„Parašyta Molėtų krašte“: Gintarė Adomaitytė

Ką aš radau Girsteitiškyje  

Mano juokas visai kaip liūdesys. Šį sakinį išgirstu ne Molėtuose ir ne Girsteitiškyje. Išgirstu jau pakeliui į namus Ignalinoje, bet stabteliu apstulbusi, net padėkoju praeivei. Jauna mergina, kalbėdamasi su drauge, įvardijo ne tik savo, bet ir mano būseną.

Ką tik juokiausi Molėtų autobusų stotyje, atsisveikindama su bibliotekininke Jolanta, bet juk liūdna, man liūdna išvažiuoti, atrodo, kad išvykstu kiek per anksti. Tik vakar svarstėme su Rasa, kiek reikia laiko tobulai rezidencijai. Nutarėme: reikia dviejų savaičių. Ką žinai, gal rezidavusios dvi, sakytume: reikia trečios!

Buvo šviesiai liūdna, kai sukiojausi aplink Girsteitiškio dvaro likučius, kai klausiausi audiogido, pasakojančio apie čia gyvenusius Vileišius. Koks balsas, koks tas Ritos Vileišytės balsas ir intonacijos, koks žodynas! Ir kaip jautriai po Girsteitiškį klausytoją ,,vedžioja“ radijo dokumentikos kūrėja Vita Ličytė. Todėl ir sakau – neilgoje kelionėje buvo lyg ir šviesu, bet kraupiai liūdna: juk nusikėliau į tuos metus, kai griuvo ne tik dvarai – griuvo gyvenimai.

Skaitydama Ritos Vileišytės-Bagdonienės knygą Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai  pajutau, kaip slopiai dunksteli širdis. Knygos autorė ir mano mama Živilė mokėsi toje pačioje ,,Aušros“ gimnazijoje, abi buvo skautės. Be abejo, prasilenkdavo koridoriuose, stovyklavo Panemunės šile. Pati sau netikėtai nusijuokiau, žvelgdama į signataro, Kauno burmistro Jono Vileišio nuotrauką. Mano senelis Ignas Medekša buvo žymus, madingas Kauno kirpėjas, besirūpinęs vien vyrų išvaizda ir ne bet kokių vyrų. Ką žinai, jau kvatojausi aš, gal šioje nuotraukoje matau ne vien elegantišką patrauklų poną, bet ir savo senelio tobulai atlikto darbo rezultatą.

Rezidencijoje driekėsi nerimo šešėliai. Visos turėjome savo rūpesčių, paliktų namuose.  Bet ką gi jie reiškia, jei bandytume lygintis (net nemanėme to daryti, nėra ko čia svarstyti) su Svitlana, iš Kijivo į Vilnių atvykusia prieš metus. Kai Girsteitiškio bibliotekoje vyko susitikimas su kuriančių žmonių bendruomene, Svitlana kalbėjo tik lietuviškai, ir ne vien kalbėjo – perskaitė rezidencijoje pačios sukurtus haiku.

Buvau pasirengusi dirbti ties rašoma pasaka-apysaka, dairiausi savo personažų Girsteitiškio pievose, paežerėje. Beveik radau, beveik. Vis dėlto labiau rūpėjo tinkamai redaguoti tai, ką jau parašiau Ignalinoje. Tad šio, peržiūrėto teksto, fragmentą ir siunčiu, tebūnie tai mano rezidavimo publikacija.

Pas Vileišius grįšiu. Būtinai. Tik dar šį tą patikslinsiu, paskaitysiu, pasidomėsiu. Jų šeimos istorija pririša, gal net prikausto.

Tad iki pasimatymo, Girsteitiški. Kol kas netiesioginio, o kada nors? Galbūt. Tikriausiai.

Gintarė Adomaitytė

Apie raganaitę Vakarę ir jos senelio laikrodį 

(Pasakos-apysakos fragmentas)

Vakarė skrido virš Lietuvos. Iš vakarų į rytus. Nuo marių – prie ežerų. Ji ilgokai svečiavosi pas močiutę, o kai reikėjo grįžti, suprato, kad skraidantis paspirtukas jau niekam netinka. Močiutė jai siūlė savąjį. Jei ne paspirtuką, tai Debesų žirgą. Jei ne žirgą, tai padangių nesibaiminantį vežimaitį. Galų gale, skalbyklę, net dulkių siurblį – jais kuo puikiausiai galima lėkti į tolybes.

