„Parašyta Molėtų krašte“: Enrika Striogaitė
Į Molėtų kraštą važiavau ketindama aplankyti savo bene visų vaikystės vasarų Parašės kaimą, esantį tuoj už Stirnių, taip pat Tramio, Rašių, Baltųjų Lakajų ežerus, su kuriais tarsi užaugau. Tačiau ten nebuvau jau bene 40 metų… Todėl ši kelionė buvo savotiškai piligriminė, lyg praėjusio laiko beieškant, kuri, deja, neįvyko dėl stojusių nepakeliamų karščių.
Bet vistiek buvo gera prie Saločio ežero prisiminti savo vaikystės ežerus: tikrus ir metafizinius. Atradau Dubingių, Mindūnų grožį, vietinių žmonių skleidžiamą šviesą.
Gal taip ir turėjo nutikti su tais mano vaikystės ežerais ir savąją piligrimine kelione į buvusį laiką? Nes į tą pačią upę nebeįbrisi, o gal viduje ši kelionė turi labiau subręsti, išsikristalizuoti. Gal ji įvyks kitu laiku? Kitaip? Manau, kad viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Neparašyti eilėraščiai man yra gražiausi…
Girta saulė girtuoklėlę, kasdien sutinkamą prie Kęstučio maximos, kaulijančią centų pigiausiam alui mama norėjo pavadinti Saule, bet persigalvojo: kai būsi sena, kokia iš tavęs saulė, o jei dar stora kaip aš, tai ką – stora saulė? ji niekam nėra sakiusi pase užrašyto savo vardo, ji – Laisvės alėjos Saulė (na, dar Kęstučio maximos ir Šančių, kur gauna pavalgyti) kartą, ties Laisvės alėjos fontanu mačiau ją su raudonais aukštakulniais, kaip Dievą myliu, ėjo tarsi karalienė Girta saulė girtuoklėlę, kasdien sutinkamą prie Kęstučio maximos, kaulijančią centų pigiausiam alui mama norėjo pavadinti Saule, bet persigalvojo: kai būsi sena, kokia iš tavęs saulė, o jei dar stora kaip aš, tai ką – stora saulė? ji niekam nėra sakiusi pase užrašyto savo vardo, ji – Laisvės alėjos Saulė (na, dar Kęstučio maximos ir Šančių, kur gauna pavalgyti) kartą, ties Laisvės alėjos fontanu mačiau ją su raudonais aukštakulniais, kaip Dievą myliu, ėjo tarsi karalienė – tiesi, ori, išdidi visiems tai pasakoju, nors niekas netiki, bet juk ne kiekvienam pasiseka pamatyti seną, storą, girtą saulę
Giedra žiogų įaistrintoje žydinčių jazminų alėjoje pati mačiau kaip mano tėvas švelniai ir stipriai apkabino mano motiną tada rimtai suabejojau ar aš esu ar dar tik būsiu
Simona mažakalbis kasdien išgėrinėjantis Petras dirbo kalėjimo sargu atidarydavo vartus įleisdamas uždarydavo – išleisdamas ne atidarydavo – išleisdamas uždarydavo – įleisdamas kalėjime pradirbo keturiasdešimt aštuonerius metus buvo įrengęs lesyklėlių paukščiams daug įvairiausių lesyklų zylėms sniegenoms alksninukams bukučiams žvirbliams balandžiams net varnoms išėjęs į pensiją kasdien ateidavo pripildyti lesyklėlės lesalo: palaukdavo kol vartai atsidarys ir užsidarys ne – užsidarys ir vėl atsidarys jis buvo mano tėvas mėginau išsiaiškinti kurioje vartų pusėje jis gyveno ten sukniubęs jis taip ir neatsigavo nežinau – buvo dar neįėjęs ar išėjęs šią žiemą buvau ten kad suprasčiau vartai įleisdami atsidaro ar užsidaro lesyklos žiojėjo tuščios nuo vartų viršaus mane smalsiai stebėjo varna snigo
Nuotraukos – Vlado Braziūno ir Algimanto Pečiukaičio.
Projekto „Parašyta Molėtų krašte“ partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Šią programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
