Metų knygos rinkimai 2020

Šešioliktą kartą akcija „Metų knygos rinkimai“ kviečia skaityti ir rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas.

Tradiciniais tapę knygų rinkimai skatina skaitytojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į įdomiausius, ryškiausius metų kūrinius, susipažinti su autoriais ir siekia populiarinti skaitymą kaip prasmingą, įvairiapusiškai praturtinančią ir patrauklią veiklą.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ penketukai:

KNYGOS SUAUGUSIESIEMS

raidės fragmentas

Alfonsas Andriuškevičius

NESUFALSIFIKUOTŲ DIENORAŠČIŲ FRAGMENTAI, 2002-2015

Pirmiausia. Kai 2004-2015 metų fragmentai jau buvo paskelbti „Šiaurės Atėnuose“ (2018 rugsėjo 21 – 2019 kovo 8), netikėtai atsirado (per stebuklą išvengęs ugnies) 2002-2003 metų sąsiuvinis. Su juo- atlikau tą pačią (aprašytą pirmojoje pratarmėje) operaciją: šį tą išsiplėšiau, kitką pasiunčiau i krosnį, iš tų naujųjų išplėšų kai ką atrinkau ir skelbiu čia. Kadangi minėtame sąsiuvinyje prirašyta palyginti labai daug, tai ir šioji, tik dvejus metus aprėpianti dienoraščių dalis, neproporcingai išsipūtė. Ką gi, gal kas nors joje ras kokio nors įdomumo. Dabar tik baisu, kad neišdygtų dar ir 2001 metų sąsiuvinis. Ką su juo reikėtų daryti?

Antra. Jau prieš skelbdamas išplėšąs „Šiaurės Atėnuose“ numaniau, kad jos bus įdomios nedaugeliui. Pasirodo, mano lūkesčiai buvo pranokti: jos buvo įdomios (bent jau sprendžiant iš elektroninio laikraščio varianto) labai nedaugeliui. Bet… Kadangi tebesilaikau nuomonės, jog skelbti tekstą verta net tuomet, jei iš jo šį tą pasiims tik kokie du skaitytojai, tai ir skelbiu. O atsižvelgdamas į būsimą nepopuliarumą, knygelę dedikuoju tik antrojo aukšto gyventojams. Mat galvoju, kad antruosiuose aukštuose (bent jau Lietuvoje) vis dar gyvena mažiau žmonių nei pirmuosiuose. Be to, tai tiesiogiai susiję su manimi: aš irgi gyvenu antrajame aukšte. Vadinasi – dedikacija skirta panašiems į…

Ir trečia. Man tebegalioja Rolando Bartheso sąvoka „autoriaus mirtis“. Taigi, aš sutinku su prancūzų teoretiku, jog paskelbęs tekstą autorius tarsi numiršta: kiekvienas gali skaityti jį (tekstą) kaip nori, suprasti kaip nori, interpretuoti kaip nori… Ir jokios rašytojo pastangos ką nors šiuo požiūriu reguliuoti vaisių neduos. Vis dėlto… Manyje nėra visiškai miręs ir užmojis kištis į kitų (t. y. mano skaitytojų) skaitymą. Esu tai ne sykį pademonstravęs. Tad ir dabar kiek užmaskuotai šitai padarysiu. Pasakysiu, kad iš visų dalykų, esančių tose išplėšose, man svarbiausi buvo du: pastangos nors mažumėlę pareguliuoti save ir mėginimai bent jau minimaliai minimaliai užčiuopti ryšį su kosmosu. Deja, deja… Kiek galiu spręsti iš pasisakymų tų, su kuriais teko šiuo klausimu komunikuoti, būtent minėtieji du dalykai rūpėjo… beveik niekam. Tai ir dejuoju dabar, tikėdamasis… Ir dar viena: tiesiog meldžiu tų, kurie paims šią knygelę į rankas, neskaityti jos vienu ypu nuo pradžios iki galo. Juk čia ne romanas, ne apysaka, netgi ne esė. Meldžiu skaityti po truputį, iš įvairių vietų, į kai ką pasigilinant, kai ką – iš viso praleidžiant.