Bet Vakarė pasirinko šluotą. Tą šluotą, kuria jaunystėje po pasaulį trankėsi močiutė.

Vakarei patiko seni daiktai. Močiutei reikėjo vis ko nors nauja. Bet šluotos nenorėjo atiduoti – tiek prisiminimų. Ilgokai dvejojusi, nurimo.

– Turėk, vaikeli, tau labiau reikia. Aš jau retokai pajudu iš namų. O dar imk senelio laikrodį. Tik  saugok, labai saugok. Juk žinai, kad viskas, prie ko lietėsi senelis, turi ypatingas galias.

Senelio Vakarė niekada nematė. Vieną saulėtą dieną jis išsiyrė į marias ir dingo – visiems laikams. Tiesiog išgaravo. Susiliejo su mariomis, dangumi, debesimis. Vakarė žinojo: jų giminės žmonės  niekada nemiršta, nėra laidojami. Jie tik išnyksta. O gal... gal... ką gali žinoti. Vakarė manė, kad senelis, sveikas ir laimingas, tebegyvena kituose pasauliuose, į kuriuos kada nors įžengs ir ji.

Žmonės, žmonės... Na taip. Jie ir tikrai buvo žmonės, gyveno kartu su kitais žmonėmis. Vis dėlto turėjo ypatingų galių, kurias močiutė liepė slėpti. Kodėl? Turbūt todėl, kad raganos ir raganiai nėra nei mėgstami, nei mylimi. Niekada nežinai, ko iš jų sulauksi.

Vakarės kelias vedė per debesis. Ji kiek pasisukiojo virš miestelio, kuriame kadaise augo. Štai namelis, apsuptas alyvų krūmų. Štai paežerė. O štai ežeras ir tas ilgasis tiltas, kuriuo mėgo lakstyti vaikystėje.
Bet Vakarė skrido toliau, kur kas toliau – į pačią miškų glūdumą.

Atrodė, kad tas miestelis pasiklydo tankiuose miškuose. Jo gyventojai girdėjo pralekiantį traukinį. Bet labai retai. Tik ramią, tylią naktį. Stotis buvo taip toli, kad traukiniu keliauti niekas ir nebandė. Pamanyk – traukinys, kam jo reikia. Jau geriau šokti ant arklio. Visada nujosi, kur reikia.

Arkliai neboja nei pelkių, nei sraunių upokšnių, supančių tą keistą, retai lankomą  miestelį. Jame yra mokykla. Parduotuvė. Net turgus, nors ir labai nedidelis. Vasaromis į miestelį priguža poilsiautojų. Jie ateina pelkių takais iš didelių miestų, užsidėję didžiausias kuprines. Kai kurie bando atvykti dviračiais, kai kam ir pavyksta. Bet štai kas nutinka. Kai reikia išvykti, dviračiai nebenori važiuoti. Ratai nesisuka. 

Kartą kitą atvykėliai nutardavo pasilikti. Bet dažniausiai palikdavo dviratį prie parduotuvės ir iškeliaudavo pėsti, griežtai pasižadėję į tą vietovę daugiau niekada nebegrįžti. 

Dviračiai klusnia eile lūkuriuodavo prie parduotuvės. Miestelio vaikai galėjo jais lakstyti kiek norėjo. Jiems dviračiai paklusdavo. Atvykėliams – ne. 

Arkliai, žinoma, šnairavo į dviračius ir jų nemėgo. Dviračiai, tiesą sakant, taip pat nenorėjo draugauti su arkliais. 

Ilgainiui tie dviračiai lyg sužmogėdavo, imdavo suprasti, kas jiems sakoma. Jie lėkdavo  miškais, pelkynais, paežerėmis net greičiau nei traukinys. Bent jau taip manė miestelio žmonės, traukinius niekinę.  

Štai koks buvo tas miestelis, virš kurio Vakarė nutarė pailsėti. Sūpavosi debesyse, laukė vakaro. Tai buvo jos mėgstamas metas. Tėvai suteikdami jai vardą, žinojo: turi vaiką, kurio galios stiprėja vakaro metą. 

