Virginija Žvarėlaitė

***

Kas joje tokio? Kodėl tave jaudina

būtent tas kvapas? Tik atsimerkus.

Ir užmerkiant akis. Išeinant į naktį.

Suvisam. Per kraują praslenka ilgesys.

Akys nebepagauna. Siela tik lukštena.

Kurmiarausio žaizdeles. Žalėsį ant medžio.

Vandenį, kur su dangum susijungia. Iš ten

Šviesa. Ten soduose noksta obuoliai.

Jų sėklom ir aklas kelią atsektum.

Per laiką, per savo abejones. Kas joje

Tokio? Ir tokio ji laukia. Svetimo.

Meile mano. Jei tave suprasčiau.

Žeme mano. Kantrybės man duok.

Kad neklausčiau, kas tavyje.

Kai veidu nukrisiu į šviesą.

***

Kas galvoja, kad gali skaudėti

miestą. Taip, kad sąnarius išlanksto.

Kaip origamį. Harmoningai, bet nepakartosi.

Su tuo gyventi. Gyventi ir gyventi.

Kol nudils, susidėvės. Ir rytais druskomis girgždės.

Neplautais stiklais. Su kraujo nuosėdom ant dugno.

O paskui jau lengvai. Palei kiekvieną kampą.

Pabaksnojant, iškėlus eilėraščio vėliavą.

Velnioniškai vienas širviškas vingis. Iškritai jame.

Ir tau net mėlynės neliko. O aš, kaip matai…

Aš, kaip matai, einu už ribos. Žodžiais girgždėdama.

Varstau duris, linkiu ramybės. Iki sniegas iškrenta.

Toks baltas dangaus origamis. Ant tavo grublėtų pėdsakų.

Mieste. Kad daugiau nesusitiktų mudviejų sudėvėti sąnariai.

***

Minkštas lietus mieste, kur nereikia

pirkti bilieto.

Toks minkštas, kaip prakiurusi

tavo megztinio rankovė. Prispaudžiu.

Ir viskas. Kaip seniau.

Mes neturim ką laimėti, mano turte.

Tavo rankų auksas. Mano plaukų sidabras.

Lietaus variniai šuorai. Ilgas ištrupėjęs

tikėjimo kelias. Jį jau kuo beužspausi.

Ir šviesa ne iš dangaus. Iš mudviejų metų

lubose ištapyto paveikslo. Minkšta akims.

O širdžiai, mieloji, nupirksiu tau bilietą.

Kad neverktum naktim, kad šitame mieste nebudėtum.

Mūsų kelias jau lėtas. Mūsų naktys tolygiai išlytos.

Mums lieka mylėti, kai nieko nereikia.

Mums reikia mylėti, kai nieko nelieka.

…Ar, ponia, norėtumėt teleloto?

***

Jie sakosi žinantys, kas yra karas.

Nors burnos ir širdies – skirtingos trajektorijos.

Be viršūnės, medis – tas kovotojas.

Ir taikdarys. Kai nuodai į šaknis, per gyvuonį…

Tu viso labo žaidi. Kas rytą tas pats ritualas –

įjungti kavos aparatą ir save tam gyvenimui,

dėl kurio garsiai kaunies.

O išties jei sudėtum ambicijas, tai girdėtum,

kaip nudžiūvus šaka paukščiais gaivinasi.

Nemeilė yra karas. Krenta viskas.

Iš rankų, iš akių. Iš buvimo su savimi.

Ir nudžiūvusi sielos bambagyslė naktimis

tave veda į ten, iš kur prasidėjai…

What? Sentimentai klampina silpnuosius.

I’m happy. Toj pomirtinėj tyloj, kur paskutinis medis

žuvo vakar. Jie sakosi žinantys…

Imk mano meilę. Ir visom trajektorijom

mudu būsim pirmieji. Taikos pranašai.

****

Nėra laiko. Nėra laiko nėra laiko.

Galugerkly tvinksi. Išmanusis.

Išmanusis tavo gyvenimas. Toks bejėgis.

Su vienatvės ir buities ritualais. Su krentančiomis

be tavęs žvaigždėmis.

Tai kas tave laiko? Virš tavo chaoso, kurį

susikūrei.

Iliuzijos. Baimės. Pulsas pakaušy.

Laiko nėra. Nėra laiko.  Dievulis kantrus, bet

nusikerpa siūlą.

Telefonas sutvinksi. O prakiurusi siela

neskauda… Sakai – kam ironija?

Prisidengiu nuo laiko, kurio man per daug. Gaudau

žvaigždes. Ir tave, kai krenti.

Laiko nėra. Yra laikas apsikabinti.

