„Juozo Kazlausko Šiaurė“: virtuali fotoparoda
„Šiltoje kajutėje aš pakavau juostas, aparatūrą ir galvojau apie namus, tačiau mintimis vėl ir vėl sugrįždavau į atšiaurius Prano Juozapo Žemės ledynus. Sakoma, kad tai prietaras, tačiau dėl viso pikto įmečiau monetą į įlankos vandenį, galgi sugrįšiu…“
Iš Juozo Kazlausko dienoraščio
Šiaurė – tai ne tik vieta, bet ir jausmas, visą gyvenimą lydėjęs fotografą, kino operatorių ir režisierių Juozą Kazlauską (1941–2002). Iš pradžių į ją patekęs ne savo noru, vėliau jis naudojosi visomis galimybės ten sugrįžti.
Juozas Kazlauskas gimė Žvirbliškių kaime, Molėtų rajone, ūkininkų Vlado ir Apolonijos Kazlauskų šeimoje. Be Juozo šeimoje augo vyresnieji brolis ir sesuo – Vytautas ir Elena, dar viena sesutė išgyveno tik apie metus. Savo vaikystę gimtojoje sodyboje Juozas prisimindavo kaip laimingą bendravimą su mišku, į kurį rytais bėgdavo nusirauti „savo“ baravyką. Tėtis jau buvo miręs nuo šiltinės, kai atėjo antroji trėmimo banga, ir septynmetis Juozas su mama 1949 m. kovo 26 d. buvo ištremti į Sibirą (Irkutsko sritis). Sesuo tuo metu mokėsi Vilniuje, mergaičių gimnazijoje, brolis Vytautas, mamos patarimu, slapstėsi.
Į Lietuvą Kazlauskas su mama grįžo 1957 m. Savo ūkio neberado, gimtuosiuose namuose šeimininkavo svetimi, tad prisiglaudė Vilniuje pas seserį Eleną, tuo metu jau sukūrusią šeimą. Tais pačiais metais Juozas pradėjo mokslus Geležinkeliečių mokykloje. Dar besimokydamas iš savo kuklios stipendijos nusipirko tuo metu populiarų „FED“ fotoaparatą. Fotografavo draugus, o kadangi mėgo keliauti – įdomesnius peizažus, sutiktus žmones. Tačiau, vos pradėjus dirbti pagal įgytą staliaus amatą, Juozą Kazlauską vėl pasikvietė Šiaurė – jis buvo pašauktas tarnauti armijoje Severomorske (Kolos pusiasalis). Ši tarnyba jam suteikė galimybę įgyvendinti dar vieną aistrą – skraidymą. Čia teko skraidyti dideliais kariniais lėktuvais ir matyti kvapą gniaužiantį Sibiro platybių grožį, bei jį fotografuoti ir filmuoti. Ši patirtis lėmė tai, jog Juozas nutarė stoti į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą.
Grįžęs į Lietuvą Juozas Kazlauskas dirbo kino operatoriumi, toliau fotografavo, 1970 m. tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos nariu. Ir vis tik ankstesnės patirtys ir išgyvenimai fotografą traukė atgal į Šiaurę. Pirmieji kadrai, kuriuose užfiksuotas fotografo pamiltas kraštas, buvo padaryti 1967 m., kai jis filmavo meteorologus Špicbergene (taip anksčiau vadintas Arkties vandenyne esantis Svalbardo salynas, kurio didžiausia sala yra pavadinta Špicbergenu). Vėlesniais metais daug kartų fotografavo Arktyje. Įvairiose ekspedicijose į Šiaurę Juozas Kazlauskas dalyvavo 1975–1985 metais.
Šalia Tado Ivanausko, Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų, Juozas Kazlauskas buvo vienas iš kelių Lietuvos žmonių, priartėjusių prie Šiaurės poliaus, pats ir priartinęs bei supažindinęs mus su skambiais, pasaulinio garso vardais Arkties vandenyne. Jo dienoraščiai ir fotografijos puikiai iliustruoja geografijos ir istorijos faktus, supažindina su Šiaurės tautelių gyvenimu bei papročiais. Jis priminė ir Lietuvos dailininko bei kompozitoriausMikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu pavadintą ledo kupolą (1914 m. Sedovo ekspedicija). Iki šiol jo vardo atsiradimo Arktyje istorija daug kam nėra gerai žinomas, savaime suprantamas dalykas. Iš fotografo dienoraščio sužinome, kad vis dėlto jam nepavyko išsilaipinti prie Čiurlionio kupolo.
