„Parašyta Molėtų krašte“: Vladas Braziūnas

Akimirkos iš žemės kurmio gyvenimo

Tos akimirkos buvo lyg paprasti ir lėti grybšniai. Tokie kasdieniški ir lėti, kad nė paties kurmio užtat nepastebėta, kad tos akimirkos darosi kiek kitokios, kad jos prisipildo keistų ir stiprių galių net jį, žemės kurmį, paversti žvaigždinėtoju. Tik į savaitės pabaigą kurmio pastebėta, kad jis keičiasi ar yra keičiamas, kad jis, ko gera, jau visai ir nebe kurmis, kad jame jau kartais sutviska visai kitokio, gilaus ir aukšto, pasaulio vaizdai, plečiantys jo žvilgsnį ir gal net mintis. Bent jau viena kita, pro atminties kiaurasamtį nespėjusi nutekėt į gilesnius pasąmonės klodus. Bet ir ta nedingusi. Gal kaip tik ta ir bus nedingusi. Iš patirties senas kurmis žino – iškils kada jam pačiam netikėtai. Ir bus neišsenkamas tų dienų atlygis.

O kol kas – tik keletas jų, tų minčių, iš Molėtų krašto dienų ir kurmio, vis noriau įsižiūrėjusio į žvaigždes, sąmonės paviršiaus.

*

Gyvenam – kol gyvenam. Kada pajuntam, kad lemiama riba darosi vis realesnė, lyg plika akimi matytum, nors jos dienos nei valandos nė tu nežinai, nė nieks nežino. Jei spėsi padrikų sapnų skivytus sudėlioti bent kiek nuosekliau, bus gerai. Jeigu ir ne, taip pat nieko tokio. Žemė apvali. Tad visada rasis ir aplinkinių kelių. Julia Fiedorczuk, gimusi tais metais, kai buvau rekrūtuotas rusų kariuomenėn, va rašo irgi panašiai, tarytum guodžia: „Kai žmogus gyvena ant gyvybės ribos, jis neprivalo paisyti įvykių eiliškumo. Visa atsipalaiduoja, ir galop žmonės atleidžia“. Rašyti reikia gal taip, kad žmonėms atleisti būtų bent kiek lengviau.

Popiet iš Girsteitiškio važiavom Inturkėn: šiandien jos žmonėms didelė šventė – miestelio 650-metis, rytoj – Žolinės atlaidai. Tos šventės, kuri visada primena, kad ruduo jau už pirmos kalvelės ar pirmo ežerėlio. Trise ten buvom, Juozapas mudu su Greta savo oranžiniu džipu ir nuvairavo. Po vidurnakčio dar Girsteitiškyje stebeilijom į dangų, žvaigždžių ir žvaigždynų pilną, didelių ir mažų, bet krintančią tepamačiau tik vieną, o tikėjomės daugiau: prieš kelias naktis „persimonų“, meteorų, visatos dulkelių, lietus internetą prilijo pilną. Bet po truputį jos dar turėtų lynoti iki beveik rugpjūčio pabaigos. O iš Inturkės grįždami jau šiapus Molėtų išvydome saulės halą, dalį jo, iš karto stulpą, bet, kol sustojom fotografuot, beliko tik to stulpo riekė, ir ta jau sklaistėsi.

Viskas labai trumpam. Atmintis, gyvenimas ir mirtis. Štai ir visa trejybė, visi trys muškietininkai. Trejybė tos skruzdės, kurios nei žodžiais, nei darbais niekada nesukursi. Ir žmogaus. Ir visatos. O ketvirtas? O D’Artanjanas, gvardijos muškietininkų kapitonas? Jis į trejybę neįeina, jis nevardijamas. Nors be jo nebūtų kaip minėt ir tų trijų. Atminties, gyvenimo ir mirties. Skruzdės, žmogaus ir visatos. Nieko. Jo špaga yra meilė. Algis Mickūnas pridėtų – kosminė meilė. Ar kosminė aistra.

Šitaip bedugnis Molėtų dangus bus priminęs stiprų beasmenės visa ko bendrystės ir, ačiūdie, atsinaujinimo pojūtį. Paleisk savo viltį į laisvę. Ji pati žinos, ką jai daryti. Danguj ir ugny, ir žemėj. Miško žemėj, Lėvenio žemėj ar žemėj už Pasvalio gelžkelio.

