Apie ramybę ir nerimą katastrofos akivaizdoje

Vaida Pilibaitytė

Molėtų r., 2020 m. rugpjūtis

Rugpjūtį Molėtų krašte gali pasijusti tarsi Claude Monet (Klodo Monė) paveiksle. Šiltą pavakarę, saulei leidžiantis, žvejų valtys ežere sudvigubėja, kaip ir miškas horizonte, juodalksniais apaugusi nedidelė sala, vėjo šiūruojami nendrynai ir tingiai tarp jų šmirinėjančios antys. Visiškai užsimiršti neleidžia tik kitapus krante vis ritmingai sudunksintis greitkelis, gretimoje sodyboje amsintis šuva ar perpildytos nuotekų duobės išsiurbti atvažiavęs cisternos operatorius.

„Kraštovaizdis čia toks tapybiškas“, ­­– nejučia surenku telefone žinutę draugui, nors žinau, kad gamta jo, miesto vaiko, nelabai jaudina – puikiausiai jaučiasi troškiuose urbanistiniuose peizažuose, kurie man vis dažniau kelia įtampą ir nerimą.

Žalsvas, dumblu atsiduodantis Siesarčio vanduo primena ramią, ties Gargždais sulėtėjančią Miniją, prie kurios užaugau. Ten, ant upės kranto, prieš dvidešimt metų gulint aukštoje žolėje vidurvasarį dangus atrodydavo toks pat aukštas, krūmynai irgi svirpdavo, bimbdavo ir šnarėdavo, tik grįžus namo nereikėdavo baimingai ieškoti kojomis ropinėjančių erkių. Nei apie erkinį encefalitą, nei apie klimato kaitą anuomet niekas garsiai nekalbėjo.

**

Vieną rytą akis užkliūva už antraštės, kad vakar JAV, Kalifornijos valstijoje, Mirties slėnio nacionaliniame parke (angl. Death Valley National Park) termometras rodė 54,4°C. Jei klimatologai patvirtins, tai bus aukščiausia „patikimai užfiksuota“ temperatūra Žemėje1. Žiūriu į tuos skaičius ir mintimis grįžtu į pernai metų birželį Berlyne, kai vos virš horizonto pakilusi saulė jau svilindavo, o dieną oro temperatūrai perkopus 38 °C kaitra imdavo kelti paniką.

Tuomet iš Šiaurės Afrikos atslinkusi karščio banga Europoje mušė ne tik birželio, bet ir visų laikų aukščiausios temperatūros rekordus. Lietuvoje oras sušilo iki 35,7°C2, Vokietijoje įkaito iki 39,6°C, Ispanijoje perkopė 40°C, o Prancūzijoje užfiksuota istorinė 46°C kaitra3.  Lyg to būtų maža, tarnybos perspėjo žmones nebūti tiesioginiuose saulės spinduliuose dėl pavojingai aukšto UV indekso.

Keturias alinančias pernykščio birželio dienas Vokietijos sostinėje gyvenau nedideliame bute, viršutiniame namo aukšte, kur be kondicionieriaus sunku išbūti, nebent kas pusvalandį lįstum po vėsiu dušu. Todėl kaip ir kiti berlyniečiai leidau laiką tįsodama ant žolės ūksminguose parkuose arba lėtai slampinėdama gatvėmis didžiulių liepų pavėsyje. Nors miestas buvo pilnas žmonių – iki pusės išsirengusių bėgikų ir su vaikais vėžimėliuose saulėje vaikštinėjančių mamų – manęs neapleido mintys apie Sacharos saulę-žudikę ir košmarišką netolimą ateitį, kai tokios karščio bangos taps kasdienybe. Mokslininkai skaičiuoja, kad dabar  jos dešimt kartų dažnesnės nei prieš šimtmetį ir dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos vis dažnės ir intensyvės4. Turbūt ir mums, šiauriečiams, senatvėje realu mirti ne nuo ko kito, bet nuo karščio bangos? Kiek padėtų ventiliatorius? Ar jau galvoti apie oro kondicionierių? Niekaip negalėjau susikaupti skaityti. Apsunkusią galvą bandžiau vėsinti iš gertuvės sudrėkintu rankšluosčiu ir keliskart ėjau po vandens čiurkšle iš dramblio formos fontano parke, kur tą birželio popietę gaivinosi ne tik vaikai.

