2021-ųjų metų knygų TOP 10
„Petro imperatorė“, Kristina Sabaliauskaitė (Baltos lankos, 2021)
Voltaire’as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija”. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.
Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita. Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė.
Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis,
kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?
Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.
Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petroimperatorė II” – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė”, „Baltos lankos”, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.
„Pilies šešėliuose“, Santa Montefiore (Alma littera, 2019)
Lukai Čanselorui – keturiasdešimt vieni ir jis ką tik suprato, kad jo gyvenimas tuščias. Visa, dėl ko vyras gyveno ir dirbo iki šiol, neturi prasmės. Prestižinis finansininko darbas, daugiau nei milijono metinis atlyginimas, gražuolės moterys – visa pabodę, kvaila ir nebeteikia pasitenkinimo. O dar nenusisekusi santuoka, tad jis beveik nepažįsta dviejų mažamečių savo dukrų.
Apsisprendęs keisti gyvenimą, Luka meta darbą ir išvyksta į tėvams priklausančią Montelimonės pilį Italijoje. Tačiau pasakiško grožio vieta ne tokia rami ir taikinga, kaip Luka tikisi. Pilyje nuolat šurmuliuoja iš visos Europos suvažiavę ekscentriški motinos svečiai, o draugiją jiems palaiko praeities šmėklos.
Bendraudamas su svečiais ir vietiniais, Luka išgirsta apie keistą paslaptį. Ją aiškinantis ir bandant rasti atsakymus į rūpimus klausimus, vyro laukia netikėti atradimai, keisti likimo posūkiai ir akistata su savimi pačiu. Paslaptingoje ir įtraukiančioje istorijoje susipina praeitis ir dabartis, netikėtumai ir paslaptys,
artimųjų praradimo skausmas ir aistringi romantiški jausmai.
„Ten, kur gieda vėžiai“, Delia Owens (BALTO, 2020)
„Ten, kur gieda vėžiai“ – tarptautinis bestseleris, sudrebinęs skaitytojų pasaulį. Delia Owens knyga įsiveržė į visus įmanomus topus ir buvo aptarinėjama visame pasaulyje. Per pirmuosius metus debiutinė rašytojos knyga
sumušė visus pardavimų rekordus.
Pagrindinė romano „Ten, kur gieda vėžiai“ veikėja Kaja Klark – likimo nemylėta mergaitė, gimusi Šiaurės Karolinoje. Dar vaikystėje vienas po kito ją paliko visi: iš pradžių mama, po to broliai ir seserys, o galiausiai ir smurtaujantis tėvas. Skurdžiame namelyje pelkių pakrašty Kaja liko viena ir turėjo išmokti pasirūpinti savimi. Pelkės tapo saugiausia vieta, o jų gyventojai – vieninteliais draugais.
Vienišos, truputį laukinės ir apleistos mergaitės nepriima ir miestelio bendruomenė. Jiems ji atrodo purvina keistuolė. Todėl Kaja itin vertina netikėtai užsimezgusią draugystę su Teitu Volkeriu, vieninteliu žmogumi, parodžiusiu jai dėmesį. Teitas išmoko Kają skaityti ir pamažu tarp jų užgimsta pirmieji nedrąsūs romantiški jausmai, greitai nuslopinami vidinių vaikino
baimių.
Vėl viena likusi laukinukė patraukia ir miesto numylėtinio Čeiso dėmesį. Tiesa, Čeisas, skirtingai nei Teitas, turi kiek kitų tikslų Kajos atžvilgiu, o kai pelkėse randamas jo lavonas, visi įtarimai krenta ant atsiskyrėlės.
„Neištikimybė“, Santa Montefiore (Alma littera, 2018)
Dešimtoji populiarios rašytojos Santos Montefiore knyga „Neištikimybė“ – tai pasakojimas apie pagundą, aistrą, šeimą, meilę, laimę ir gyvenimą.
Kada susižavėjimas tampa pagunda? Kada pagunda perauga į aistrą?
Andželika – laimingai ištekėjusi dviejų mielų vaikų mama. Jai puikiai sekasi darbe. Vieną vakarą Andželika ir jos vyras atvyksta vakarienės pas draugus. Čia jos gražuolis vyras ima nekaltai flirtuoti su nepažįstamąja, o Andželika sutinka Džeką, charizmatiškąjį pietų afrikietį. Šis susidūrimas nepalieka pasirinkimo. Nepaaiškinama abipusė trauka virsta tikru apsėdimu – moteris praranda ramybę ir nuolat laukia Džeko elektroninių laiškų. Galiausiai Andželika visai pameta galvą, rizikuoja viskuo, ką turi, ir atsiduoda aistrai.
