaltos,-
Miestas širdį kaip rūdys vis grauš.
Lauks artojų gimtieji artimai
Ir griežlė šienapjūtėn dar šauks.
Senas klevas, prie vartų parimęs,
Kvies sugrįžti ir grįžtančių lauks.
O gal tai tik neramios dvejonės,
Tik miražai jaunystės dienų:
Šviesios dienos gėlėtuose kloniuos,
Tik aidai čia dainuotų dainų.
LAUKIMAS
{Partizaniškas romansas}
Sugrįžk,sugrįžk, o mano numylėtas,
Ateik greičiau palaukės takeliu,
Sugrįžki tu, kol naktys taip žvaigždėtos,
Darželis pilnas žydinčių gėlių.
Neklausiu aš, kur tu buvai pradingęs,
Kur tu klajojai tiek naktų, dienų.
Juk priešas toks žiaurus, toksai klastingas,
Bet gyvas tu: viltim ta gyvenu.
Padėsi galvą tu ant mano kelių,
Žiūrėsiu tau į mėlynas akis.
Skambės tyla. Netarsim nei žodelio,_
Juk širdys viską viską pasakys.
Sugrįžk, sugrįžk. Pražydo jau nasturtos,
Ir kvepia žalias šienas pradalgiuos.
Mėnulis švies mums skaisčiai, lyg užburtas,
Primins jis tau, kaip aš tavęs ilgiuos.
Rymosime prie beržo ties palauke,
Mums virš galvų vilties žvaigždė spindės,
Nors nežinosim kas gi mūsų laukia,-
Gal priešo šūviai auštant nuaidės…
Jau ryto saulė iš už šilo kelias,
Ji nuramins, palaimins ir paguos.
Ir nepalauš jau niekas mūsų valios:
Gyvent ir mirt dėl tėviškės brangios.
POKARIO VAIKAI
Tik mūsų buvo ir laukai, ir pievos,
Po rasas basi – dienų dienas.
Tik mums žydėjo baltažiedės ievos,
Joms tremtinių dainavome dainas.
O vakarais, motulių pamokinti,
Kalbėjom poterius: gražiai, ramiai.
Užmigdavom jų žodžių nuraminti,-
Čia mūsų žemė, čia namai.
Nebemokėjom verkti ir dejuoti,
Ką mums rytojus auštantis atneš,-
Gal vėl išbėgsim po laukus šėlioti,
Gal naktį šitą mus visus išveš…
Riekelė duonos medumi kvepėjo,
Tik tos duonelės buvo tiek mažai…
Nugairinti piktų to meto vėjų,
Užaugome tvirti kaip liepos ir beržai.
Ir velniava jokia nebepristojo,
Klaidų pridarėm,- kaip visi kiti.
Vaikai tvirtų gimtų laukų artojų
Užaugome lietuviškai kieti.
Pražilo jau seniai klevai ir uosiai,
Užaugo žemėje nauja karta.
Tik naktimis kankinsies ir dvejosi,-
Ar mūsų bus jinai tikrai verta?
II. TOKS JAU TAS GYVENIMAS
AR ŠIAIP, AR TAIP
Gyvenimas – dalykas keistas:
Kam motina, kam pamotė bjauri.
Taškai tik du: gyvenimas ir karstas,
O visa kita – kelio vidury.
Tu šen ir ten, ir jau užteks,
Beliko pelenų tik sauja.
Ir niekada neužsidegs
Gyvenimo ugnis iš naujo.
O, kiek kvailysčių pridaryta,
Klaidų klaidelių,- virsk iš koto!
Gyvenimą jei gautum kitą,
Kažin, ar tai nepasikartotų?
IŠEISIM
Jau žemė kvepia obuoliais
Ir ežerų vanduo skaidrėja,_
Išeisim amžinais keliais,
Išeisim, juk atėjom.
Ir nežinia, ar kas paklaus,
Kuo buvom mes, kuo tapom:
Aternum vėjai graudžiai gaus
Ir goštautai žydės ant kapo.
Ir kai po amžių nejučia
Išars noragas kaukuolę žemėtą,
Ar kam rūpės, kad buvom čia,
Kad buvo vargta ir mylėta.
BE ATSAKO
Nieko neatsako:
Budini nebudini,
Ar anksti pavasarį,
Ar vėlyvą rudenį.
Dėsies nesidėsi
Juokdario karūną,
Verksi, ar kvatisies,
Bet kitaip nebūna.
