Norberto Černiausko knygos „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ pristatymas

„Kas būtų, jei nebūtų?“ – klausimas, kuris visuomet kelia susidomėjimą ir atveria platų diskusijų lauką. Tokius apmąstymus ir diskusijas iškėlė unikali, alternatyviosios istorijos žanro Norberto Černiausko knyga „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“.

Kovo 7 d. bibliotekoje istorikas Norbertas Černiauskas pristatė savo naujausią knygą ir ragino pažvelgti į istoriniais šaltiniais ir išgalvota istorine logika paremtą pasakojimą apie 1968-uosius Lietuvoje. Knygos autorius kviečia įsivaizduoti, kad Lietuva nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo katastrofos. Kaip būtų atrodžiusi Lietuva, kaip mes gyventume 1968-aisiais, jeigu Lietuva nebūtų okupuota, o būtų laisva. Kaip atrodytų Vilnius? Ką mes valgytume? Kokios muzikos klausytume?

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto prodekanas, knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorius, 2014 m. apgynęs daktaro disertaciją „Nedarbas Lietuvoje 1918-1940 m.“. „Molėtų kraštą laikau beveik savu kraštu“, – juokėsi Norbertas Černiauskas. Gimęs Utenoje, baigęs mokyklą Anykščiuose, Molėtų apylinkes vadina savo tėvonija, kur visi keliai išnaršyti ir žinomi.

Pirmas kylantis skaitytojui klausimas pamačius šią knygą: kas yra „Fado“? Tai muzikos žanras, kurio manoma kilmė portugalų jūreivių, kolonijose besikaunančių karių, moterų ilgesinga, liūdna daina apie gyvenimą, kuris galėjo susiklostyti kitaip, tačiau tai neįvyko. Fado – tai apmąstymas laiko, kuris galėjo būti, bet neįvyko. Taip ir mes, ilgesingai ir liūdnai kartas nuo karto apmąstome, kas būtų, jeigu Lietuva niekada nebūtų patyrusi karo ir okupacijų žiaurumų.

Alternatyvios istorijos žanras nedažnai pasitaikantis kiekvieno skaitytojo sąraše. Tad autorius pamini kelis patarimus besiruošiantiems skaityti šią knygą: pirmiausia, nesinervuokite, juokauja istorikas, per daug negalvokite, atsipalaiduokite ir manykite, kad Lietuva niekada nebuvo okupuota; knygą skaitykite kaip istorinę, taip, lyg šią knygą būtų parašęs konkretus istorikas; trečioji – atsiminkite, kad didesnė dalis faktų, įvykių ir asmenybių yra pagrįsta istoriniais šaltiniais, tik jungiantis pasakojimas remiasi išgalvota istorine logika; skaitykite nuo pradžių iki galo; nesuirzkite jei iš pradžių knygoje pasakojama istorija kels daug klausimų ir prisiminkite antrą taisyklę.

Įdomu tai, kad rašydamas apie neįvykusią Lietuvos istoriją, 1968-uosius metus, knygos autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais, architektūriniais brėžiniais, o norintiems suprasti, kaip šiandien atrodytų Lietuva, jei šalies istorija nebūtų pažymėta okupacijomis, reikėtų imti Suomijos pavyzdį. Juk Vilnius atrodytų kitaip, vokiečių gatvė atrodytų kaip senoji Daiče gas (jidiš kalba vadinama dabartinė vokiečių gatvė) – nesubombarduota Vilniaus širdis, kurioje pulsuoja miestiečių gyvenimas, verdantis kavinėse, baruose, restoranuose, parduotuvėse. Kitoks lietuvių mąstymas –tikriausiai vienas labiausiai mums kirbančių idėjų. Autorius teigia, kad rašant šią knygą, mintis visuomet lydėjo Danutės Gailienės iškeltas klausimas „Ką jie mums padarė?“. Kaip būtų atrodžiusi Lietuva, jei ji nebūtų okupuota? Trauminės patirtys atėjusios po 1990-ųjų ir istorija liudija, kad žmonių patirtys ir gyvenimas negrįžtamai buvo paveiktos ir to padariniai vis dar ryškiai pastebimi iki šiol mūsų visuomenėje.

Tad kaip atrodytų Lietuva, jei ne karas ir okupacijos? Imkite šią nepaprastai įdomią ir unikalią istoriją į rankas, skaitykite ir sužinosite.

Molėtų viešosios bibliotekos informacija