Kitą dieną, per Žolinę, gandro pavidalo dvasia, baltoji matininkė, aptingusiuose Girsteitiškių laukuose, vos pavelkančiuose savo žalias kupreles, neskubiai ir iškilmingai, su tikro meistro išmanymu dirbo savo darbą. Tą dvaselę sutikom ir dar kitą dieną, grįždami iš Dubingių. Supratom, kad liūdna jai būti bevardei. Pavadinom ją Matininku Matu. Taip jau tolygiai ir žirglios ligi pat rudenio slenksčio. Tada, pašaukta tolimo begarsio šauksmo, išlėks pakieminėti pas savo gentainį ibį.

Ištvėrėm dar vieną tropinę naktį. Man padėjo ventiliatorius. Palikau jį suktis lig ryto kad ir nuosaikiausiu režimu. Vos atsibudęs pratrūkau čiaudėt. Puoliau tiesiai ežeran. Vienintelėn stichijon, dar jėgiančion prieš tą šutrą atsilaikyti. Prieš nerdamas spėjau pamatyt ant baltalksnio šakos pakartą dalgę. Iškart palengvėjo. Šutra bus nuvarginusi net Giltinę, aukštaičių muškietininkę dalgininkę. O Giltinė be dalgės – tik moteris. Greta sako, kad jai vandeny kojas vis pabaksnojančios didžuvės. Bet aš tai žinau, su kuo maudžiuosi. Ir tie nestiprūs prisilytėjimai anaiptol nebuvo atgrasūs. Po teisybei, gal net malonūs. Minkšti, lūpų ar pirštų. Ne kaukės. Buvau pratinamas, jaukinamas.

Girsteitiškyje, Inturkėj ir Dubingiuose. Žvelgsim ir į abu giliu Mindūnų dangu. Į viršutinį ir į apatinį. Šio debesimis ir jo properšom gal net paplaukiosim. Jei dangaus prognozės paklus mūsų žemiškosioms. Į dvigubą dangų mes žiūrėt jau papratom. Į debesis, kuo smulkiausiai išsidraikiusius kaip plėšomos plūksnos, į spiečius žvaigždžių aukštai ir po kojom, Salotyje.

Čia, prie Saločio, gimė kelios nepakartojamos mano gyvenimo dienos. Tą valandą, kai, atrodė, jau nieko, nebeįžvelgsim. Ir šiandien taip. Dangus buvo neapsisprendęs. Buvo joks. Užgesusios nakties peleno ir dar beformės, dar spalvos neįgavusios dienos. Po varginančių naktų, tropinių naktų, tik ežero vanduo trumpam atgaivindavo, nors ir buvo gerai pritraukusios arbatos spalvos ir šilumos. Bent jau prie atabrado kranto. Dabar iš to jokio dangaus galėjai laukti bet ko: ūmių vėjo gūsių, liūties iš niekur, gal net su ledais. Mudviem su Juozapu besišnekučiuojant terasoj, besišnekučiuojant taip bėgliai ir nenuspėjamai, kad menkiausia vieno iš mūsų asociacija galėjo visiškai pakeisti pokalbio kryptį, užgriūti lavina lygiagrečių prisiminimų, netikėčiausių sutapimų, įvykių, patirčių ir pažinčių… Taigi tada iš giedrą spalvą beatgaunančio dangaus ir švystelėjo žaibas. Juozapo bičiulio Lino skambutis. Linas irgi direktorius, kviečia mus pasidairyti po etnokosmologijos muziejų. Etnokosmetikos, kaip kartais ieško žmonės atvažiavę. Mat girdėję varpą skambant, tik nuklausę – kaip jiems suprantamiau… Žaibui ir vėl neatsispyrėm, suvokėm, kad čia nieko kita, kaip tik Saločio dangaus traukos atmaina, mus nebeatšaukiamai glemžianti, gal net ir baigianti pasiglemžti.

