Nijolė Navikienė

Nijolė Navikienė 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė. 

Prinokusi diena

Prinokusi diena neužsilaikė už dantyto miško –

Šešėliai tįso, prieblandos tirštėjo,

Iki užklojo horizontą blyškų,

Iki pavargo dumplės rudeninio vėjo,

Iki po rūbais šiurpuliu įlindo,

Sijot pradėjo gyvus ir negyvus,

Ir prasišaipė, jog tu – tuščias indas –

Įžiebti žvilgsniui pristigai alyvos.

Drovu, jog čeža sausos nektarinės,

Kai glėbio ankštyje nei pupos, nei pipiro?

Iš kur tas actas ten, kur brendo vynas?

Diena atodūsiais ir maldomis pažiro.

Surinksi? Ne. Sapnuoji tai, kas būta,

Kol atbulom į rytmetį iš sapno.

Kieme po kojom aštrios spalio šukės.

Tu su veltiniais, o jautiesi basas.

Bevardė

Kai šviesą išneši su Vėlinių žvake,

Jos aplinkoj žvalgytis lyg neverta.

Tamsybės gniaužtuose ruduo tave užsklęs –

Gebi kramtyti, bet ne sėt, ne arti.

Ak taip – dar melstis ir gliaudyt prasmes

Iš kliedesių, sapnų ir atminimų,

Šiek tiek graudintis ir gailėt savęs –

Sula išsibaigė, gerklė sausai užkimo.

Tyli ar girgždi? Kam dabar svarbu?

Nutrynė lapkritis peizažo auksą, varį.

Užsigavai už nebaigtų darbų,

Kada nenuteistą tamsa tave uždarė.

Skaičiuoji tuos, kas žvakę tau atneš,

Kas gurkšniu sausą gomurį tau vilgys.

Diena jau blandosi. Pilka – gal ne nauja.

Kuo tu skiriesi nuo bevardės smilgos?

Atodrėkis gruodyje

Pastebėjai? Atodrėkis gruodyje tyliai gerias į dirvą,

Gyvais kliokesiais negurgėdamas,

Rūkui tvyrant ore, pumpurų net šuva neužuodžia.

Orientyrų tiek maža,

Jog klaidžiot savy nebe gėda.

Kaip ir baimėms, maldoms ima stigti nuzulintų žodžių.

Stagarai, trupiniai…

Susivertum visus juos ant spindulio,

Bet nespėji pagaut

Per kačergą jei saulė bekyla.

Nematai, kur eini,

Ir todėl savo esmę sumindai,

Nes tris ordinus skubantiems duoda –

Kuprą, dusulį, kylą.

Tuoj užneš, uždangstys ant likučių

Naujausią drobulę,

Tuoj patižęs dirvonas vaidins,

Kad jis liko negėręs.

Lauk kertėj be langų

Išsiilgtojo spindulio siūlo,

Nes atodrėkis gruody – klastingas miražas, ne gėris.

Ak, viltis?..

Ji lyg kūdikį migdo tave be lopšinės,

Gruodžio vandeniu tirpsmo

Nei kūno, nei sielos švariai nenuplovusi.

Atiduotum karūną ir priedo dar dvarą

Už žinią,

Kad, kai oras pakvips pumpurais,

Tu pakilsi dar kartą iš lovos.

Tirpai

Želmenims nesuprast,

Koks graudus ir trapus pasenėjusio kūno sezonas,

Ir kokia ši būtis be svajojimo lieka nuoga.

Argi gali taip būt, jog nealksi nei meilės, nei duonos,

Nors ir to, ir ano iki šiolei geidei visada.

Bet sustingo sula

Ir ledokšniais aštriais žeidžia sielą.

Ar šviesi kibirkštis tavo žvilgsnyje juos ištirpdys?

Vienišystės tyloj vis dažniau angelai tau užgieda,

Vis suprasti sunkiau, ar kas beldžias į tavo duris.

Ir baisu ne nakties,

Bet nerimstančio permainų vėjo,

Išliepsnotų jėgų,

Kai po sausledžiais snaudžia jausmai.

