Nauji lietuvių autorių kūriniai/ kovas

Kristina Sabaliauskaitė

PETRO IMPERATORĖ II

Voltaire’as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija”. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II” – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė”, „Baltos lankos”, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

`

Sigitas Parulskis

LAIKO NUSIKALTIMAI

Plaukiodamas baseine akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs. Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį paskui be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti. Vaizdinys, dėl kurio ir prasidėjo ši istorija.

S. Parulskio romanas „Laiko nusikaltimai” tarsi tęsia geriausių Europos siurrealistinių romanų tradiciją. Jau nuo pirmų puslapių autorius žaidžia skaitytojo sąmone, sukurdamas apgaulingą iliuziją, kad tai realistinis romanas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skaitytojo neapleidžia įspūdis, kad S. Parulskis nutrina visas realistinio pasakojimo ribas, žaidžia sukurdamas absurdiškus siužeto vingius ar realiame gyvenime lengvai atpažįstamų iškilių asmenybių šaržus. Čia meistriškai susipina nuotykių, kriminalinio, erotinio romano elementai – milijonus kainuojančių deimantų paieškos, narkotikai, prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys. Nors pasakojimas prasideda, atrodytų, banaliai paprastai – vieną tvankią rugpjūčio dieną sporto klubo baseine sustoja plakusi senyvo vyro Jelizaro Poplavskio širdis…

S. Parulskis romane „Laiko nusikaltimai” sukuria dinamišką pasakojimą, estetiškai pagavią fikciją, tobulą literatūrinį džiazą, kurio pulsacijai skaitytojas nepajėgus atsispirti.

moteris mėnesienoje

Irena Buivydaitė

MĖNESIENA IR TU

Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

namo fragmentas

Jolita Herlyn

ŠEŠĖLIŲ GAUDYTOJA

Dvidešimt septynerių metų Johana – sėkmės įsikūnijimas. Praeityje palikusi konfliktus su tėvais, jauna žurnalistė gyvena su karjeros laiptais kylančiu Marku, lanko senelių namus puoselėjančią ekscentrišką tetą ir ieško įdomių temų straipsniams. Kai darbas Johaną nuveda į sergančių ežių prieglaudą, jos gyvenimas ima keistis. Merginą ima lankyti keisti sapnai, ji regi paslaptingus ženklus ir vis dažniau jai kyla klausimas, ar čia tikrovė, ar tik laki jos vaizduotė… Tačiau žurnalistės smalsumas nugali, ir Johana ima ieškoti visų šių įvykių priežasčių, kol galiausiai mažutėje Danijos Skarės saloje ji gauna atsakymą. Ir sužino, kad meilę nuo beprotybės skiria tik vienas žingsnis.

„Šešėlių gaudytoja“ – tai jaudinantis, įtaigus ir spalvingas romanas su detektyvo elementais apie meilę ir jos iliuziją, apie drąsą kliautis intuicija ir apie tai, kad kelio gale mūsų visada laukia apdovanojimas.

žmogus eina su šuniu per perėją link pastato

Paulius Jurkevičus

PASKUI, KAI UŽGĘSO KOLIZIEJUS

Bet prieš tai buvo siautulingas prodromas: autorius įsuka skaitytoją į žavų degustacinių vakarienių Lietuvos restoranuose ritmą, į tūkstančių Vilniaus knygų mugėje greta plakančių širdžių, kvėpuojančių plaučių, gyvenimo džiaugsmo ir malonumų atmosferą. Šis romanas – tai lyg ir „Dieviškosios komedijos” maršrutas, tik priešinga kryptimi – iš nevaržomos laisvės rojaus į nerimo kupiną skaistyklą antroje knygos dalyje. Pasakojimo ritmas lėtėja, Romoje tvenkiasi tragiškos ateities nuojauta. Ir pagaliau štai pandemijos epicentro pragaras – trečia knygos dalis.

