Gitana Žundienė
Gitana Žundienė – 2023 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
KAS JI?
Laikyk ją saujoj
nespausk ir nepaleisk –
tai ne visiems suprasti
ir ne visiems tai skirta, –
kas tobula yra labai trapu.
Paleist nelengva,
o laikyt ilgai sunku,
daug reikia sielos pastangų.
Neviską ir ne visada
matuojame gyliu jausmu.
Neviska juk nupirksi,
kas tuomet pigu.
Nevertinsim ir nesisaugosim.
Ką pigiai perkam –
parduodam kas pigu.
O išlaikyti būna per trapu.
Paleidžiam vėjais
suprasti per sunku.
Kas ji?
Kodėl paliesti negaliu?
(2022.01.02, Molėtai).
PALEISK
jei ateities daugiau
jau nebebus,
kam pjaustyt širdį
ir dalint jausmus
perpus
jei viskas išskaudėta,
išgyventa, iššnekėta, ištylėta
ir per daug tikėta
štai sugriuvo visos viltys,
iliuzijos – ir jos pamintos
kam pelenai ir ties
supuvę lapai gulintys
seniai
paskendo jausmas –
taip jau buvo lemta
paleisk! nebelaikyk!
vis tiek išskrisiu
nebegrįšiu
prabuvome kartu būry
tą laiką ir gana
išsiskiria keliai, –
tokia dalia!
(2022.01.10, Molėtai)
MUZIKA, KURI GYDO
Lai liejasi
per venas kraujas,
tarsi muzika giliai per sielą
ir jausmus.
Ji nebyli,
nes tie garsai, kurie širdy –
tu nežinai, – bet gydo ji.
Tu patikėk stebuklais,
jei dar gali –
patikėki savimi!
(2022.01.23, Molėtai)
PASIDALINK LAIME
Taku einu,
o beržas senas
šakomis mojuoja,
sena pušis praeinant
palinguoja.
Tas takas kuriuo
kasdien einu, mane
vis stebina ir nuramina.
Visai šalia namų stogai,
o danguje margi sparnai
ir nesvarbu koks metų
laikas ar diena.
Kaip norisi dabar
ir čia gyventi amžinai.
Su šia diena gyliai kvėpuoti ir
šypsenas lyg brangų laimės
eliksyrą dovanoti!
(2022.01.26, Molėtai)
* * *
leisk apkabinti mintimis
nes taip bijau kad tu išnyksi
nes mano sugalvotas
virš mūsų sklando nebyli naktis
viena nenoriu aš joje paklysti
nors dar akimirkai vienai
vienai sekundei
dar prisiglaust širdim
pajaust ar dar esu
tau reikalinga
leisk akimis tave regėt
žvilgsniu paliesti tavo kūną
toks trumpas mūsų buvo
tas susitikimas
tarsi drugelio plazdesys
o koks trapus prisilietimas
jis tarsi sapnas mano
toks drovus prisiminimas
(2022.02.02, Molėtai)
TEN, DANGUJE
žemėj rojaus
juk nėra,
rojus ten –
– ten danguj
žvilgsnis skrieja,
mintys neša
ant sparnų,
kur nėra
takų, kelių
žemėj rojaus
juk nėra
ir neskraidom
mes joje
kartais noris
paskraidyti,
negalvoti, nemąstyti,
užsimerkt ir nematyti
tik pajausti
širdimi
ir išlikti savimi
tik vis laiko nerandi,
nes pakilti negali
(2022.03.27, Molėtai)
NUSPALVINT JAUSMUS
Per dulkėtą taką,
Pro dangaus skliautus
Piešia siela laimę –
Margina jausmus.
Medžiuose pavėsis,
Saulė pro šakas,
Žvilgsnis vos pramerktas –
Jausmas toks svaigus!
Ten dangui, kur neša
Mintys lyg sparnai,
Tik sustoti reikia –
Atsikvėpt gyliai.
(2022.05.24, Molėtai)
TIE TRAPŪS MOMENTAI
mes džiaugėmės laime
skrajojom svajojom lyg paukščiai
bet laimė lyg pūkas išslydo
sparnai mums nusviro
toks trumpas momentas
kiek džiaugsmo jis vertas?
ta vasaros saulė
ir vėjai neramūs
nuskrido svajonės
ir vėl abejonės
kiek liko mums laiko?