Paryčiais nuo šakų šerkšnas tarsi nebuvęs byrėjo,

Na, o tu užmiršai,

Kaip iš geismo gyventi tirpai.

Apklostymas

Užsnūdome senatviniu tursomiegiu,

Užklostę vienas kitą pažadais, kurie – migla ir pūkas.

Nes įsitikinome, kad nektaro upių nesusirinks darbščiausios bitės.

Kol kas ne šienapjūtė, tad ražienos neduria

Ir mudu meldžiamės, kur svaiginiais suklupom,

Įgavę išmintį, tačiu mainais praradę dovanotą lytį.

Drovu savęs, drovu tavęs, nes kūnai išklaipyti kinta nepažįstamai –

Lyg nužydėję būtume – pražilusi, nuplikęs,

Tačiau paguodžia šaknys, nes iš kelionių bet kokių čia grįšime,

Nes pažadais jaunatviniais lig šiolei naiviai tikime.

Saldžiom prasmėm per gomurį tikri jausmai, be žodžių

Ir patikli snūda, nes vienas kitą dėmesingai klostom.

Bendri sapnai kaip niekas kitas guodžia,

Kada dėl nuovargio savuosius žiburius išslapstome po bluostu.

Užkeiktas žinojimas

Ak, užkeiktas žinojimas

Graudulį gimdo, jog spalvos nukris ar nuskris

Ir nuogais stagarais pakelėj sučežės

Šiandien upėm nektaro beplūstantis krūmas.

Prie būties nuolatos savo dalgį galanda mirtis –

Ar pakaks tau drąsos jai pažvelgt į akis?

Kur tu slėpsies nuo jos,

Kai beprotis šuva amsi rūmuos?

Kai lyg maras ir karas

Išplinta apkvaitę skėriai,

Kurie ėda ir dergia, pamiršę, kaip arti, kaip sėti?

Nepakaltins juk tokio glitimo,

Nebaus ir neteis,

Nors į mirtį bežiūrint paskausta akis, kai kasdieną turi tu žiūrėti.

Tai hipnozė? Galbūt.

Pasislėpt negaliu net sapnuos,

Nes ir ten pamatau,

Kaip nukritusios spalvos papilko.

Pripažįstu – bijau it beprotė ką nors sužinot

Apie tą, kurs ne brolis, bet alkanas iltimis kaukšintis vilkas.

Vidurvasario sapnas

Ar tu skrendi, ar jau krenti

Į nesutemstančią beveik birželio naktį?

Padžiovė voras audinius, pirmi žiogai užgrojo.

Kažko lakštingala prieš šienapjūtę

Neragina nė dalgio plakti,

Tiktai klajot po pievas žydinčias su laumėm

Ir svajoti.

Gaivos ore tiek, jog atkąstum kąsnį,

Gyventi geismas net karšinčiuj tvinksi.

Nebesvarstai, kur baimė išsiblaškė –

Atrodo, būtį tu glėbiais paimsi

Ir svaigsi, kvaisi, neišsiblandysi

Iki gaidys pabudins saulei tekant.

Krenti? Skrendi? Nebesvarbu, karšinčiau.

Neši save kaip skruzdėlytė šapą

Ir gal meldeisi, kad jėgų bent žingsniui,

Nes toks klampus, saldus tas vasarinis Rojus.

Nė nejunti, kaip kraujas, pilnas ižo, stingsta –

Sapne laumes kvatojančias vilioji.

Kiaura valtis

Kiaura ta valtis švendrų tankmėje,

Kurią renkuosi perplaukt Letės upę.

Koks dar beprotis ropštųsi į ją,

Kada miglom užutekiai paplūdę?

Kai dar nekyšo žvejo meškerė,

Negirgžda irklai, žuvys kai nešoka,

Kai seno liepto nuskalbta rievė

Neatsikrato tiršto dumblo dvoko.

Sapnuoju? Ne. Šviesėja pamažu.

Valtelės dugnas panašus į rėtį.

Ne, gal neplauksiu – brisiu, kur gilu,

Į Laiko upę – paslaptingą Letę.