Neišmanioj tyloj, vidury naujo pasaulio.

Kaip pabusi supratęs, kad Dievas – teisus.

****

Mielasis, brangioji, brangusis, mieloji…

Kokios svorio kategorijos, kokie niuansai.

Gyvenimas blizga. Per stiklą.

Per jį nesimato ašarų. Emocijų nesigirdi.

Ir mes jame, kaip viršelyje. Bulvarinio skaitalo.

O viskas, ko noriu, brangusis – numesti

nuo sielos tą svorį. Ji graži.

Tik viršsvoris kenkia. Jausmai lagaminai.

Visa kita sustangrinus, ji lieka sunki…

Kaip pilnatis po krūtine. Dirva prieš žiemą.

Ar kojos molėtos…

Kas šiandien su tavim, mieloji? Vyno?

Nesigirdi. Langai užrasoję

nuo sielos kvėpavimo. Nuo žodžių isterijos.

Brangusis, mieloji, mielasis, brangioji…

Meluoju. Meluoji. Niuansai. Tyla.

****

Lapė per kelią. Ruduo.

Teoriškai haiku. Praktiškai per

stuburą drebulys.

Aš nenoriu verkti. Noriu mylėti.

Sako vaikas. Patikrinu diržą, nes jis

toks trapus.

Tas vaikelis. Iš knygų.

Ten gimęs, bet užaugęs planetoj,

kur tarp rožių nėra ypatingos.

Lieka tik laikas  ir stuburas. Būtinai

tvirtas, kad spėtum sustoti.

Kai lapė per kelią. Kai šalta.

Ir kai visko jau buvę, dar laukti būsimo.

Rudens. Lapo. Jis krenta į veidą

ir nugula. Šyla mumyse.

Būk pasiruošęs. Gyvenimo haiku.

***

“O nejau ne visi į dangų patenka?”

O ar visiems jo reikia? Dangaus.

 Kaip šachmatų lauke. Gyvenime. Gali

numirti, bet nejausti. Ar karalium,

ar pėstininku.

Ir tavo dangus tik tai, iš kur

lietūs.

O kartais gyvena net mirę. Tie,

kurie niekada pragaru netikėjo.

Kurie per tavo dangų

vaivorykšte.

Ir liks neatsakyta. Nes nėra ribos.

Nes mirtis ir gyvenimas žaidžia

lygiosiomis. Noriai.

Ir tik tavo tikėjimas žaidimui

pasibaigus. Tavo tikėjimas.

Ir ranka ant sielos pulso. Dabar.

***

Viską paleisk. Paleisk viską.

Nes ruduo baigiasi tau neprasidėjus.

Rankas apžiūri kaip nenaudojamą daiktą.

Kaip žiemos atributiką lapų peizaže. Bukai.

Rudenį būtina glostyti. Šunį, galvą, knygos

viršelį… Viską, kas kryčiui ištikus,

virs į plėnis. Bet laiko dabar virš iliuzijų.

Lapkritį gniaužk. Jis dėkingai tylus.

Kaip madona su kūdikiu. Kūdikis berankis.

Ir kasdienės ramybės prašyk, kad

duotų tau šiandien.

Kai drėgna gerklėj. Kai rankos tėra atributas.

Nelaikyk, tiktai glostyk. Kaip pasaulio pradžioj.

Kad didžioji ranka tavo lapkritį

tęstų. Ir nudegintų lapais žaizdas.

Viską paleisk. Tesugyja. Ruduo.

***

Pavydžiu to miego. Vaikeli…

Taip švariai – kaip grūdai per sietą.

O per mane lūžta šviesa. Keturios

septyniolika. Rankos dreba.

Tos silpnos rankelės. Tada man sakė:

ką gali? Kas esi?

Galėjau. Vilkus suvaldyti. Vaikus auginti.

Ir  pridengti žaizdas.

Kliedesiai, nepripažinsi. Tai kaip tau

papasakoti, kaip pasiteisint?

Nemoku teisintis. Lūžta per širdį,

byra spalvų trupiniais, veidą užlipdo…

Rytą pabusi. Tepsiu tau duoną.

Iš tų jau grūdų, kur pasėjai per naktį.

Nes savo derlių esu nusiėmus. Švariai.

Teliko širdis.  Su kodu – keturi septyniolika.

Ir tereikia pasaugoti, kad nerūdytų.

Nes miegu retai. Gyvenu dažniau.

Jei tu mano ranka, o aš – tavo duona…

Lūžta ilgesio spektras. Vaikeli..

***

Kuo daugiau jūros susileisti

iki kito nesezono.