Londoną keičia Pietų Afrikos vynuogynai. Tačiau ar lemtis neišskirs jos ir Džeko? Ką ji darys supratusi, jog apakinta kito vyro žavesio, visiškai nutolo nuo savo vaikų? Ar verta dėl meilės aukoti šeimą? Ar kita pusė turi sužinoti apie tai, jog kažkada buvai neištikimas? Nuo ko priklauso kiekvieno žmogaus laimė? Rasti atsakymus į visus šiuos klausimus Santa Montefiore bando pasakodama Andželikos istoriją.
Autorė teigia, kad parašyti šį kūrinį ją įkvėpė jos gyvenimo įvykiai. „Man keturiasdešimt, auginu du vaikus ir esu labai laimingai ištekėjusi. Patrauklus vyras kadaise vakarienės metu flirtavo su manimi, vėliau susirado mano elektroninio pašto adresą asmeninėje mano interneto svetainėje. Ši romano dalis paremta tikrais įvykiais, tačiau viskas, kas vyksta vėliau, tėra atsakymas į klausimą „o kas, jeigu?..“ Rašydama norėjau atsakyti į du man svarbius
klausimus. Pirma, ar įmanoma flirtuoti taip, kad pažintis nevirstų neištikimybe ir beprotišku romanu? Antra – šiandien viską, ko užsigeidžiame, gauname iškart, pasitelkę kreditus, o kam nors sugedus, skubame išmesti – ar su meile yra taip pat?“ – interviu teigė Santa Montefiore.
„Anyta“, Daina Avotiņa (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)
Istorija apie tikras ir apgaulingas vertybes, apie šeimą ir apie moterį, kurios gyvenimas ir likimas aprėpia visą permainingą Latvijos istorijos laikotarpį. Romane „Anyta“ latvių rašytoja Daina Avuotinia kalba apie XX amžiaus įvykius gimtojoje šalyje, prievarta keitusius žmonių likimus. Tačiau pasirinkimų žmogaus gyvenime visuomet lieka ir jie visuomet svarbūs…
Žinoma latvių poetė ir rašytoja Daina Avuotinia parašė romaną, kuris akimirksniu tapo skaitomiausia knyga Latvijoje. Lietuvai taip pat labai artima romano tema, o aprašomo laikotarpio įvykiai beveik identiški vykusiems ir mūsų šalyje.
1940 metai, vieną okupaciją keičia kita, karas ir tremtys tampa kasdienybe, kurioje vis tiek reikia gyventi ir ieškoti pastovių dalykų, remtis į juos. Šeima, meilė, gamta gali būti tie ramsčiai, tačiau romano herojei Netei lemta patirti vieną griūtį po kitos. Tylus gyvenimas kaimiškoje Latvijos vietovėje, gamtos apsuptyje, garantuoja bent šiokią tokią ramybę, tačiau ir čia pasiekia ilgos karo ir okupacijos rankos. Negana to, Netei tenka kęsti rusės anytos pyktį ir pagiežą. Ji pati jau vėliau taps visai kitokia anyta ir aukos viską, kad pagelbėtų sūnui bei
marčiai.
Ramus ir išmintingas Netės gerumas, gebėjimas nepalūžti ir nenuleisti rankų pačiose sudėtingiausiose situacijose padeda jai susigrąžinti prarastus namus. O tuomet grįžta ir ramybė. Atrodo, kad būtų neįmanoma iškęsti daugiau nei iškentė Netė, tačiau knygos „Anyta“ autorė leidžia pajusti šviesą ir suprasti, kad netgi tokiame žiauriame likime yra šlakelis sėkmės, už kurią Netė moka dėkoti. Nes laimė yra trapi, tačiau greičiausiai ir žiauriausiai ją griauna net ne karas ar smurtas, o patys žmonės ir jų pyktis.
„Aušvico tatuiruotojas“, Heather Morris (Baltos lankos, 2019)
Australų autorė Heather Morris savo pirmajame romane „Aušvico tatuiruotojas“ iš užmaršties prikelia skaudžią istoriją, įkvėptą realių istorinių įvykių. Knyga – dar vienas Holokausto, pražudžiusio ir suluošinusio milijonų žmonių likimus, liudijimas. Rašytoja užrašė meilės ir drąsos kupiną pasakojimą, kurį jai atskleidė Leilas Sokolovas – įkalinimą Aušvico koncentracijos stovykloje išgyvenę tatuiruotojas.