Ir bus bekūnė mano esatis,

Kuri su laumėm paryčiais vaidensis,

Kai niekas vardo nebepasakys,

Kada pamiršiu, kam išplaukti stengtis.

Lietus nuplovė

Kai po šilto lietaus be perkūno,

Bus prie žvyrkelio nakvišos visos nuplautos,

Gal suprasi, kaip jaučias linksmi vienadieniai vabzdžiai –

Daug erdvės be gelmės,

Nektaru nuolat stalas nukrautas

Ir nėra prižasties

Anei alkti, nei trokšti, nei geist,

Kad negeltų glėbys

Nuo vaiduoklių sapnų, atminimų,

Kad klausos neturi, nedainuoji,

Kas juoksis ar smerks?

Nė nereikia maldos –

Dievas mato, supranta ir žino –

Pakelės nakviša

Nė neprašoma žiedus atvers.

Vasara siautės ir plūs,

Kol pro savo akis išvarvės ji,

Kol aguonų šilkai

Užsigniauš siaurame kevale,

Ir tik tu be sparnų

Ilgesingai į tolį žiūrėsi,

Kaip į dulkes trupi ir surinkt nepajėgi savęs.

Susipažinkime

Susipažinkime –

Aš – vasara, be nuodėmių tačiau su aibe paslapčių,

Ta gyvasties giesmė,

Kuri apsąlus varva.

Negyvą grumstą spinduliu liečiu,

Kol jis pakeičia spalvą, būvį, prasmę, vardą.

Aš – ta aistra,

Numetusi luštus,

Nudrėskus rūbą ir per siaurą odą,

Ištrynus klausimą akimirkai –

„Kas bus?”

Ir atlapojusi ne glėbį –

Derlų Rojaus sodą,

Ant gyvuonies lieku geista nauja rieve,

Gosliausiu kuždesiu

Iš troškulio ir alkio.

Aš – tavo vasara,

Užplūdusi tave

Ir atsimeldusi už saldžią gyvo geismo kaltę,

Nes duotos galios

Rieda gimtimi,

Nauja diena, kuri iš įsčių sprūsta.

Aš – tavo vasara,

Kai tu mane jauti

Kaip svaigų lūkestį – jis pradalgėj nedžiūsta.

Rytas šventas

Nuplasnojo spalvinga diena,

Lyg nebuvę ištirpo gaisai miglose

Ir šešėliuos pilkuos

Prasmės, esmės tylom išsislapstė.

Ant minčių neramių

Sapnas plinta glamone vėsia,

Lyg be miego budėt

Pasiruošusios perštinčios akys.

Nesunku beįžvelgt,

Kad atslūgo šviesa,

Į sėklojų talpas žiedo šilką pamainius.

Nuplasnojo, ištirpo, prašapo diena,

O atrodo,

Kad visas gyvenimas baigias.

Ten, kažkur gomury,

Kažin koks graudulys,

Užsprangina, raukšlėdamas tavąją odą.

Ar gali pasakyt –

Netekai ar gavai –

Klampų lašą nektaro?

Gal buvo tai nuodas…

Jis paryškina geismą spalvingos būties,

Šiurpią baimę mirties, kai krenti tu į tamsą.

Neliūdėk, neverkšnok –

Saulė vėl patekės

Nurasojusį rytmetį šventą, ne ankstų.

Pasikliauju

Pašiurpę trupa šienapjūtės pabariai,

Kaitroj išsmilkę savyje atolus.

Ar guodei, vėjau? Ne, piktai barei,

Ko aš nesimeldžiu palūžus ir parpuolus.

Tau reikia žodžių ar tikrų jausmų,

Kuriuos pamato dieviškosios akys?

Prapulti paprasta tarp nuolankių visų,

Kurie meluodami tau ditirambus sakė,

Giedojo darniai tas pačias natas,

Kurios per laiką pajuoka pavirto.

Kam leidai klysti? Ne atrast – prarast?

Kam dulkių apnašu rėdei didingą tikslą?

Dabar štai styrau pakelėj pilkoj,

Gilių šaknų iš molio nebetraukiu.

Nesiteirauju, kas įvyks rytoj.

Gal Tavimi be žodžių pasikliauju?..