Viena iš įdomiausių ir sėkmingiausių ekspedicijų Kazlausko kelionėse buvo olandų didvyrio Vilhelmo Barenco karavelės žiemojimo vietos ir jos liekanų suradimas. Ekspedicija vyko pagal Barenco metraštininko kelionės aprašymą, ir ne iš karto, ne pirmos ekspedicijos metu, pavyko atrasti Vilemo Barenco škunos žiemojimo vietą 1596–1597 metais ir net jos liekanas. Ši maskviečių ekspedicija, vadovaujama istoriko Dimitrijaus Kravčenkos ir aprašyta Juozo, iliustruoja sunkumus, kuriuos teko patirti keliautojams ir XVI, ir XX amžiuje.
„Kodėl fotografą taip traukė ten važiuoti? Galbūt tai buvo ištrūkimas iš melo persmelktos sovietinės realybės? Šiaurės jūrų fotografijose į akis krenta ypatinga, įtvinkusi tuštuma ir blėstanti šviesa – šalta pilka, ji vos paliečia vandens paviršių, vos prasiskverbia pro storą, sunkų debesų sluoksnį, vos yra… Atrodo, pati fotografijos vaizdą sudaranti medžiaga yra ledinė. Ši tuštuma neįsileidžia žmogaus, ji žymi pasaulio pakraštį – atrodo, kad ten, kur susisiekia jūra ir dangus, nieko daugiau nėra. Kazlauskas ir fotografavo tuos peizažus horizontą išlenkiančiu objektyvu – tarsi tai iš tikrųjų būtų pasaulio stogas, iš kurio nebėra, kur keliauti, visos kryptys panaikintos. Tad kelionė į Šiaurę yra pabėgimas nuo gyvenimo pavidalų daugybės, nuo kasdienybės pasikartojimų ir banalybės. Šiaurėje viskas lieka už realybės ribų: butas, tavo lova, stalas su pusryčiais, kelionė į darbą troleibusu ir t.t. Viso to nebėra, nei pastatų, nei gatvių, nieko. Kazlausko užfiksuoti Šiaurės peizažai yra erdvės, iš kurių ištrinti kasdienės būties parametrai, vietos, kur pasaulis grįžta į pirminį gamtinės (bežmogės) tuštumos būvį.“ Taip Juozo Kazlausko Šiaurės fotografiją knygoje „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ apibūdina menotyrininkė Agnė Narušytė.
Dar kartą į Šiaurę, o tiksliau į Sibirą Juozas Kazlauskas vyko 1989 m. Tada, Atgimimo laikotarpiu, ten vyko ekspedicijos, siekusios rasti Sibiro tremties vietose palaidotų lietuvių palaikus ir juos pargabenti į Lietuvą. Jam, kaip buvusiam tremtiniui, ši ekspedicija – tai grįžimas į savo praeitį, susitikimas su vaikyste. Kartu jis dokumentavo ekspediciją. Po to vyko dar pora ekspedicijų į Arktį, tačiau po 1994 m. fotografas ten daugiau nebegrįžo dėl savo sveikatos.
Šioje virtualioje parodoje pateikiamos 40 fotografijų iš ciklų „Prie Karos jūros“ (Jurgos tundra, 1975 m.), „Vilhelmo Barenco karavelės beieškant“ (Naujoji Žemė, 1979 m.), „Arkties atradėjų keliais“ (Naujoji Žemė, 1982 m.) ir „Dingusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ (Prano Juozapo Žemė, 1985 m.).
Norime nuoširdžiai padėkoti Juozo Kazlausko žmonai Daliai už tai, kad ši paroda galėjo įvykti. Ji pasitikėjo biblioteka dalindamasi savo atsiminimais, tekstais, vyro fotografijomis. Ačiū jai už patarimus ir pastebėjimus. Taip pat norime atkreipti skaitytojų dėmesį, jog Molėtų viešosios bibliotekos Kraštotyros skaitykloje yra Juozo Kazlausko memorialinė lentyna, kurioje galima rasti asmeninės fotografo bibliotekos knygas. Dauguma jų taip pat skirtos Šiaurei, jos tyrinėjimams, istorijai, geografijai ir pan. Šias knygas po vyro mirties bibliotekai padovanojo ponia Dalia.
Parodą ir tekstą parengė Austėja Jasaitienė