Ir dar ketvirta. Kadangi atsirado Lietuvos žmonių, suirzusių dėl to, jog jie nežino, kas tie „Fragmentuose“ minimi Algiai K. ir Danguolės B., tai iššifravau lietuvių kultūros lauko veikėjų asmenvardžius, nurodžiau jų veiklos sritį ir pridedu tą „sąrašėlį“. Be to. J knygą pasiprašė dar du tekstai. Vienas – apie mano bičiulystę su Sigitu Geda (parašytas tuoj po jo mirties). Kitas (dunksojęs manyje tik ankstesnės knygos pristatyme pasakytos kalbos pavidalu) – apie mano kūrybos principus. Pasitariau su šio leidinio redaktore ir tuodu tekstu įsileidau.

2020 m. kovo 10 d.

veidas

Akvilė Kavaliauskaitė

KŪNAI

Akvilė Kavaliauskaitė pristato dvylikos novelių rinktinę „Kūnai“. Tai originalūs, šiek tiek melancholiški, šiek tiek ironiški tekstai apie žmones ir jų jausmus. Autorė teigia, kad kai kurias noveles įkvėpė realūs, gyvenime sutikti asmenys.

Trumpos istorijos yra itin taiklus mūsų visuomenės portretas. Visuomenės, kurioje jaučiamas susvetimėjimas, egoizmas, materialių dalykų kultas. Novelių personažai itin skirtingi. Čia sutiksime milijonierių, kuris bando gauti darbą bare, tačiau neturi jokios patirties, kurią galėtų įrašyti į CV. Skaitysime apie utopinę svajonę susikonstruoti lėktuvą. Palydėsime logistikos vadybininką į darbo biržą ir šypsosimės matydami, kaip jis tampa kūrybinio rašymo mokytoju. Seksime balsą telefone įsimylėjusio draudimo agento dramą. Stebėsime kaip vyras krečia kvailystes, taip siekdamas savo mylimosios žurnalistės dėmesio. Bendrausime su nudistais iš pajūrio ir liūdėsime kartu su paskutinį vaidmenį atliekančiu aktoriumi.

Visos „Kūnų“ istorijos nėra paviršutinės, jos žvelgia į žmogaus vidų ir rodo, kad kūnas tėra kūnas, jį pašalinus liktų svarbiausia – žmogaus jausmai. Knygoje dera netikėtos fantazijos ir gyvenimo paprastumas, gausu erdvės asmeninėms interpretacijoms. Ne vienas skaitytojas novelėse atras save ar artimus žmones. Pati autorė teigia, kad mėgavosi rašydama ir „Kūnus“ skiria skaitytojui, kuris ieško galimybių į pasaulį pažiūrėti kiek kitais kampais. Akvilė Kavaliauskaitė tiki, kad nors novelių žanras ir nėra labai populiarus, jis itin tinkamas šiais skubos laikais, kuomet žmonės nebeturi laiko storiems romanams. Trumpai istorijai susikaupti yra daug lengviau.

Knygos „Kūnai“ viršelyje yra pavaizduota pati autorė. Originalų, iš žalumynų sudėliotą portretą sukūrė Lietuvoje garsi menininkė Jolita Vaitkutė.