Perkūnas nugriaudėjo tą akimirką, kai Vakarė jautėsi pailsėjusi ir norėjo skristi toliau, į savo nuošalią trobelę, kurios dar niekada ir niekas nebuvo užtikęs. Jis trenkė taip smarkiai, kad išsigando net Vakarė, nors ji didžiavosi, kad net nežino, kas ji – ta baimė. Vis dėlto Perkūnas buvo už ją kur kas galingesnis.  Juk jis – pasaulio Viešpats. 

Vakarė kartais ta viešpatija abejojo, bet miestelio gyventojai – niekada. Perkūno valioje yra lietus, o be lietaus miestelis pražūtų. Lietus pripildydavo upokšnius, ežerus, laistydavo daržus, sodus ir pievas, gaivindavo žmones ir gyvulius.

Perkūnui miestelis melsdavosi. Sulėkdavo į šventyklą visada, kai tik išgirsdavo griausmą.  Atsivesdavo ožkas, šunis, o katės atsėlindavo pačios. Arkliai, smagiai žvengdami,  sukiodavosi aplink šventyklą.

Dviračiai plačiai nusišypsodavo ir kikendavo. O gal taip tik atrodė, kad jie šypsosi. 

Buvo paskutinė vasaros diena. Šventykloje Perkūnui kartu su miestelio gyventojais meldėsi ir vasarotojai, palikę prie durų savo jau sukrautas kuprines.  Meldėsi taip uoliai, kad nutarė likti – juk neįmanoma išvykti iš miestelio, kuriame gamta tarnauja žmonėms.

Vakarė lietaus nebijojo. Na, debesys tapo tamsesni, niūresni, bet vis tiek liko patogūs – tai ko baimintis?
Kai jau nušniojo lietus, kai saulė beveik apleido pasaulį, kai žmonės ramiai savo soduose gėrė arbatą, Perkūnas trinktelėjo dar kartą. Vakarė neiškentė, pagrūmojo jam kumščiu.

Štai tada ir nutiko tai, kas atrodė baisiausia. Senelio laikrodis nusprūdo nuo jos rankos, nuslinko ir krito nukrito – kad kas pasakytų kur?

Tas laikrodis buvo tokio dydžio, kokia yra nemenka svogūno galva. Jo grandinėlę Vakarė buvo saugiai apsukusi aplink riešą. O paaiškėjo, kad visai nesaugiai. 

Be laikrodžio Vakarė negalėjo skrieti tolyn. Šluota nebeklausė. Debesys nebesaugojo. Lietus nemaloniai šlapino.

Vakarė nevikriai bumptelėjo miestelio pakraštyje. O jau tada, tada... Švystelėjo paskutiniai saulės spinduliai, danguje pasirodė vaivorykštė.    

Vaiva – toks Vakarės mamos vardas. Vaiva... Atrodė, kad mama siunčia jai ženklą. ,,Nesirūpink, dukra, viskas bus gerai“. 

Vakarė prisiglaudė miestelyje, tūnojo prie seno ąžuolo.  Nakvynės kol kas neieškojo. Sulaukusi tamsos, rasota žole slankiojo  šen ir ten. Juk senelio laikrodis blizgus. Mėnuo ir žvaigždės padės jį rasti.

Būtų labai negera, jei laikrodį rastų žmogus. Juk tai ne šiaip laikrodis. Jame gyvena laikas. Jei nemokėsi elgtis su laikrodžiu, laikas tiesiog sustos, sustings. Ir nebesikeis niekas, visiškai niekas. 

Birželio 5-11 dienomis viešėjo ir įkvėpimo Molėtų krašte sėmėsi trečiąkart vykstančios rašytojų rezidencijų programos „Parašyta Molėtų krašte” dalyvės: Gintarė Adomaitytė, Rasa Milerytė, Rūta Suchodolskytė ir Svitlana Kostrykina. Plačiau apie autores skaitykite čia.

Tai buvo pirmoji iš dviejų rašytojų rezidencijoms skirtų savaičių. Antroji rezidencija Molėtų krašte vyks rugpjūtį. Rezidencijos trukmė – savaitė, per kurią rašytojai kuria, plėtoja savo kūrybą, keičiasi idėjomis, mezga ryšius su vietos bendruomene ir vienas su kitu bei visokiais kitokiai būdais tiesia kūrybinius tiltus. Šią programą sukūrė ir vykdo Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Projekto tikslas – turtinti literatūrinį Molėtų žemėlapį vedant dialogą tarp molėtiškių ir į rezidencijas atvykusių autorių. Projekto partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos  etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Šią programą remia Lietuvos kultūros taryba.