Iš aukštumų

Iš pacukruotų liepos aukštumų

Rituos į sodriai nokstantį rugpjūtį,

Nes jausmas toks, jog prieblandon krentu,

Pamiršus maldą, kaip ilgiau čia būti.

Išryško pakelės, pamainiusios šilkus

Į ašutinę keterą ražienų.

Lig šiolei ėjome, atrodė, jog abu,

Bet paaiškėjo – iš tiesų po vieną.

Ne, negaliu įvardinti dienos,

Kai iki peršulio bus nektarinės sausos,

Drovu dėl to, jog neturiu, ką duot

Ir kad lopšinių niekas nesiklauso.

Skubra į niekur prakaito lašu

Pasūdo talpią seno kūno raukšlę.

Iš pacukruotų liepos aukštumų

Mes pikiruojame nė nematavę aukščio.

Sudušim? Gal. Tokia lemtis visų,

Kurie išbarstė skristukus ir plunksnas.

Pati nebetikiu, kada krankiu: ESU,

Kai ne nuo derliaus – nuo savęs apsunkus.

Nuoga tiesa

Ryškėja nuogos tiesos pabariuos,

Kad spalvos keičiasi, į sėklas laikas užsidaro.

Kažkiek liūdžiu, tačiau kažkiek gėriuos,

Kad be finalo rytmetinės žaros,

Nes čirpia džiugesį nauja jaunų vada –

Į indą kitą jau supiltas kraujas,

Kol kas pilna aguonos kamara,

Tik vėjas draiko skiautes, ką ji džiaustė.

Rytoj nerasiu pokylio ženklų –

Midus išgertas, taurės sudaužytos,

Tačiau be ašarų, su šypsena velku

Iš striuko sapno rūpestį į rytą,

Nes ten atgulus glostyta vaga,

Visų gėrybių dar neatidavus,

Tenai aguonos nurengta tiesa

Taip, kaip ir aš, aistras išplevėsavus.

Kvepia obuoliais

Dar ne ruduo,

Bet tvyro nuojauta ore,

Kai vis garsiau svirplių girdėt lopšinė,

Kai derlius ima sotinti, javai kai ima bręst,

Kada migloj spalvotos blunka žinios,

Tvirtėja kiautas,

O jautrus glėbys,

Pajutęs tuštumą, peršėti nebemoka,

Kai geriant dingsta mintys, bet ne troškulys,

Kada svajonės tolstančios susopa.

Kada nemojam kylantiems gandrams,

Kai lizduose dažniau vis supas vėjas,

Kai dovanų nėr anei tau, nei man,

Kai per rugjūtį sklendžiam link rugsėjo.

Ore pakvipo tarsi obuoliais,

Ir mudu šypsomės, pavasarius atminę.

Nebeprašau iš glėbio nepaleist –

Migloj tirštėjančioj spalvotos blunka žinios.

Spalvoti sapnai

Migloja, rudenėja. Na, o aš tavęs

Nevadinu išlįsti iš tylos kokono.

Ar kas beatmena tas šlkines suknias,

Kurias į skrynią paslėpė aguonos?

Ir aš, ir tu – abudu be sparnų,

Be kibirkšties, kur žvilgsniuose žėravo.

Šešėlių teatras rodo daug vaizdų

Tol, kol apkvaistame ir nepažįstam savo.

Ak, tie trupėjimai, ak, ta sunki tyla,

Kur nepagaunamos kartokų žodžių prasmės…

Gal ne nuo glostymo galva pilkai žila?

Tirštoj migloj sunku tave atrasti.

Tamsa tol tvenkiasi, kol liekam kokone,

Išsižadėję ir jausmų, ir žodžių.

… regiu aguoną šilkine suknia –

Sapnai spalvoti ypatingo grožio…

Iriuosi

Ruduo.

Nuodais garuoja gausiai Letės upė.

Ten, kitame krante, daugėja mylimųjų.

Čia, dabarty, mažiau kas nors berūpi.

Per maža oro giesmei

ALELIUJA.

Jau nebeperšti turščio glėbio ankštį –

Vaikų gyvenimai pakilę į zenitą.