Akvilė Kavaliauskaitė – gerai žinoma žurnalistė, režisierė ir scenarijų autorė, laisvai samdoma tekstų kūrėja. Autorę daugelis atpažįsta iš laidos „Emigrantai“, ji ne vienerius metus dirbo populiariame jaunimo žurnale „Panelė“, vėliau „Happy365“, nuolat rašo straipsnius į įvairius portalus bei leidinius, veda kūrybinio rašymo mokymus. Akvilė Kavaliauskaitė 2015-tais metais pristatė debiutinį romaną „Du gyvenimai per vieną vasarą“, kuriame galėjome rasti nemažai pačios autorės biografinių detalių. Nuotaikinga knyga ne vieną mėnesį laikėsi populiariausių knygų topuose ir sulaukė palankių skaitytojų atsiliepimų.

ranka laiko pjautuvą

Herkus Kunčius

GELEŽINĖ STALINO PIRŠTINĖ

Naujasis lietuvių rašytojo Herkaus Kunčiaus romanas „Geležinė Stalino pirštinė“ – tai ne tik įsimintinas pasakojimas apie vieną svarbiausių stalinizmo sistemos inžinierių Nikolajų Ježovą (1895–1940), bet ir žvilgsnis į pačią totalitarizmo prigimtį.

Pagrindinis šio romano veikėjas – Nikolajus Ivanovičius Ježovas. Knygoje pasakoja jo gyvenimo ir veiklos bolševikų partijoje istorija. Šio žmogaus istorija prasidėjo Lietuvoje, o baigėsi Lubiankos kalėjime Maskvoje. Ištikimai Stalino režimui tarnavęs ir diktatoriaus patikėtiniu laikytas Ježovas tokios atomazgos tikrai nesitikėjo. Kas iš tiesų jis buvo – negailestingas budelis ar išlikti besistengiantis žmogus?

Nikolajus Ježovas buvo Sovietų Sąjungos valstybės saugumo generalinio komisaras, NKVD narkomas, tai buvo žmogus, kuris pelnė kruviniausio Stalino budelio pravardę. Ironiško romano puslapiuose atskleidžiama jo tapatybės paieškų ir gyvenimo vingių istorija – nuo vaikystės Veiveriuose, Lietuvoje, iki svarbiausio Stalino represijų vykdytojo. Beveik pusšimtį metų apimanti Ježovo gyvenimo istorija tęsiasi tarp Lietuvos ir Kazachstano, driekiasi nuo bolševikinės Rusijos iki nacistinės Vokietijos, ir baigiasi pačioje režimo širdyje, Maskvos kalėjimo rūsiuose.

Pasakojimas apie Nikolajaus Ježovo gyvenimą – kur kas daugiau, nei sudėtingas vieno žmogaus portretas.

Romanas „Geležinė Stalino pirštinė“ pagrįstas tikrais istoriniais faktais, kuriuos Herkui Kunčiui surinkti padėjo istorikas Alvydas Nikžentaitis, kompozitorius Šarūnas Nakas ir SSRS slaptųjų tarnybų istorijos specialistas Nikita Petrovas. Visi jie rašytojui suteikė unikalių dokumentų bei šaltinių, pasidalino mažiau žinomais faktais apie Nikolajaus Ježovo asmenybę ir veiklą.

Romane tiksliai rekonstruojamas istorinis kontekstas, kuriame veikia pagrindinis herojus. Versdami jo puslapius susipažinsime su proletariato vadų – Lenino, Stalino, Kalinino, Molotovo, Jagodos, Dzeržinskio ir kitų – veikla, nuošalyje neliks ir komunizmo statybose dalyvavę lietuviai – Uborevičius, Putna, Vareikis bei III-iojo Internacionalo veikėjai Aleksa-Angarietis bei Mickevičius-Kapsukas

Lietuvių rašytojas, eseistas Herkus Kunčius laikomas vienu produktyviausių ir skandalingiausių šalies prozininkų. Jam skirti Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai apdovanojimai, jis yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Kultūros ministerijos ir daugybės kitų literatūrinių premijų laureatas. Herkaus Kunčiaus knygos išverstos į rusų, lenkų, vokiečių, švedų ir kitas kalbas, rašytojas taip pat rašo dramas ir operos libretus.