Tai buvo pirmas kartas, kai fiziškai pajutau ir suvokiau, kad klimato kaita ne tik reali, bet jau ir tapusi mano gyvenimo dalimi.

Pranešimai apie karščio rekordus jau tokie įprasti, kad lengva praleisti pro ausis kaip eilinę orų prognozę. Ir tie rekordai trumpalaikiai – regis, kiekvieni metai pranoksta prieš tai buvusius. Minėtas rekordinis 2019-ųjų birželis Lietuvoje buvo karščiausias nuo stebėjimų pradžios5. Bet šių, 2020-ųjų, birželis vėl buvo šilčiausias metų mėnuo6. Vilniaus universiteto klimatologas Justinas Kilpys pastebi, kad per 60 metų paskutinę birželio dekadą dar niekada nebuvo taip karšta ir mano, kad šie metai gali būti šilčiausi Lietuvos istorijoje7. Bet ką tai man reiškia ryt, poryt, po mėnesio, po metų, po dešimtmečio?

**

Paežerės orą suvirpina tankiai plakami sparnai. Pakeliu akis: nuo klevo į mane žiūri nedidelis paukštis melsva nugara ir šviesiu pilvu. Pasukioja galvą, akimirką sustingsta ir nuropoja kamienu aukštyn. Čia, Rytų Lietuvoje, dabar rugpjūtis. Vakar buvo apie 30°C šilumos.  

Kam pasisekė būti prie vandens ar miške toji 2020-ųjų vasaros diena įsimins kaip maloniai šilta. Ežerų krašte apsistojusiai vasarotojai iš miesto su linine suknele, plačiabryle skrybėle ir gera knyga akivaizdžių ekologinės katastrofos ženklų pro saulės akinius nematyti. Kol kas prisitaikyti nesunku. Iš čiaupo bėga šaltas geriamas vanduo. Klevų pavėsyje nekaršta. Ežero vanduo maloniai gaivina. Jis atrodo skaidrus ir pilnas žuvų, žuvautojų bei paukščių. Sodas kvepia alyviniais obuoliais. Pakrantės pušynuose, jei nekreipsime dėmesio į tualetinio popieriaus skiautėmis nužymėtas neformalias poilsiautojų išvietes, sklando ant laužo kepamos mėsos kvapas, dar galima prisiskinti saują mėlynių. Sutemus rugpjūčio danguje išryškėja Paukščių takas ir lyja perseidais. Jei ne pandemija, dėl kurios parduotuvėje tenka slėptis po veido kauke, atrodytų, kad žmonių gyvenimas teka įprasta vaga. Tik vakaro žiniose šmėsteli pranešimas apie stichinę sausrą ir nusekusius Nemuną, Nerį bei kitas upes.

**

Britų filosofas, tamsiuoju Antropoceno – naujos mūsų geologinės eros – pranašu vadinamas Timothy Morton mano, kad ekologinės katastrofos akivaizdoje pajausti ryšį su supančia aplinka yra ne be galo sunku, o pernelyg lengva. „Kvėpuoji, tavo žarnyno bakterijos sau murma, fone patyliukais skleidžiasi evoliucija. Kažkur pragysta paukštis, virš galvos praplaukia debesys“, ­­– rašo jis8. T. Morton įsitikinęs, kad atpažinti katastrofą tuomet, kai ji jau vyksta, gali būti kartu ir sudėtinga, ir skausminga. Tą būseną filosofas prilygina bandymui išvengti susidūrimo su atvažiuojančiu automobiliu tą pat akimirką, kai susidūrimas jau vyksta. Todėl dauguma mūsų to arba nepastebi, arba sąmoningai renkasi ignoruoti. Jo įsitikinimu, dabartinė ekologinė krizė prasidėjo dar tada, kai žmogus ėmė dirbti žemę, maždaug prieš 12 tūkstančių metų, o pastaraisiais dešimtmečiais tik gilėja.