Tačiau tai nėra knyga apie virusą, apie ligą. Tai savito, elegantiško stiliaus pasakojimas apie pandemijos kasdienybę, psichologinę įtampą, sustojusį laiką, kone absoliučioje tyloje skendintį Vakarų civilizacijos lopšį – Romą. Nerimo akimirkas keičia švelni ironija, autorius meistriškai panardina skaitytoją į žurnalistinio darbo procesą, tarsi siūlydamas drauge kurti tekstą.

tankas tarp žmonių

Jonas Kiriliauskas

BUDĖJIMAS

Ateina šaltas 1991-ųjų sausis. Maskvos pyktis tvenkiasi, bet laisvės kvapą pajutusi tauta nesirengia paklusti ir grįžti atgal į „brolišką” SSRS. Saugoti strategiškai svarbių valstybės objektų eina ir Vilniaus universiteto studentai. Jie kartu su beginkliais žmonėmis kas vakarą stoja į laisvės sargybą, nuo tankų ginasi gyva žmonių grandine, skanduotėmis ir dainomis.

Tai romanas apie karą ir laisvę, apie žmones ir jų darbus niūriame, sniego, šalčio ir sovietinės kariuomenės okupuotame Vilniuje. Ką tuomet kalbėjo laisvę palaikantys iškilūs žmonės ir politikai, ką melavo ir žadėjo atgal į Maskvos glėbį pulti raginę veikėjai – primena to meto televizijos, radijo laidų citatos, spaudos publikacijos.

Nepaisant nerimo dėl neužtikrinto rytojaus, VU studentų kompanija alsuoja jaunų žmonių gyvenimo ritmu, į ateitį žiūri optimistiškai, ieško savęs, trokšta būti laisvi, mylimi ir patys planuoti savo ateitį.

Antikine filosofija ir literatūra besižavintis Tomas ieško atsakymų, ar antikos ir šių laikų žmonėms vergovė ir laisvė reiškia tą patį. Ir kuo skiriasi budėtojas nuo gynėjo?

sena nuotrauka

Sonata Dirsytė

FATA MORGANA

„Fata morgana” – tikrais faktais paremta neįtikėtina istorija, prieš šimtmetį nutikusi vidurio Lietuvoje. Tai debiutinis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Kėdainiuose gimusi ir augusi autorė, ryšių su visuomene specialistė, dabar gyvenanti Vilniuje, užrašė iš prosenelės bei močiutės girdėtas tikras, kartais mistiškas, net makabriškas istorijas apie tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo paliestus Kėdainius.

Tarpukariu ir karo metais abipus Nevėžio krantų vyko ne tik išgyvenimo dramos, bet ir siaubo filmų scenarijus primenantys įvykiai. Pasakojimo centre – anksti tėvų netekusios jaunos merginos Elenos istorija, per kurią skirtingais laikmečiais supažindinama su neįtikėtinais aplink Kėdainius gyvenusių dvarininkų ir paprastų žmonių, taip pat čia klestėjusių žydų likimais. Romane pasakojama ir liūdnai pagarsėjusios, net ir po mirties kunigams ramybės nedavusios Šventybrasčio Barboros istorija.

knygos antraštė

Vytautas Mačernis

PRAEINANČIAM PASAULYJE PRAEISIU

Poezija ir poetinė proza.

Poetas Vytautas Mačernis (1921–1944), gyvenęs vos 23 metus, savo vizionieriška poezija įėjo į lietuvių literatūros klasiką. Šioje knygoje skelbiamas kūrybinis autoriaus palikimas – eilėraščiai ir poetinė proza.

Iki Sąjūdžio ir po jo | Marcelijus Martinaitis2021-ieji – Vytauto Mačernio metai, skirti 100-osioms poeto gimimo metinėms paminėti.

žalias heroglifas

Marcelijus Martinaitis

IKI SĄJUDŽIO IR PO JO

Publicistinėje knygoje „Iki Sąjūdžio ir po jo“ skaitytojai susipažins su autoriaus tekstais, kurie dar nebuvo patekę į kitas rinktines. Tai įvairialypiai asmeniniai Marcelijaus Martinaičio pamąstymai, publikuoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse arba dar nė karto nespausdinti.