žmogaus siluetas

Sigitas Parulskis

DVIGUBO DUGNO KELEIVIAI

“Savo istorijas šioje knygoje pasakoju dviem būdais, kiekvienas tekstas turi nuotrauką, o nuotrauka – tekstą, jie papildo, pratęsia vienas kitą, ieško bendrumo per asociacijas, užuominas, panašumus ar skirtumus.
Tarp vaizdo ir teksto… visada kažkas nutinka tarp vaizdo ir teksto, kažkas nuolat vyksta tarp dabarties ir praeities, dienos ir nakties, tarp lengvabūdžio dangaus ir nuodugnaus dugno, čia nuolat skleidžiasi vaizduotė, ilgesys, ironija, aistra ir melancholija, visa ši mūsų nepakartojama, tragikomiška kelionė – tarp vaizdo ir teksto, tarp patirties ir nebūties, dvigubo dugno sapne.”

Sigitas Parulskis

Kiekviena S. Parulskio knyga yra įvykis lietuvių literatūroje. Tikime, kad ir ši knyga tokia; ypač įvertinant netikėtą jos turinį, pristatantį S. Parulskį ne tik kaip žodžio, bet ir kaip vaizdo meistrą. Arba meistrišką žaidėją žodžiu ir vaizdu. Žaidėją, kuris svarbus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinės literatūros kontekste – nes S. Parulskis yra kūrėjas, išeinantis iš vieno laiko, vienos erdvės ar vieno žanro rėmų.
Taigi, dėmesio! Prieš jus – S. Parulskis, poetas, prozininkas, dramaturgas, eseistas ir – fotografas.

įrėmintas knygos pavadinimas tarp ornamentų

Ugnė Radzevičiūtė

GROŽIO IR BLOGIO BIBLIOTEKA

„Grožio ir blogio biblioteka“ yra jau septintasis Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės literatūrinis kūrinys.

Pagrindinis „Grožio ir blogio bibliotekos“ veikėjas Walteris Schultzas skaitytojams jau bus šiek tiek žinomas iš kitos autorės knygos „Baden Badeno nebus“. Walteris dievina unikalias knygas! Jis aistringai siekia surinkti išskirtinę biblioteka ir dėl šio tikslo nedvejodamas galėtų padaryti nusikaltimą. Veimaro respublikos (taip 1919-1933 metais buvo vadinama Vokietija) Berlyne nebuvo sunku paslėpti juodus darbelius.

Walteris gyvena šalyje, kurioje niekas nebetiki Dievu ir jau neskiria gėrio nuo blogio. Čia vyrauja kultūros, meno, moralės, dvasingumo nuosmukis, klesti chaosas ir egoizmas. Visa tai kartu smukdo ir šalį. Autorė teigia, kad mūsų laikai itin primena Veimaro respubliką – žmonių mąstymas ne itin daug pakito, o priimami sprendimai labai panašūs.

Knyga aprėpia visą personažo Walterio Schultzo gyvenimo istoriją, kuri tęsiasi per penkiasdešimt Europai labai svarbių metų. Visgi, daugiausiai laiko skaitytojas praleis tarpukario Berlyne.

Undinė Radzevičiūtė knygos „Grožio ir blogio biblioteka“ juodraštį sukūrė barokiniuose rūmuose Bamberge. Tokią galimybę jau suteikė Bavarijos kultūros ministerijos skirta vienuolikos mėnesių stipendija. Autorės rašymo stilius yra laikomas labai savitu, originaliu bei netikėtu.

Undinė Radzevičiūtė gimė 1967-tais metais. Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją, teoriją ir kritiką. Po studijų karjerą darė reklamos agentūrose, kol galiausiai ėmėsi rašymo. „Grožio ir blogio biblioteka“ – jau septintoji autorės knyga (kitos knygos – „Strekaza“, „Frankburgas“, „Baden Badeno nebus“, „180“, „Žuvys ir drakonai“ , „Kraujas mėlynas“).