Negrįžtami pokyčiai vyksta įvairiose pasaulio vietose tuo pat metu, daugumos jų nepamatysime tiesiog pažvelgę pro langą. O kai pamatysime, bus jau per vėlu kažką pakeisti. Arkties ledynų neužšaldysi. Kylančios jūros nepastumsi. Iš išsekusio šulinio nepasemsi. Realybė tokia, kad norint suvaldyti tą krizę, būtina keisti šiltnamio dujomis besispjaudančią sistemą globaliai, greitai ir iš esmės. Tačiau judame priešinga linkme. Todėl T.Morton siūlo, užuot pasidavus panikai dėl besikeičiančio klimato, nykstančios biologinės įvairovės ir iš dangaus krintančio mikroplastiku praturtinto lietaus,  susitaikyti su tuo, kad pasaulio pabaiga jau atėjo. Jau gyvename klimato kaitos, arba – kaip jis siūlo vadinti – šeštojo  masinio rūšių išnykimo laikais.

Filosofinis požiūris gal ir gali padėti prisijaukinti nerimą dėl netolimos katastrofiškos ateities. Bet geriau pagalvojus, savo lietuviškoje aplinkoje pažįstu labai nedaug žmonių, kurie panikuoja arba bent jau rimtai nerimauja. Dar mažiau ką nors sąmoningai dėl to daro. Iškišusi galvą iš specifinio informacinio burbulo (kur dominuoja mokslininkai ir akademikai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, tvaraus gyvenimo būdo ar su juo siejamo smulkiojo verslo atstovai, augalinės mitybos ir gyvūnų teisių pionieriai, žaliosios politikos entuziastai, taip pat įvairūs oportunistai) apie didžiausią krizę žmonijos istorijoje Lietuvoje išgirstu tik probėgšmais ir gana abstrakčiai. Išimtis nebent ta pati saujelė klimato mokslininkų, kurie, kaip ir prieš dvidešimt metų, ramiu, net kiek atsainiu tonu kalba šiaip jau gana baisius dalykus – kad jau mūsų laikais vis dažnės ekstremalių orų reiškiniai, daugės lietingų ir sausringų periodų, vabzdžių platinamų ligų, o klimatas taps vis mažiau tinkamas išgyventi mums ir kitoms planetos būtybėms. Bet kas tai girdėdamas suklūsta ir rimtai susimąsto? Kas pastebi katastrofiškus pokyčius, pažvelgę pro langą ar traukdami iš biuro spintos ventiliatorių kaitrų birželio rytą?

***

Pavakarę išeinu pasivaikščioti miško taku, vedančiu palei ežerą pro vaizdingas maudykles ir neišvaizdžias stovyklavietes, kurios baigiantis vasarai kasdien vis labiau primena liūdnus plastiko, greito maisto ir nušiurusių lauko baldų monumentus mūsų trumparegystei. Ką tik nulijo, oras minkštas, nors truputį žvarbus, miškas kvepia grybais ir rudeniu, skersai taką perbėga pasibaidžiusi kurapka, tolumoje vandeny švilpčioja krago jaunikliai. Viena stovyklavietė išsiskiria iš kitų – palei ežerą įrengtos didelės palapinės kaip pereinami kambariai, šalimais sustatyti automobiliai apsaugoti surenkamomis stoginėmis. Tarp statinių išnyra guvus pusamžis vyras ir pasiteirauja, ar šiaip sau vaikščioju? „O kaip gi kitaip?“ – atitariu, tuoj pat pagirdama gaivų orą, gražius vaizdus ir perklausiu, ar ne per šalta stovyklauti, kai jau pakvipo rudeniu? „Mes užsigrūdinę, maudomės ežere nuo gegužės iki spalio, ir taip jau 40 metų. Tik šiemet gegužės 12-tą užsnigo“, – vienu atsikvėpimu pažeria statistikos ir įdomybių. Iš palapinės pasisveikinti išlenda ilgamečio stovyklautojo partnerė, draugiškai nusišypso. „Šiemet ežeras labai nusekęs, kaip ir pernai. Miške sausa, voveraitės visai sudžiūvusios“, – parodo suspaustą sprindį. „Ką darysi, juk kaip ir patys kalti…?“ – nelabai subtiliai apibendrinu ir jau sukuosi eiti, kol nesutemo. Mano nuostabai, pašnekovas pritariamai linkteli: „Na taip, be abejo, kad patys…“