Rytdienai renkuosi ežerų ir šiaip vandenų, žuvų ir žuvėjų eilėraščių tam susitikimui Mindūnuose. Bet pirmiausia kopsime dviem šimtais keturiolika laiptelių į dangų. Kas tenlink bus mus patraukę? Net drauge ir mane, patentuotą chtoninio pasaulio šnabždėtoją, ką tik vėl, jau vėlų vakarą, išlipusį iš ežero. Kad tik jie, ežerai, neišdžiūtų. Kol kas jie geriausiai gaiviną mus, negailestingai svilinamus Saulės. Gal greitai ją ir mes, kaip kadaise galvijus genantys pietų klajokliai, – ir mes tokie buvom, – pripažinsim esant nuožmų vyrą, tikrą bestiją. Mėnulį vėlei vadinsim moterim, Mėnule, vėsią atgaivą teikiančia po kankinamos dienos, gyvulių bandoms kelią į šiaurę, į būsimą baltų kraštą, nušviečiančia. Šiaip ar taip, nebuvo, matyt, dar tokios žmonių kartos, kurios vienatinį gyvenimą žymėtų šiaip tūkstantmečius trukdavę planetos pokyčiai. Matyt, katastrofiniai pokyčiai spartesni. Ir vien tautų kraustymusi nesibaigs. Va tie tai baugina. Ne galvą pametusi lipšni giltinė be dalgės ir be maro kaukės.

Šeštadienis susidėti mintis ir vaizdus, įstrigusius akyse ir nuotraukose. Sekmadienis susidėti daiktus. Atsisveikinti. Su stropiai slepiamu vis dėlto šviesaus išankstinio liūdesio trupučiu. Lyg dėl skonio pridėtu. Kad tą skonį atpažintum, kai pasiilgsi nežinia ko. Kad nuvoktum, jog pasiilgai paprasto tų basakojų dienų aiškumo: greit atėjusio įpročio iš tirštos kaip tavo kava tamsos kelti akis į dangų, žemę matyti basais padais, o spiečius žvaigždžių akimis; draugingo sutiktų žmonių atlapaširdiškumo, geranoriškų šypsenų, buvimą čia dariusių dar jaukesnį. Pasiiigsi daugelio dalykų. Net rytinį čiaudulį kėlusio ventiliatoriaus dūzgimo, iš paskutiniųjų besistengusio padėt ištverti tropines vis rekordiško karščio naktis, prasiskverbusias net ir pro sienojus. Tiesa, kelintą naktį kambario tvanka vis dėlto su visais patalais mane išvarė pirman aukštan, kur bent kiek vėsiau ir miegas be sapnų, dienos išbandymams jėgų mažumėlę grąžinantis. Pasiilgsi ežerų, ypač Saločio. Iš giliosios atminties neprading ir tos judrios dienos, jaukūs karališkos dvasios aukštaičiai, karališki jų kepiniai bei sūriai Dubingiuose ir karališka Irenos Rimydienės žuvienė su jos pačiom dainom ir nuotaika Mindūnuose… Gal ta dalgė Saločio paežery ant šakos bus buvusi ne artumos ištroškusios Giltinės, gal šita dalgė žemiškesnė, gal ūkiškesnė, gal tiesiog paties tokio meto, rugpjūčio. O gal abiejų, many susitikusių. Leidusių jaukiai dar pabūt tarp žmonių, kuriems nieko kita iš tavęs ir nereikia, tik to pabuvimo kartu. Daug artimiau mane suvedusių su Enrika, su Greta ir su Juozapu, tokiais skirtingais ir taip gerai derančiais visokių valandų pokalbininkais. Tikra lemties dovanėlė tos dienos. Be blizgių įpakavimų ir ceremoningų įteikimų. Užtat tvari, išliksianti.

Mes buvom laisvi. Neperžengiantys viens kito ribų. Jaučiamės dėkingi Nijolei, Austėjai ir visiems bei ypač visoms, taigi pimiausia Molėtų bibliotekos ir jų padalinių žmonėms, kitiems jų sumanymą supratusiems ir palaikiusiems. Neužmirštant nė Lietuvos kultūros tarybos. Mes buvom to sumanymo dalis ir liudytojai. Kaip nors matysimės ir vėl. Grįšim. Bent jau aš, jei neišeis kaip nors anksčiau, Molėtuosna atvažiuosiu kitąmet per Poezijos pavasarį. Mudu su Agota atvažiuosim. Su Agota Zdanavičiūte, su jos virtuoziškom kanklėm, dar ir su jos dainomis virtusiais mano eilėraščiais. Su nevirtusiaus taip pat. Gyventi yra kada. Yra ir dėl ko.

Girsteitiškis, 2023. VIII. 14–20

Nuotraukų autorius – V. Braziūnas.

Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.