Skaitytojai myli Undinės Radzevičiūtės knygas, taip pat jos teigiamai vertinamos ir kritikų. Autorės kūrinių pavadinimai keletą kartų puikavosi kūrybingiausių metų knygų dvyliktuke, o du kartus knygos buvo įtrauktos į Metų Knygos rinkimus. Europos Sąjungos literatūrinę premiją Undinė Radzevičiūtė gavo už romaną „Žuvys ir Drakonai“, šis kūrinys taip pat laikomas viena geriausių dešimtmečio knygų. Autorės knygos jau išverstos į daugiau nei dešimt skirtingų kalbų ir užsienyje taip pat susilaukia palankaus dėmesio iš skaitytojų bei kritikų. Pavyzdžiui, „Kraujas mėlynas“ Austrijoje buvo išrinkta geriausia 2019 m. birželio mėnesio knyga.

POEZIJA

knygos viršelis

Tomas S. Butkus

EŽERO ŽEMĖ

Eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais.

Tomas S. Butkus (slapyvardis Slombas, g. 1975 m. liepos 20 d. Klaipėdoje) – poetas, eseistas, architektas, leidėjas.

juodos ryškios pavadinimo raidės

Aidas Marčėnas

IR. 123 EILĖRAŠČIAI

Poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Aido Marčėno naujos knygos „Ir“ (paantraštė – „123 eilėraščiai“) pagrindinė tema – poezija, kūryba, kalba; jomis tikima, joms atnašaujama. Eilėraštis „Branda“ – savotiška ars poetica, atskleidžia jausmų-pojūčių, kalbos, gamtos ir galiausiai poetinės kalbos apykaitą. Dažnas eilėraštis turi motto (iš Šventraščio, poezijos ar savo kūrinio), teikiantį peno improvizavimui. Iš takios, lengvasvorės medžiagos išauga eilėraštis – vientisas išgyvenimas, būties pajauta, melodija. Poetas dažnai sužaidžia tylos – kalbėjimo – skambesio (ir aido) prasmėmis ir atspalviais.

Impulsai kūrybai ateina iš artimiausios aplinkos įspūdžių, sapnų, prisiminimų. Tik retam poetui šitaip pasiseka asmeniškesnį motyvą, vaikystės ir paauglystės vaizdus, juokavimus, žaidimą paversti tikra poezija. Eilėraštis sukuriamas tarsi iš nieko, – improvizuojant, perfrazuojant, žaidžiant, cituojant. Prie visko liečiamasi vos vos, bijant nustelbti pačią poezijos esybę, kuri yra tarsi gyvas sutvėrimas ar dievybė.

Aidas Marčėnas – retas formos meistras, ir netgi formos pedantas. Štai kaip poetas nusako savo naująjį rinkinį „Ir“: „Pirmame skyriuje vyrauja vienaskaitos antrasis asmuo, trečiame – vienaskaitos pirmasis. Vienaskaitos antruoju asmeniu parašytas ir antras skyrius, savotiškas poetinis dienoraštis. Jame „Rugsėjo devintos“ ir paskutinis „Rugsėjo šešioliktos“, o ir trečio skyriaus antras eilėraštis „Debiutas su didmeistriu“ šiek tiek šią struktūrą – mano sąmonės ir kitos mano ar tavo sąmonės – paaiškina.“

knygos viršelis

Enrika Striogaitė

ŽMONĖS

Tai – trečioji poetės knyga po 14 metų pertraukos. Šie eilėraščiai pasakoja apie žmones ir jų gyvenimus, dažniausiai paženklintus neišsipildymo, nenusisekusios meilės, ilgesio, bet gilius ir prasmingus.

Enrika Striogaitė – poetė. Studijavo Klaipėdos universitete, Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros magistro diplomą. Kauno televizijoje kūrė ir vedė kultūros laidą „Konrado kavinė“. Rašo straipsnius kultūros tematika dienraštyje „Kauno diena“. E. Striogaitės kūryba publikuota Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų kūrybos almanache „Ligoninės priimamasis“, poezijos almanache „Kauno jaunieji“. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 2005 m.

