„Parašyta Molėtų krašte“: Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
Poetė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė po rezidencijos Girsteitiškyje:
„Ačiū už rūpestį ir puikią galimybę poetiškai pasigilinti į Molėtų kraštą. Dalinuosi keliais eilėraščiais, pirmasis jų – poemėlė vaikams (ir suaugusiems?) parašyta Girsteitiškyje. Yra ir būsimų eilėraščių užuomazgų, kada nors jos išsiskleis ir ant lapo, bet vasariškas gyvenimas įsuka į savo sūkurį ir turiu keliauti toliau. Įdomiausia, tikriausiai, sugrįžimai, atminties blyksniai, kurie švysteli praėjus kiek laiko, kai įspūdžių gausa nusėda pasąmonės dugne ir išsikristalizuoja esminės tiesos.
Džiaugiuosi plunksnos bendrakeleiviais ir jų papasakotomis istorijomis, tai buvo bene įdomiausia šioje kelionėje. Kartu prisvajojome naujų projektų ir veiklų, iš kurių, tikiuosi, bent keli įsikūnys, tereikia tik laiko ir konkrečių žingsnių įgyvendinime. Be abejo, paliko įspūdį mūsų „kosminė odisėja“ Pasaulio medžio viduriuose (Lietuvos etnokosmologijos muziejuje – red. past.).“
Smėlio ir stiklo sapnas plepiams Gyveno kartą žmogus, Jis buvo be galo plepus. Kur tik ėjo tas plepys, Iš paskos sekiojo kalbų gaudesys. Visur laidė liežuvį, Be jo šnekų galbūt nebūtų pražuvę Nei kaimynai, nei giminės, nei vaikai, Bet, ką darysi, yra juk plepiai – Kai vienam netrūksta kalbos, Kitas susiims už galvos, Kai vienam burna lyg užsiūta, Kitas – palaida bala. Bet vienąsyk jį pamokė dangus, Tą žmogų, kur buvo per daug plepus. Išdygo už nugaros jam debesis Ir ėmė smėliu barstyt tuščias jo mintis. Kur tik ėjo, smiltys byrėjo, Dygo kalvos, pustomos vėjo, Augo pilys, stiebėsi bokštai – Iš kur čia tiek smėlio, Kas per pokštai? Kuo labiau stebėjos plepys, Tuo labiau puolė jį smėlio pilis, Ir dygo joje kariai ir vaiduokliai Smėlio žmonės, gyvuliai, pakaruokliai. Smėlio smiltys girgždėjo Plepiui tarp dantų – Nesuprato, kad pats Prikūrė pilių. Nuo jų vingiavo takai Į karalystes naujas – Tokias tolimas, Kad net plepys nesuras. Pokšėjo jų sienos Ir krito kardai Riedėjo statinės Ir degė namai. Užvirė kova tarp smėlio pilių, Birių karalysčių išbarstytų plepių. Kol vieną naktį Nuščiuvo dangus, Ir užmigo plepys Miegu giliu. Šnopuodamas giliai sapnavo, Kad į stiklo rūmus jis įsigavo. Ten viskas buvo be galo trapu, Sulydytas smėlis pavirtęs stiklu. Prabudęs anksti šaltam prakaite Plepys suprato, kad tikrovė – kita. Kiek gali jis statyti pilis, Kiek gali jį smėliu pustyt debesis? Pakėlė plepys į dangų rankas, Apžvelgė žaluma apsuptas kalvas: „Kiek prikūriau tuščių aš pilių, Alsuoja žemė mana Smėliu ir karščiu! Nuo šiol tylėsiu, Kol prasimerks ežerai, Gaiva ir gėlėmis pakvips laukai, Žodžio ieškosiu lyg krištolo kalnų Lyg deimantą nešiuos, ten kur einu, Išlauksiu, kol lyg kriauklė jis atsimerks Ir vandenyje tylos perlą atvers. „Parašyta Molėtų krašte“ ir be kabučių 2023 06 05
Arklys prie šulinio Prikrito akmenų į šulinį prie kurio stovėjo arklys žemės grumstai kišenėse guli arklys koją tuojau išties nepakils vanduo tik arklys įpykęs suprunkš neįspėsi vandens paslapties kol gyvulys žolę grumš. Ir staiga plona vytele mergaitė arklį pabaidys kraujo lašiukais vanduo netikėtai pragys. Dainuojantis, skaudus šulinys arklio kanopa grėsminga, sunki ši istorija iš šulinio šio kur gyvena tyli išmintis. Apsigaubusi pilka sermėgėle vaikšto neatpažinta, kukli nešiojasi šulinį širdyje o iš paskos sekioja arklys. Saulėgrąžų rojuje Saulėgrąžų šventėje pirkau naminės duonos galbūt ja sumokėjau už vieną kulką kuria bus nužudytas žmogus. Pakeliu šaukštą barščių suklykia prievartaujama moteris sprogmenys perplėšia namo odą geltoni žiedlapiai nusidažo kraujo šlakais. Ir vienoje, ir kitoje pusėje miršta mylimi, nemylėti atėję tais pačiais keliais iš tamsiuose vandenyse įmirkusio medžio. Aš galiu prisidėti prie tvarsliavos ir vaistų surengti drabužių rinkimo akciją padėti pravesti paramos koncertą visomis, kur moku, kalbomis galiu pagelbėti juodbruvei mamai išsiversti kanceliarinių prekių sąrašą darželyje parinkti savo berniukų drabužių jos keturmečiui rugsėjo 1-ąją pridėti kardelį kuriuo jis užaugęs lyg didvyris Mazepa kirs tamsą ir nemokšiškumą pakels išvaduotus sparnus į saulėgrąžų Valhalą išėjusius parklupdys ant vieno kelio pašvęs į riterių luomą įrašys į garbės knygą blyksint aukso ietims ir kardams. Galiu tik mažais darbais maldų aguonos grūdeliais prisiliesti prie atvirų žaizdų karčių ašarų grėsmingos tylos jūsų ir mūsų naivumo.
Birželio 5-11 dienomis viešėjo ir įkvėpimo Molėtų krašte sėmėsi trečiąkart vykstančios rašytojų rezidencijų programos „Parašyta Molėtų krašte” dalyvės: Gintarė Adomaitytė, Rasa Milerytė, Rūta Suchodolskytė ir Svitlana Kostrykina. Plačiau apie autores skaitykite čia.
Tai buvo pirmoji iš dviejų rašytojų rezidencijoms skirtų savaičių. Antroji rezidencija Molėtų krašte vyks rugpjūtį. Rezidencijos trukmė – savaitė, per kurią rašytojai kuria, plėtoja savo kūrybą, keičiasi idėjomis, mezga ryšius su vietos bendruomene ir vienas su kitu bei visokiais kitokiai būdais tiesia kūrybinius tiltus. Šią programą sukūrė ir vykdo Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
Projekto tikslas – turtinti literatūrinį Molėtų žemėlapį vedant dialogą tarp molėtiškių ir į rezidencijas atvykusių autorių. Projekto partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Šią programą remia Lietuvos kultūros taryba.