Nes sezonui lieka tik venomis

cirkuliuojanti kava ir karščiai.

Dar karšiai. Pasenę, iš ratuoto kiosko.

Nuo jūros.

Kokia ji, ta meilė, įkyri ir skalsi.

Kaip oras, smėliu atmieštas.

Jau nutolau. Jau nebesopa,

galvojau. Galvojau.

O akyse – tie du, jauni, besimeldžiantys

kavinėj. Už žuvies padauginimą.

Mergaitė šypsosi, akį pramerkus.

Ir šviesa virš jų. Gal juose.

Dar vieną kartą. Kad sūrumas po kūną.

Ir ne vienas. Karšis. Dar ungurys, lydeka,

ir kalmarai… Nebrangiai.

Tu man kainuoji gyvenimą. Kavos?

Kavos. Puodelyje ošia. Iš kriauklės.

Iš ilgesio, iš amžinybių.

Susimoku. Už visą ilgą sezoną.

Jei sykį išplauktum, tai tik žalčiu.

Tik žalčiu.

Jūra atleidžia grįžusiems savin.

Žemė labai pavargus. Gruodas jos nebekausto.

Ir sielos konsistencija tokia pat. Nuo galvos iki kojų.

Ir vėl atgal. Ties akimis užstringa.

Pakratai, išsisklaido. Vėl viskas lygiai.

Kaip taurėj per aukojimą. Vanduo į vyną.

Būtis į buitį. Buitis į nuovargį.

O tada tik iš meilės. Iš tos, kur neliko.

Kuriai ir žodžių nėra – apie ką mes čia?

Apie tą patį. Apie žemę, kuri ir žiemai

neišsipildžius – rami. Pamatinė.

Kalba tėra ilgesys. Kas tikra, įvyksta tylos

mišiose.  Iš negalėjimo.

Kai siela ridenasi palei padus. Esi man

arčiausiai. Esi ties akimis.

Žmogus šitoj žemėj. Per buitį į būtį.

Be žodžių.

***

“Kodėl man skauda pilvą?

Nes jame numirė drugeliai”.

Netiesa. Nemiršta drugeliai.

Pažiūrėk į medžius. Pažiūrėk, nebijok.

Ten drugelių sparnai iškabinti. Gyvi, išsvajoti.

Vadinasi, rudenį galima mylėti. O tu su savo skausmais.

Ir esencijom. Ilgesio kalendorių plėšai.

Įplėšk realybę. Ir pilasi žvaigždės, ir rankų beveik neužtenka…

Tom rankom man burną užčiaupi. Girdžiu tik obuolį nokstant.

Drugelis besparnis per stiklą pračiuožia.

Per stiklą, per pilvo sienelę. Neskauda.

 Padėk man sparnus po pagalve. Būk geras.

Ir jeigu jau esam, tai būkim gyvi.

***

Kodėl tu negali parašyti apie

gražius dalykus?

Kaip žydi, vaikai kaip krykštauja,

kaip užmiega pasaulis.

Paskui bunda, jausmai bunda…

O kam apie tai rašyti? Paprastas

gyvenimas nori ramybės.

Jo nereikia įrėminti. Reikia priimti.

Jei nemoki, tai gal nerašyk?

Nerašysiu. Anokia poetė.

Man tik nemiga. Ir nemiga neša

virš krioklio.

Dar tik apie juodą dieną, kuri

niekada neateina.

Dėl jos išprotėjama. Pasauliai

sugriūva, ir ten, žiedų prisiskynęs,

žmogus daugiau nepabunda.

Vaikai nebegimsta. Siela užanka.

Nes viskas tai dienai. O toks paprastas

vienas gyvenimas

būna praėjęs. Neregistruotas…

Gerai.

Jei leisi gyventi – neberašysiu.

Tyla virš užmiegančių. Reiškia, reikės.

Japonijoj, girdi, vyšnios žydi.

Čia nieko nauja – amalas medį graužia.

Graužia. Ir televizorius tavo akis.

Lūpų tik linkis. Po amalu – tąsyk, laimei,

aistringai…Tik kosteli.

Siela kauliukais paspringus. Ir žiūrim, kas kur.

Vaikams dar namai nestatyti. Dėl to ar gyvenom?

Gyvenam. Nes šitaip žadėta. Tėvams, dievams,

aplinkybėms.

Jei dar idėjiškai – žaliai jaunystei.

Japonijos angelas krėsteli vyšnią.

Vėl sninga. Kada jau pavasaris?

Amalas tas, gajus kaip šėtonas…

Iškirsiu.

Nusišypsau į ekraną. Mane tu dar

susapnuosi, mielasis.