B i b l i o g r a f i j a:

Lyja: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.
Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Žmonės: eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019

raudona dėmė

Ieva Toleikytė

RAUDONAS SLIDUS RŪMAS

„Raudonas slidus rūmas“ – pirma Ievos Toleikytės poezijos knyga (2009 m. „Pirmosios knygos“ serijoje buvo išleistas jos apsakymų rinkinys „Garstyčių namas“). Knygą sudaro trys skyriai, kurie veda skaitytoją nuo asmeniškesnių prie platesnio konteksto eilėraščių. Punktyru brėžiama naratyvinė linija leidžia knygą skaityti kaip brandos istoriją, kurioje išsivaduojama iš įvairių iliuzijų, socialinių ir egzistencinių baimių.

Autorės eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, iškeliama asmeninės patirties vertė. Į pirmą planą iškyla žmogaus santykis su kitomis gyvomis būtybėmis. Taip šalia žmogaus (ne)gebėjimo mylėti prisideda tokios temos kaip mėsos valgymas, tarša, klimato karštėjimas, ekologinė atsakomybė.

Rimas Užgiris

TARP

Poeto ir vertėjo Rimo Užgirio eilėraščių rinkinys „Tarp” atveria skaitytojui platų geopolitinių, istorinių, kultūrinių referencijų lauką. Tai sudėtinga, daugiasluoksnė, intertekstais prisodrinta poezija, kurioje, regis, taip gerai pažįstami kultūriniai ženklai prabyla savitai, naujai. Eilėraščių subjektas mąsto globaliai, kita vertus, ribų įsisąmoninimas yra itin svarbus, mat priklausymas teritorijai neatsiejamas nuo paties gimimo fakto, kilmės bei turi įtakos santykiui su kitomis teritorijomis. Rinkinio pavadinime„Tarp” glūdinti įtampa pasirodo ir kaip asmeninių patirčių realybė, kai nuolat migruojama iš vienos būsenos į kitą, ir kaip išorinė migracija, neišvengiant skirtingų vietų sandūrų.

“Rimas Užgiris – gyvas paradoksas. Gimęs Kolorado valstijoje, užaugęs netoli Niujorko, jis rašo angliškai, turi aiškią vietą JAV literatūriniame gyvenime ir vis dėlto neabejotinai yra lietuvių poetas. Jo lietuvybė šiuolaikiška: atvira pasauliui, suvokianti, kokia ji sudėtinga, mokanti derinti „savus” ir „svetimus” pradus. Tie pradai, beje, derinosi visur ir visada, bet Rimas Užgiris priklauso kartai, kuri sugeba tatai daryti sąmoningai.
Skaitytojas ras šioje knygoje platų patirčių spektrą ir įvairialypę stilistiką, stipriai įaugusias konkretybėn metaforas ir mitologinę perspektyvą, galybę verlibro variantų, ne mažiau, o kartais labiau išraiškingų nei tradicinės eilės. Lietuvą, jos praeitį ir dabartį Rimas Užgiris vaizduoja su distancija, be iliuzijų ir nostalgiško melodramatizmo:„tai namai – patinka jie mums, ar ne”.”

Tomas Venclova

PUBLICISTIKA IR DOKUMENTIKA

knygos antraštė užrašų knygelės lape

EMILIJOS DIENORAŠTIS. 1942 – 2015 M. VIENOS EPOCHOS LIUDIJIMAS

Nieko dabar taip netrokštu, kaip šviesesnio rytojaus vilties ir paskui jos įgyvendinimo.