Leilas Sokolovas – reali asmenybė. Slovakijoje gimęs žydas, kartu su tūkstančiais kitų, 1942-ais metais išvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Nors anksčiau jis neturėjo nieko bendro su tatuiravimu, stovykloje jam buvo skirta sąlyginai privilegijuota tatuiruotojo pareiga. Užduotis – ant riešo rašalu išbadyti kiekvieno naujo nuteistojo numerį. Daugiau nei dvejus su puse metų kalintas Leilas Sokolovas matė nežmoniškus žiaurumus ir barbarišką elgesį su žmonėmis. Taip pat jis tapo neįtikėtinos drąsos ir gailestingumo liudininku. Rizikuodamas gyvybe Leilas naudojosi savo palyginti privilegijuota padėtimi koncentracijos stovykloje ir nužudytų žydų pinigus bei brangenybes keitė į maistą, kad pagelbėtų drauge kalinamiems nelaimėliams.
Leilo padėtis buvo šiek tiek geresnė, nei kitų kalinių, tačiau jis išnaudojo kiekvieną progą padėti kitiems. Kartą dirbdamas jis turėjo išbadyti skaičių ant išsigandusios merginos riešo. Merginos, kuri iš karto krito jam į akį ir širdį. Gita tampa Leilo švyturiu ir vilties simboliu. Tatuiruotojas atranda tikslą gyventi – jis padarys viską, kad jie išsigelbėtų ir sukurtų šeimą. Skaičiai, kuriais naciai žymėjo žmones, nužmogino žydus ir sutraukė jų asmenybes iki numerio. Leilas Sokolovas – pagrindinis romano veikėjas – kalėdamas ištatuiravo tūkstančius numerių. Knyga – daugelio jų likimo istorija ir dar vienas žiauriausio istorijoje nusikaltimo liudijimas, kuriame šviečia vilties ir meilės spindulys.
„Tamsioje tamsioje girioje“, Ruth Ware (Alma littera, 2017)
Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.
Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.
Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia.
„Tamsioje tamsioje girioje” yra pirmasis britų autorės Ruth Ware romanas. Autorė gyvena Londone, yra ištekėjusi, turi du vaikus. Ji yra dirbusi padavėja, anglų kalbos mokytoja, o šiuo metu – knygų leidėja. Jos pačios mergvakaris buvo labai stilingas ir per jį niekas nebuvo nužudytas.
„Jos dukters motina“, Daniela Petrova (Sofoklis, 2020)
„Jos dukters motina“ – įtraukiantis psichologinis trileris. Rašytoja Daniela Petrova kelia įdomius bei aktualius klausimus, susijusius su reprodukcinėmis teisėmis, motinyste, draugyste ir santykiais apskritai.
Trisdešimt aštuonerių metų Lana ir jos partneris Taileris jau aštuoneris metus bando susilaukti vaiko. Jie išmėgina beveik viską. Deja, nesėkmingai. Laikas spaudžia, pinigai senka ir pora nusprendžia pamėginti kiaušidės donorystę. Lana norėtų bulgarų kilmės donorės, nes jos pačios mama kilusi iš šios šalies. Radus tinkamą merginą procedūra įvyksta ir regis šį kartą pasiseka geriau – Lana pradeda lauktis. Deja, jos santykiai neatlaiko įtampos dėl vaisingumo procedūrų ir kelių persileidimų, moteris išsiskiria su savo vaikinu. Greičiausiai vaiką teks auginti vienai.
Susiklosčius keistoms aplinkybėmis, Lana susipažįsta su „anonimine“ kiaušidės donore Katia ir moterys netrukus susidraugauja. Studentė Katia linksma ir impulsyvi. Ji tarsi grynas oro gurkšnis po skyrybų atsigauti bandančiai Lanai. Deja, vieną dieną Katia pradingsta. Paskutinis ją matęs žmogus buvo Lana ir netrukus ji tampa pagrindine įtariamąja. Nepaisydama policijos neveiksnumo Lana jaučiasi skolinga Katiai ir imasi pati ieškoti tiesos bei tyrinėti merginos praeitį. Ar ji tikrai pasiruošusi priimti tai, ką išjudins? Lanos pažinotas pasaulis ima sparčiai eižėti.