Keiksies, piktžodžiausi,
Melsies net suklupęs,
Vieną žodį – meilė –
Bekartoja lūpos…
NERAMU
Už lango vėjai baldosi,-
Tie rudenio – pikti
Ar nerimą palaidosi,
Užmigęs nevilty?
Per dieną sniegti, sniegti,
Miškai, laukai balti.
Norėtusi pabėgti,-
Kur dingsi tu nakty…
Kasžko siekei, norėjai,-
Kuo vėjai čia kalti?
Pats sau taip įkyrėjai,-
Kaip nuodėmė karti.
ŽODŽIAI
Gražiai skambėję žodžiai
Kažkur toli, toli,
Klausitumeis jų godžiai,-
Suprasti negali.
Tie žodžiai, ir tas veidas
Sugįžta tik sapnuos:
Skambus jaunystės aidas,
Melodija dainos.
O laikas plaka skaudžiai,
Kur tu dabar esi?
Tie žodžiai kaip balandžiai
Kažkur padebesy…
***
Spalis. Laša dienos ir laša,
Kaip lietus iš pilko dangaus.
Aš paimsiu gyvenimo trupinį mažą
Ir išeisiu ieškoti žmogaus.
To žmogaus, kuris nieko nebijo
Ir tavęs niekada neišduos…
O už lango lietus vis dar lyja,
Ir kada pagaliau jis nustos.
***
Ot, dainuosiu
Tai dainuosiu:
Šiaip,- be jokio pelno.
Ir atversiu
Savo širdį:
Viskas kaip ant delno.
Nei dainorius,
Nei poetas,
Pašilių žmogelis:
Tėviškėlėj
Mieloj mūsų
Daugelis taip gali.
Tegul juokias,
Tegul kalba,
Kad nepilno proto,-
Bet tik karstas,
Kaip tas sakė,
Ištaisys kuprotą!
APLEISTAS KAPAS
Jokio žiedo, žolyno,- tik smilgos:
Kas ateis,- ar ateis,- nuravės,
Ar širdis dar kieno pasiilgus
Prie šio kapo apleisto atves?
Ėjo bėgo, skubėjo kol krito,
Kol suklupo ties savo taku…
Tik mėnulis čia budi lig ryto,
Užsikoręs ant beržo šakų.
LAIMĖ
O buvo naktys mėlynos,
Alyvos plaikstės vėjuj,
Tik laimė vis dar vėlynos,-
Ir niekur neskubėjo.
Skambėjo dainos kaime,
Paežeriais aidėjo:
Išdykusi ta laimė,-
Vėl pas kitus nuėjo.
Kai piktos vėtros ūžė
Ir viesulai kvatojo,-
Tą laimę, tą laimužę,
Matyt velniai nujojo…
III. ILGESYS VIS DAR ŠIRDĮ GRAUŽIA
SAPNAS
Naktimis vis dar šaukia, vilioja
Toks pažįstamas takas tas baltas,
Ir beržai tie, prie gryčios sustoję,
Ir gandralizdis, liepon įkeltas.
Ir alyvų žiedų tas saldumas,
Atšlaimėlyje kvepiantys kmynai,
Ašarojantis diemedžio krūmas,
Ir geltoni žieminiai jurginai…
JAUNYSTĖ
Dienos, tos dienos,
Ir linksmos,Ir karčios,-
Pynė
Likimą margai.
Bėgo nubėgo
Ir džiaugsmas,
Ir kančios,-
Mano
Likimo draugai.
Paukšte jaunyste,
Tavęs
Kaip nebūta:
Greit nužydėjai,
Dingai.
Nešė nusinešė
Vėjai
Pasiutę,-
Laiko
Šarūnai žirgai.
KITAIP?
Kitaip ar būt galėjo,-
Gal taip, gal būt, ir ne,
Dienų tiek nuskambėjo,
Paskendo Nemune.
Bet būta mėnesienų,
Žydėjimo svaigaus,-
Pabėgo jaunos dienos
Ir nieks jų nesugaus!
Greit dienos tirpti ima,-
Lyg nukirsta šaka…
Prašau jų atleidimo,
Nors nežinau už ką…
ATGAILA
Išauš diena,- širdis pašauks,-
Sugrįšime, kur lizdas gimtas:
Senasis sodas ten dar lauks,
Ir slenkstis, protėvių numintas.
Tas slenkstis sidabru švytės,
Tėvų dainom kvepės seklyčia,-
Ir bus ramu tyloj nakties,
Ir amžinybę jausim šičia.