„Emilijos dienoraštis“ – autentiškas mokytojos dienoraštis, tik autorė niekada neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: išeina į karą klasiokai, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Vėliau – baigiamieji egzaminai, istorijos-filologijos studijos Kaune, studentiški pasilinksminimai, Filologijos fakultetas perkeliamas į Vilnių… Ir štai Emilija – jau mokytoja neįvardyto miestelio mokykloje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, švietimo skyriaus reikalavimus… Skaitytojas drauge lanko koncertus, teatrą, vertina atlikėjus, sklaido knygas, svarsto apie mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą, mėgaujasi kelionių įspūdžiais ir stebisi „geležinės uždangos“ suvaržymais. Įrašuose – ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, meno alkis, ir daugelį metų puoselėjama meilė. Galiausiai į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis, ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius.

1942–2015. Visas gyvenimas prabėga pro akis. Nieko tikresnio ir labiau jaudinančio negali būti.

Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės, – ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis ir stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis – literatūrinis ir dokumentinis paminklas mūsų mamoms ir senelėms, vieno gyvenimo istorija. Anot poeto Mindaugo Nastaravičiaus, visgi tai nėra mažmožių ar smagių nutikimų rinkinys. Tai knyga su paantrašte „Vienos epochos liudijimas“. O ta epocha – nenoriu sakyti dramatiškai – buvo naikinanti. Bet žmonės vis tiek joje gyveno, kūrė, augino vaikus, neveikė nieko, priešinosi, veidmainiavo. Emilija ir yra iš čia. Iš persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos.

70-ųjų metų nuotrauka

Karolina Jakaitė

ŠALTOJO KARO KAPSULĖ. LIETUVIŲ DIZAINAS LONDONE 1968

Pačiame Šaltojo karo įkarštyje, 1968 m., Londone vyko Sovietų Sąjungos prisistatymo paroda, kurioje daug dėmesio buvo skirta Baltijos šalims. Lietuvos paviljoną kurti patikėta jauniems menininkams – architektui Tadui Baginskui ir vitražistui Algimantui Stoškui.

Apie tai, koks dizainas, eksportiniai leidiniai, mada ir suvenyrai parinkti reprezentuoti tuometę sovietinę Lietuvą, kas juos kūrė ir kaip spalvingame Londone jautėsi iš už geležinės uždangos ištrūkę jauni kūrėjai, pasakoja dizaino istorikė Karolina Jakaitė.

Knygoje “Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968” publikuojama virš 200 iliustracijų, minima per 100 Lietuvos dizaino vardų – septinto dešimtmečio kūrėjų: nuo svarbiausių paviljono menininkų iki smulkiausių prekės ženklų autorių, pakuočių ir bukleto dizainerių. Knygoje pirmąkart pristatomos Tado Baginsko ir Algimanto Stoškaus 1968-ųjų Londono nuotraukos: nuo oro uosto prieigų, gerai atpažįstamų centrinių gatvių, ryškių reklamų iki užmiesčio vaizdų. Daugiausia kadrų yra iš garsiosios Carnaby Street, kuri septinto dešimtmečio viduryje buvo tapusi spalvingos jaunimo mados ir dizaino centru.

„Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“ – daugiaplanė ir daugiasluoksnė istorija, perteikianti autorių intencijas ir sudėtingas laikmečio aplinkybes, sovietinės propagandos absurdiškumą, Šaltojo karo lenktynių įtampas, uždaros visuomenės ir vizuonieriškų dizaino projektų izoliuotumą, kurį autorių įvardija „kapsulės“ metafora.

Dr. Karolina Jakaitė – dizaino istorijos tyrėja, Vilniaus dailės akademijos lektorė, viena iš „Dizaino fondo“ įkūrėjų.