Romano „Jos dukters motina“ istorija pasakojama Lanos, Tailerio ir Katios akimis.
Kiekvienas iš jų turi savo paslapčių, o knygos atomazga tikrai nustebins! Ši knyga ne tik psichologinis trileris. Ji taip pat nagrinėja ir etinius klausimus. Kas yra Lana savo kūdikiui? Ar nėštumas, kūdikio nešiojimas ir gimdymas padaro ją motina? Juk kūdikio DNR yra Katios ir Tailerio. Ar Katia turi teisę žinoti apie Lanos vaiko gyvenimą? Istorijoje daugybė klausimų, kurie vers pamąstyti.
„Ką žino vėjas“, Amy Harmon (BALTO, 2020)
Rašytoja Enė Galaher užaugo Amerikoje klausydamasi užburiančių senelio pasakojimų apie Airiją. Tačiau pati šią šalį pamato tik po senelio mirties, kai atvyksta įvykdyti paskutinės velionio valios – išbarstyti jo pelenų Gilo ežere.
Atlikusi pareigą Enė buvo begrįžtanti į krantą, bet iš staiga pakilusio rūko išniro barža su grėsmingais vyrais. Vienas jų šauna, Enė susvyruoja ir krinta į vandenį.
Ant karo slenksčio stovinti 1921-ųjų Airija yra pavojinga vieta, tačiau kaip tik ten Enė ir atsipeikėja. Nepažįstami žmonės žino jos vardą, bet, regis, laiko kita moterimi. Sužeistą ir sutrikusią Enę imasi globoti daktaras Tomas Smitas. Šio namuose ji sutinka berniuką, kuris pasirodo keistai pažįstamas. Negana to, berniukas įsitikinęs, jog Enė – jo mama. Ir Enė suvokia atsidūrusi praeityje bei gavusi nepaprastą dovaną išgyventi savo šeimos ir jos šalies istoriją.
Rūpestingas daktaras Tomas Smitas netrukus palenkia jaunos moters širdį. Kai jis įsitraukia į kovą dėl Airijos nepriklausomybės, Enė taip pat nelieka nuošalėje. Tačiau aplinkybės priverčia prisiminti, kad tikrasis jos gyvenimas – kitoje šalyje ir kitame amžiuje. Ji turi nuspręsti, kas svarbiau: žinomos rašytojos karjera XXI a. Amerikoje ar meilė sukilimo purtomoje XX a. pradžios Airijoje. O gal pasirinkti privalo nebūtinai ji?
„Ką žino vėjas” – ne tik talentingas pasakojimas apie meilę, kurios neįveikia nei laikas, nei vandenynai. Tai ir nuostabių W. B. Yeatso eilėraščių lydima kelionė per sudėtingą Airijos istorijos laikotarpį.
„Baltoji chrizantema“, Mary Lynn Bracht (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)
Skaudi Korėjos istorija atgyja jaudinančiame Mary Lynn Bracht istoriniame romane „Baltoji chrizantema“, kuris pasakoja dviejų Antrojo pasaulinio karo išskirtų seserų istoriją.
1943 metai, Korėja. Paauglė Hana gyvena Japonijos okupuotoje Korėjoje, tačiau ji gali džiaugtis didesne laisve negu kitos korėjietės. Šešiolikmetė mergina yra henajo – nardytoja, jūros dugne ieškanti kriauklių ar austrių. Hanos gyvenimas pasikeičia, kai vieną dieną jai tenka gelbėti seserį nuo japonų kareivio. Ji sulaikoma ir išvežama į Mandžiūriją, kur tampa viena iš japonų karių „paguodos moterų“. Tačiau hanajo yra stiprios moterys. Hana ras kelią namo…
2011 metai, Pietų Korėja. Praėjo daugiau nei 60 metų, o Emi juos visus pragyveno bandydama pamiršti savo kaltę dėl sesers aukos. Tačiau ramybę ji gali rasti tik atvirai priimdama skaudinančią praeitį. Emi stebi savo vaikus, kurie keičiasi ir gydosi karo paliktus randus. Ar jai pavyks susitaikyti su karo paliktomis skriaudomis ir kankinančiu kaltės jausmu?
Įtemptas, tačiau kupinas vilties ir atleidimo romanas „Baltoji chrizantema“ pasakoja dviejų seserų istoriją. Ir meilė čia yra stipresnė nei milžiniška viską griaunanti karo jėga.
