„Parašyta Molėtų krašte“: Greta Alice
Kiek gyvenimo telpa savaitėje?
Ten, kur niekada nebuvai, su tais, kurie svetimesni už kaimyną, su kuriuo nesisveikini.
Girsteitiškio parduotuvė poetiška ne tik kasininke, kuri vis iš už prekystalio, kur slepiasi glaistyti cukrumi žagarėliai, ištraukia kokią netikėtą istoriją, bet ir aplink parduotuvės „KOOP“ ženklą ištapetuotais eilėraščiais, o gal skelbimais:
***
Viščiukai,
Viščiukai,
Vištaitės.
Jaunos vištos,
Ir Vištaitės.
Viščiukai, vištaitės, viščiukai, vištaitės,
Juodi, balti, margi.
Sekmadieniais.
Bėgant savaitei neapsieita ir be vietinių legendų, mitų. Ne piliakalniai ar daubos buvo galvoje sukant ratus po kaimus, bažnytkaimius ir vienkiemius, o Mindūnų blynai.
Traškūs…
Vieniems iš smulkiai tarkuotų bulvių,
kitiems – tik iš raugo, ir nieko kito.
Nė vienam burnon nesukrito, prie barzdos neprilipo, liko kažkur pakelėje, ar pas močiutes, kurios vidun nekvietė. Gal ir stebuklas tai, kad neragavus, jų skonis visada išliks ant liežuvio galiuko.
Lieptelis Saločio numiegotas, nuglostytas, nuplikytas kava ir švelniai būsimo rudens lapais nuklotas. Nuo ryto ant jo sėdint ir kojom makaluojant ne vienas čiuožikas atčiuožė susipažinti, bet kregždės irgi turi pusryčiauti.
Po daugel metų vėl žvaigždės krito, gi rugpjūtis. Perseidai, persimonai, kas tik nori, maži žybčiojantys taškeliai juodame danguje, kurie vis kėsinasi kristi, o krenta kai tik galvą nusuki. Į kišenę įkrito bent dvylika, kaskart sugalvot norą buvo sunku, kiek gi tų noru žmogus gali turėti? Bent aš tai kokius tris.
***
Dangus jau sutemo,
Dangų stebiu,
Danguj lyg ir matos,
šiek tiek žvaigždžių.
Neturiu akinių,
Vargiai matau,
Jei dar galvą taip laikysiu,
Susuks kaklą, atsakau.
Ir žaibas buvo po žvaigždžių pasirodymo atėjęs, taip tyliai, be garsų, nors bandė per debesis vis tarsi kažką rožiniu balsu sumurmėti, bet tik sau po nosimi. Tad gaudėm jį kaip tik galėjom, vijomės, skubėjom pričiupti, o vėliau ir taktiką pakeitėme – sustingę bandėm prisikviest, kad nepabaidytume, neišgąsdintume. Bet jis šį kartą į svečius neužsuko, matyt kas svetingesnis buvo kitame kaime.
Maisto racionas irgi ne kuklus: koks tuzinas kibinų, žuvienė su velnio lašais, žinoma, dar pamaišyta degančiu pagaliu, sumuštinukai su silke, dar tuzinas kibinų, tik mažulyčių, viena užpilama sriuba, dešimtys ledų, žmogaus galvos dydžio sūriai su medumi, avižinė košė, kurios liko pašerti ir žuvytėms. Ir litrai kavos, kurios nesiūlėm žuvytėms.
***
Gal kibinų,
Gal kibinų?
Dar liko du,
Mikrobangėn dedu.
Nenori, sakai?
Gal ir gerai,
Sudžiuvę truputi,
Gulėjo ilgai.
Karščio rekordai diena po dienos, galva priminė raugintų agurkų stiklainį, regis tik patuksenk ir skils. Bet neskilo, o kai jau dangtelį pradėdavo spausti, su visais rūbais ežeran, kaip per filmą. Iki kaklo. Taip labai dramatiškai. O jei saulė vis tiek piktdžiugiškai svilino plikti pradedantį pakaušį – už stogą puikiai pasitarnaudavo lelijos lapas. Atsiimu, ne lelijos, buvau vis taisoma, o lugnės. Lugnė. Įsiminti padeda, kad tėtis seniau vairavo Renault Laguna. Lugnė.
***
Lugnė ne lelija,
Lelija ne lugnė.
Mano tėčio Renault Lagūna.
Tėtis sakė vis kiša,
Ir kiša.
Nuo 2018 nebekiša.
Žmonės tokie draugiški, kad kartkartėmis mintys kildavo nors imk ir kur po medžiu pasislėpk. Neįprasta miesčioniui, kuris su kaimynu vargiai sveikinasi, toks kalbumas. Ir apie orą, ir apie tvorą, ir apie sūnų ir švogerį, o kur dar netikusi vasara, kuri visai nesaugo derliaus. Tik jauti, kad ledai tirpsta, net per pakuotę, įsivaizduoji, kaip mielai tyliai praplėštum kraštelį ir tą ledą ant viršugalvio patupdytum, bet švogerio istorija dar tik prasideda, laukia ilgas kelias.
***
Švogeris man sakė,
Nepamenu apie ką,
Bet sakė tikrai,
Kad čia nieko gero nebus.
O buvo.
Pabėgti iš miesto yra geriau nei gerai, svarbiau nei svarbu. Palikti visus troleibusus, kelio remonto darbus, trinkelizuotus parkus, eiles Maximos kasose, kai nekantriai kažkas Tau daužo nugarą su vežimėliu, ir kaimynus, kurių radijas turi galingus garsiakalbius. Palikti ir savo darbus, nebaigtus laiškus, nebaigtas knygas, nebaigtus susitikimus, susirinkimus, susisusi-kas tai bebūtų.
Pabėgti tam, kad būtų gera grįžti.
Nes grįžti yra šimtus kartų šilčiau nei tiesiog būti.
Įsimylėjusi Girsteitiškį Tigro bičiulė Greta Alice.
Nuotraukos – Gretos Alice ir Vlado Braziūno.
Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