Vilniaus gatvių žemėlapio fragmentas

Gabija Lunevičiūtė

VILNIAUS ATMINTIES PUNKTYRAI

„Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai.”
Gabija Lunevičiūtė

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, tuomet moksleivė, į paskutinio poilsio vietą su minia lydėjo tautos patriarchą Joną Basanavičių. Jekaterina Špilevskaja visą gyvenimą liko ištikima Žvėrynui, kuriame ir išvydo pasaulį. Dainorai Juchnevičiūtei-Vaivadienei į atmintį įsirėžė laimingos vaikystės dienos senelių viloje Valakampiuose. Gražinos Mareckaitės prisiminimai – odė Rasų priemiesčiui… Dvylikos knygos herojų pasakojimuose atsiveria Vilnius, koks buvo anuomet, prieš šešiasdešimt ar devyniasdešimt metų.

Knyga “Vilniaus atminties punktyrai” kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.

„Vilniaus atminties punktyrai” – pirmoji žurnalistės ir miesto gidės Gabijos Lunevičiūtės knyga. Autorė, „Savaitgalio ekskursijų” įkūrėja, yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą.

knygos antraštė

Kęstutis Pikūnas

GYVENIMO LAI(Š)KAI. JONAS IR ADOLFAS MEKAI

Jono ir Adolfo Mekų vardai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 1949 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrę broliai kūrė avangardo istoriją, bendravo su žymiausiais pasaulio menininkais, tačiau už profesinių pasiekimų slypėjo ir nepaliaujamas gimtojo krašto ir Semeniškiuose (Biržų r.) likusios šeimos ilgesys.

„Šią knygą būtų galima pavadinti filmu, atsidūrusiu ant popieriaus, kuriame susitinka Mekų šeimos nariai ir jų artimieji. Dviejų brolių gyvenimas skleidžiasi laiškuose šeimos nariams, likusiems Lietuvoje“, – pasakoja knygos sumanytojas Kęstutis Pikūnas.

Nuo 1957 iki 1995 metų iš Niujorko megapolio į Semeniškių kaimą Jonas ir Adolfas Mekai išsiuntė daugybę mamai, broliui Petrui ir kitiems artimiesiems adresuotų laiškų. Laiškuose pasakojamos išskirtinės brolių istorijos, minimos neįtikėtinos pažintys ir patirtys Amerikoje, tačiau dauguma jų persmelkti vaikystės ilgesio ir prisiminimų iš Lietuvos. Daugiau nei šimtas knygoje pirmą kartą viešai publikuojamų laiškų atskleidžia ne tik itin artimą ryšį tarp Jono ir jo jauniausio brolio Adolfo, bet ir visos Mekų šeimos istoriją.

Originalius laiškus, iškarpas ir nuotraukų albumus išsaugojo brolis Petras Mekas, o su knygos sudarytoju Kęstučiu Pikūnu šia medžiaga pasidalijo Biržuose gyvenančios Mekų dukterėčios Edita Rubinienė ir Ina Guogienė. Knygoje “Gyvenimo lai(š)kai. Jonas ir Adolfas Mekai” gausu ir mažai kam matytų šios giminės gyvenimą iliustruojančių nuotraukų, kurios surinktos iš plačios Mekų giminės asmeninių albumų bei žinomų Lietuvos fotografų Algimanto Kunčiaus, Antano Sutkaus, Viktoro Kapočiaus ir kitų fotomenininkų archyvų.

Beveik šimtą metų apimantis fotopasakojimas “Gyvenimo lai(š)kai. Jonas ir Adolfas Mekai” papildytas šeimos narių prisiminimais.

„Man vienas svarbiausių šios knygos tikslų buvo parengti ją taip, kad skaitytojui tai būtų nenuobodi ir įtraukianti patirtis. Svarbu, kad knyga nebūtų per sunki, kad ją būtų malonu liesti ir vartyti“, – sako K. Pikūnas.

Knyga “Gyvenimo lai(š)kai. Jonas ir Adolfas Mekai” išskirtinė ir savo dizainu – skaitytojas joje esančiais „peiliukais“ turi pats praplėšti dvigubuose lapuose besislepiančius laiškus. Taip kuriamas intymus ryšys tarp laiškus rašiusiųjų ir juos skaitančiojo.

Verified by MonsterInsights