Netikėtai prasidėjęs pokalbis apie klimatą – būtent, klimatą, o ne orus – nutrūksta. Nors būtų smalsu pasikalbėti daugiau. Turiu prisipažinti, kad nesu tam pasiruošusi. Ką sakyčiau, jei paaiškėtų, kad pašnekovas visgi „netiki“ klimato kaita arba jei imtų vardyti natūralius veiksnius, pavyzdžiui, saulės spinduliuotės intensyvumą, ir galiausiai paklaustų, ar žinau, kodėl išnyko dinozaurai? Jau esu buvusi tokiose situacijose ir vis dar nemoku iš jų lengvai išsisukti, nesikarščiuoti ir nepamokslauti. Nežinočiau, kaip reaguoti, jei užsimintų, kad nerimauja dėl savo vaikų ar anūkų ateities. Dar daugiau – jei prasitartų, kad išvis nebūtų turėjęs vaikų, jei būtų žinojęs, kas jų laukia? Esu girdėjusi ir tai. Tikriausiai prisipažinčiau, kad ir pati nelaukiu to laiko, kai pokalbiams su sūnėnais iliustruotų knygelių apie liūdinčią ir besišypsančią planetą nebepakaks. Kai teks pasakoti apie vis grėsmingesnius ateities orus, naujas ligas, svilinančią kaitrą išbetonuotuose miestuose, vandenynus be žuvų, miškus be žvėrių ir sužvėrėjusius žmones.  Ir kad tai bus nelabai tolimais laikais, gal net jiems sulaukus mano metų. Bijau prisipažinti, kad dažniausiai baisu net pagalvoti apie tai. Dažniausiai su tomis mintimis jaučiuosi gana vieniša. Bet gal, jei išdrįsčiau tą pokalbį tęsti, paaiškėtų, kad mūsų yra daugiau?

Esė parašytas dalyvaujant 2020 m. tarptautinės rašytojų rezidencijos programoje „Parašyta Molėtų krašte“. Projektą įgyvendina Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

1 https://www.nytimes.com/2020/08/17/climate/death-valley-hottest-temperature-on-earth.html

2  http://www.meteo.lt/en/news/-/asset_publisher/RrOmWx3nFPCR/content/2019-07-02-rekordiskai-karstas-2019-metu-birzel-1

3  https://www.copernicus.eu/en/news/news/observer-european-state-climate-2019-year-weather-context-climate-change

4 https://www.worldweatherattribution.org/human-contribution-to-record-breaking-june-2019-heatwave-in-france/

5 http://www.meteo.lt/en/news/-/asset_publisher/RrOmWx3nFPCR/content/2019-07-02-rekordiskai-karstas-2019-metu-birzel-1

6  http://www.meteo.lt/lt/naujienos/-/asset_publisher/RrOmWx3nFPCR/content/2020-09-04-i-trumpa-vasaros-apzvalga-silciausias-buvo-birzelis

7 https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1203069/klimatologas-2020-metai-gali-tapti-silciausiais-metais-lietuvos-istorijoje

8 Being Ecological. Timothy Morton. Pelican Books, 2018, p. 215