Būtieji pėdsakai sugundo susilenkti,

Suklupt ir melstis, kad sulauktum ryto,

Kad pro miglas išvystum kitą krantą

Nuodingos upės, kur tirštai garuoja.

Apsirinki –

Ne, tai ne lapai krenta.

Tai tu iries, kur kužda

MYLIMOJI…

Trečia jaunystė

Rugsėjyje nedaug svaiginančios žydėjimo aistros,

Bet ši giedra tarsi trečia jaunystė –

Lyg nuo minčių nepakeli galvos labai sunkios,

Tačiau skrendi, kada vaikaitį vystai,

Ir išsitiesina sulinkusi perpus būtos naštos kupra,

Kad nors bent valandai, tačiau tu vėl sparnuota,

Tu vėl gyva, tu vėl labai gyva,

Nes pakviesta į jauno kraujo puotą.

Čia neatsiuneši senatvinės tulžies,

Čia pamiršti, kiek kokį šoną sopa.

Kaip lapas gelstantis švytėdama supies –

Taip, kaip žiedai rugsėjyje temoka.

Aš jus myliu visus

Dėkoju, tėve,

Kad tu man padėjai užaugti medžiu,

Kurio šaknys su gulinčiais juodžemy protėviais kalba be žodžių,

Kad sėslumo duotybę be išlygų alpiai jaučiu,

Kad pasaulio emes ir kryptis ne parodei – įrodei.

Dėkui tau, motinėle,

Kad vargo nagų nejutau,

Nes į dieną nepriteklių triūsą nešei tarsi duoną.

Tu padėjai suprasti, jog žmonės gyvena ne sau –

Laimingesnis, turtingas ne ima, ne stveria, bet duoda.

Dėkui, broli,

Kad leidai per sunkmečius remtis į tavo pečius

Ir be išlygų trūkumus žmogiškus mano tu kilniai atleidai,

Kad lankydavai mano pastogę pačiu nereikliausiu svečiu

Ir kad juokas vaikystės į dabartį žilą ataidi.

Dėkui, mano bičiuliai, kaimynai

Ir tie, kas dalijos būties spinduliais,

Dėkui, priešai, kad mano stiprybę išugdėt, išbandėt.

Aš per jus nepaliauju gyvenimo geisti ir žaist

Ir į sielą neleidžiu rangytis agresijos angiai.

Aš jus myliu visus.

Net ir tuos, kas lig šiol nesupranta manęs,

Kam atrodo, jog traukiu pasaulį ir būtį ant siauro kurpalio.

Mes visi laikini.

Gaila Laiko kariauti, nekęst.

Ant apdžiūvusios savo viršūnės keliu viltį –

Pumpurą rytdienos žalią.

Senas laiškas

Kokios mudviejų sueigos?

Tos, kur žilos ir baidosi permainų vėjo,

Tos, kur šviečia iš tolo, tačiau vis mažiau besušildo.

Kalendorius lai tyli,

Nes jaučiam, jog baigės rugsėjis

Ir pamiršusios žemuogių vėrinius

Sutrupėjusios, dangų mums rodžiusios smilgos.

Kokios mūsų glamonės?

Kokios aistros? Besotis gyvenimo geismas?

Akyse kaupias lašas,

Bet gomurį peršti tylėjimu.

Daug sunkiau suturėt,

Nei paleisti, neprašius atleisti.

Teks atminti maldas –

Viršum kaupias lyg debesys Vėlinės.

Koks gi mudviejų skrydis?

Dvaselė iš glamžyto kūno?

Ji išmainė jėgas į naivius nesubrendėlio norus.

Oro maža dėl to, kad sprangoka tylėjimą ryti.

Šiaušia gyvplaukius baimė.

Dėl jos mes vaidiname porą?..

Ūžia vėtra,

Išlaužo, išvarto, sutraiško.

Tamsumos vis daugiau,

Kol po vieną uždaro į karcerius.

…išsitraukiu iš stalčiaus pageltusį blunkantį laišką –

Tarsi žemuogių vėrinį saldų

Nuo smilgos aš būčiau nulaižiusi…