Atšlaimo pasitiks erčia,
Seni beržai, rasom pravirkę,-
Mes springsim ašara karčia,
Kaltės gimtinei neišpirkę.
TENAI, TOLI…
Tenai, – toli, toli, – prie namo seno
Alyvos žydi, jazminai balti…
O man širdy vis nuojauta rusena,
Kad grįžtančiam bus vartai atkelti.
Kad pasitiks prie vartų gluosnis žilas,
Apglėbs šakom, kažką kuždės, kuždės…
Ir lauksiu patekant virš melsvo šilo
Jaunystės mano spindinčios žvaigždės.
Čia maldos kažkada dangopi kėlės
Dievai gyveno žemdirbio namuos…
Tikiu: dar protėvių čia budi vėlės
Ir saugo mus iš amžių glūdumos.
NORĖČIAU GRĮŽT
Norėčiau grįžt prie tos srauniosios upės,
, Kur dalgio laukia žydinti lanka.
Sugrįžt tenai, kur mano lopšį supo
Švelni mamos pavargusi ranka.
Sugrįžt tenai, kur protėviai gyveno,
Ten, kur vaikystė krykštavo basa,-
Ir pasimelst prie kaimo kryžiaus seno,
Ir nusiprausti diemedžio rasa.
Tenai laukuos rugiai kaip rūtos želia,
Rugsėjo žvaigždės gęsta Nemune,-
Nors smilgele siūruot prie viešo kelio,
Priimk, o motin Lietuva, mane.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Nebūsiu čia kaip svečias koks užklydęs,
Juk prisimins manę žili beržai.
Alyvų krūmas, mėlynai pražydęs,
Gal sušlamės: „Tai, broli, sugrįžai“!
- KAIMIŠKOS DAINOS
PAVASARIS
Pažiūrėk, jau pavasaris eina,
Apsikaišęs bijūnų žiedais.
Ir jo dainą, tą nuostabią,
Ošia medžiai, pabudę rytai.
Paklausyk, jau lakštingalos ulba
Vakarais mėlynais, mėlynais…
O jaunystė, kaip pasakų gulbė,
Ima plakti svajonių sparnais.
Kas jaunystei, ji vėjų nebijo,
Nei piktų netikėtų šalnų,
Svaigų džiaugsmą, tarytum žariją,
Kelia saulėn ant savo delnų.
Ar klauseis vyturėlio nors sykį,-
Skambalėlio iš giedro dangaus?
O jaunystė nerimsta ir tiki:
Būtinai laimės paukštę sugaus.
***
Išsupo išsupo jaunystę
Beržai ant baltųjų šakų…
Ir kam man reikėjo nuklysti,
Išeiti pilkuoju taku.
Lydėjo tik lauko ramunės
Ir švietė mėnulio delčia,
Ak dienos, jūs dienos klajūnės,
Kodėl išvadinot iš čia.
Gailu seno klevo prie vartų,
Gailiau dar jaunystės dienų —
Ar širdį sušildys nors kartą
Aidai čia dainuotų dainų …
***
Mylėjai tu manę,
Pati gal nežinai,
Paliks ši nežinia
Paslėpta amžinai.
Beržai virš kapo links,
Pūga sniegus nešios…
Ar tiek ir pasiliks
Iš meilės tos gražios?
NESAKYK
Ar prisimeni, ėjome dviese,
Ne nuo šalčio mums degė veidai,
Ir skambėjo žilvičių pavėsy
Tylūs žodžiai, karšti pažadai.
Nuo šakų šerkšnas krito ir krito,
Vis skambėjo žvanguliai balti …
O kad meilė pražydus nuvyto,
Ne vien tu, mes abudu kalti.
O todėl nesakyk, kad gailiesi,
Kad buvai neteisi, negera …
Nerymosim jau gluosnių pavėsy,
Jau kitiems švies vakarė žara.
TAI KAS
Na, tai kas, kad išbraidėm atolą,
Kai klajojom tyliais vakarais,-
Mūsų meilė vis tolo nutolo
Ir jau niekad atgal nepareis.
Na, tai kas, kad pynei man vainiką
Iš gražiausių rasotų gėlių,-
Mūsų meilė kaip sapnas išnyko,
Vien tik aidas kartoja „myliu“.
Na tai kas, kad man laimę žadėjai,
Nesakyk, kad jaunystėj klydai,-
Tavo meilės nenunešė vėjai,
Tik ji buvo tušti pažadai.
Viktoras Jakimavičius – 2020 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis (debiutas).