jį iššvaistėm
ir išbarstėm lyg smėlį laukuos
likimas mums jo negrąžins –
nekartos
beliks tik fragmentai ir sentimentai
kur paukščiais į dangų rytojaus nutolo
nuskrido paskendo
(2022.08.08, Molėtai)
LAIKINAI
taip viskas laikina
trapu jauru
o prieraišumas liko
tik tabu
tik tyloje
tik naktyje
išgirstame
galbūt save
taip laikina
o laikas nenumaldomai
taip skuba lekia
ir mes jame
lyg įsukti drugiai
o vakarą praleidžiam
su mintim
tada tik guodžiame save
tylia viltim
man kasdienybėj būna
būna taip sunku
atrast nors lašą
džiaugsmo
skubėjimas gyvent nužudo
daug gražių akimirkų
svajų
taip širdyje tamsu
nes suprantu
kad aš taip pat
tik laikinai
šioj žemėje esu
(2022.07.17, Molėtai)
OBUOLIO PUSĖ
kiekvienas mes tikim
– bet lemta kitaip
ta obuolio pusė
– nurieda ne taip
nors pusė dar liko
kita gal –
– sudužo
– supuvo
– nuvyto
toks mažas raudonas
o paslaptį slepia
kam lemta – suranda
kas ieško – praranda
tikėjimas slegia
– tiesos čia mažai
jei tikėsime mitais –
nepadės obuoliai –
(2022.08.25, Molėtai)
JUODŽIAU NEI JUODA
kai juodos mintys
man neleis užmigti –
nupiešiu sienoje šešėlį –
jis padės nurimti
kai juodas sapnas
aplankys nakty –
žvaigždes skaičiuosiu
ir prisegsiu jas savo užmaršty
kai juodos gėlės
mano širdyje žydės,
o man jau nieko neskaudės –
palaistysiu aš jas savo viltimis
ir lauksiu, lauksiu savo
ateities dar juodesnės
(2022.08.26, Molėtai)
* * *
Išpiešiu išrašysiu,
ką jau senai norėjau,
tą kas kaupėsi giliai širdy
ir atminty.
Išraižysiu aš nagais ant stiklo,
pažadinsiu vidinį savo sielos tigrą,
nes katinėlis mažas per baikštus –
lai miega jis giliai ramus.
Išspardysiu ir išdaužysiu puodus,
kurie stovi pakely –
jau per ilgai jie taką man pastoja –
jau gana!
Man reikia eiti, bėgti, skristi, plaukti,
nors ir pasroviui – jau abejoti per vėlu –
turiu atrast savy jėgų!
Išplėšiu puslapius juodų dienų –
jų buvo jau per daug!
panešti su savim toliau daros per sunku.
Atidarykit man plačiau duris!
jei ne – pavirsiu paukšteliu – išslysiu,
prasiskverbsiu lyg vanduo –
ji liejasi ir taškos iš visų jėgų.
(2022.09.01, Molėtai).
RUDUO
atšalo atvėso ruduo –
lyg karalius atvyko
pripildęs ramybės namus
rytais dvelkia oras sodo kvapais
ir paukščiai rečiau bet švelniau
vis sugieda
atvėso – ir rūkas dažniau
vis apgaubia namus
nukrinta rasa lyg kristalai
padengdamos taką žolės
atšalo – ir rūbą šiltesnį
mes traukiam
mokyklų kiemai prigužėjo
šildančio vaikiško juoko
ruduo toks žavingai spalvotas
jaukus
ruduo taip karališkai puošia
mano jausmus
(2022.09.04, Molėtai)
* * *
tik tak tik tak –
muzikos garsų ritmu
tik tak tik tak –
žingsniai atkaroja
kiek širdy garsų
tik tak tik tak –
tik pirmyn
muzikos garse
daug skambių natų
tik tak tik tak –
atsilikti jau nebegaliu
garsas ausyse
man vis kartos –
tik tak tik tak
jaust –
save meldžiu
(2022.08.31, Molėtai)
RUDENIO ŠLEIFAS
ant šalto ir šlapio asfalto nukris
paskutiniai raudoni žiedai ir žodžiai
tie žodžiai nubluko seniai
juos man taip ryškiai rašei
ką mato širdis
to akys niekada nematys
užklojo senai viską
rudenio krintantys lapai margi
kur buvome dviese
tokie ypatingai tikri
tų vietų dėl mūsų senai nebėra
tik rūkas apdengęs
horizonto tolimą vaizdą
jis skęs praeities užmaršty
taip šalta
tylu
tik mažas lašelis lietaus
nukritęs ant skruosto jautraus
lyg menkas trapus bučinys
tik aš ir gamta
koks sielai brangus šis ryšys
jau dingo miražai visi
o žingsniai į priekį
nors dar ir nedrąsiai
per rudenio šleifą tolyn
tik tolyn
išeini išeini
(2022.10.10, Molėtai)