Publicistikos tekstų „Iki Sąjūdžio ir po jo“ rinktinėje surinkti straipsniai parašyti nuo 1987-tų iki 2012-tų metų. Dauguma tekstų buvo publikuojami leidiniuose „Gimtasis kraštas“, „Pozicija“, „Metai“, bei žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“.

Ši nauja knyga yra ne vienintelė, kurioje spausdinama Marcelijaus Martinaičio publicistika, jau anksčiau pasirodė „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ bei „Lietuviškos utopijos“, tačiau, kaip jau minėta, rinktinė „Iki Sąjūdžio ir po jo“ apima tekstus, kurie nepateko į kitas knygas.

Pagrindinė tekstus vienijanti tema – Sąjūdis, pasvarstymai apie jo kilmę bei tolesnį vystymąsi. Publicistinių tekstų formatas labai įvairus. Knygoje rasime ir straipsnius, ir esė, ir pokalbių nuotrupas. Dalis jų yra bendro pobūdžio pamąstymai apie įvairius šalyje vykstančius visuomeninius reiškinius, kiti gi kalba apie konkrečius žmones ar įvykius bei jų atgarsius. Knygos sudarytojai, skaitytojų patogumui, parengė nuorodas ir tekstų komentarus.

rudas fonas

Vladas Braziūnas

VILNIAUS HETEROGLOSIJA

„Vilniaus heteroglosija. Vilniaus daugiabalsumas, įvairiabalsumas… Balso nuosakos, nuoklausos, atožvalgos, retsykiais gal ir kokia įžvalga – iš Vilniaus, bet nuklystant ir į visokius tolius, pirmiausia užgyvento laiko. Pasvalio laiko – trumpai, bet ryškiai jo paupiuose ir smegduobių lygumose, Vilniaus laiko – ilgai, o vis dėlto irgi ryškiai jo auditorijose ir dylančiuose, plinkančiuose kalvynuos. Ir daugybėj kitokių Lietuvos, Latvijos bei plačiausio pasaulio laikų ir vietų, namisėdą vis dėlto prisitraukiančių, grožybėmis gundančių, bet žadinančių vis tą patį ilgesį – Vilniaus tikrenybės ir Pasvalio sapnų… Vilniui esu dėkingas ir už poetines savo balso klostes. Tokias, o ne kitokias. Prieš pusšimtį metų, 1969-ųjų rudenį, atvažiavau Vilniaus universitetan, čia iškart patekau ir glaudžian Universiteto kraštotyrininkų ramuvą kuriančiųjų būrelin. Nenujausdamas, kad ir pats ramuvos būsiu kuriamas, brandinamas, tikrinamas. Kad mano kalbos gomurys rezonuos ir jos baltišką tembrą,“ – Vladas Braziūnas.

žmogus laiko šaukštą virš dubenėlio

Saulius Vasiliauskas

DABAR AŠ RAMIAI PAPIETAUSIU

Knygos „Dabar aš ramiai papietausiu“ tekstai parašyti įvairiomis aplinkybėmis ir atspindi autoriaus santykį su aplinka, kalba, taip pat perteikia kasdienybėje patiriamą nerimą ir asmeninių vertybių paieškas. Iš pirmo žvilgsnio tekstai paprasti ir daugeliui skaitytojų sukels šypseną, primins juos pačius ir pažįstamas situacijas. Rašytojas nevengia švelniai pasijuokti iš tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, interviu, kuriuos rengia nepasiruošę žurnalistai. Autoriaus aprašomi įvykiai nutinka kiekvieną dieną. Tačiau kasdien matomi reiškiniai primena, kad gyvenimą reikia gyventi ir tą daryti ne paviršutiniškai, o iš esmės – klausyti, stebėti, patirti. Kartais šiek tiek ironiški, kartais labai nuoširdūs, kartais stebėtinai paprasti pasakojimai ir netikėti jų siužetai palies kiekvieną, ieškantį įkvėpimo mažuose dalykuose.

Verified by MonsterInsights