„Parašyta Molėtų krašte“: Svitlana Kostrykina
Svitlana Kostrykina
Rašytoja Svitlana Kostrykina po rezidencijos:
„Ši savaitė man tapo tikra magiška pasaka ir galimybe pajusti gryną vaikišką laimę – nors prieš tai atrodė, kad po visų baisybių šis mano gebėjimas dingo amžiams. Kai praeitą žiemą vedžiau rašymo dirbtuves, daug kalbėjau apie „herojaus kelionės“ sampratą ir apie tai, kaip kelionės – dažniausiai metaforinės – pakeičia herojų, galiausiai jis nebegali būti toks, koks buvo pradžioje. Kelionė į Molėtų kraštą mane pakeitė. Su kolegomis rašytojais kalbėjomės apie lietuviškas laumes, kurios keičia vaikus. Mane irgi tikriausiai pakeitė laumė. Bet labai gera laumė, puikiai išmananti grožį, įkvėpimą ir magiją.
Knyga, prie kurios pradėjau dirbti, vis dar yra juodraščio stadijoje, todėl noriu pasidalinti ištrauka iš dar vienos – savo sena istorija su ukrainiečių folkloro motyvais – ir haiku, kuriuos parašiau rezidencijoje. Tikiuosi, kad nė vienas iš lietuvių skaitytojų nesupyks dėl to, kad taip savavališkai vartoju naują kalbą. Bandymas rašyti lietuviškai man vėl yra tas pats vaikiškas pasimėgavimas pačiu kūrybos aktu, kurį pajutau būdama 5 metų, kai išmokau piešti pirmąsias raides.
Dėkoju Molėtų bibliotekos kolektyvui, taip pat Inturkės ir Girsteitiškio bibliotekų kolektyvams už šią neįtikėtiną savaitę. Ir už tai, kad ir toliau remiate Ukrainą tamsiais karo laikais. Ačiū Austėjai už svajonių kelionę į etnokosmologijos muziejų, Labanoro girią ir magiją. Ačiū Rūtai už haiku, nuotraukas, pasakojimus ir kelionę į negyvenamą salą. Ačiū Gintarei už energiją, legendas, oksimoronus, „Ignalinos istorijas“, rūpestį ir įkvėpimą. Ačiū Rasai už eilėraščius ir už tai, kad buvo pirmas žmogus, su kuriuo (prastokai) kalbėjausi tik lietuviškai, ir kurio dėka pirmą kartą išbandžiau (labai skanius) šaltibarščius. Ačiū Juozapui už archyvinius ir etnografinius pasakojimus bei kelionę atgal.
P.S.
Kai pirmą kartą pamačiau skelbimą, kviečiantį dalyvauti rezidencijoje, mane sužavėjo tokia frazė:
„Ko norėtume iš Jūsų? Kad rašytumėte ir kad būtumėte.“
Galbūt pirmą kartą gyvenime gavau kvietimą tiesiog egzistuoti (ir rašyti – man tai yra sinonimai). Labai bijojau, kad būsiu svetima – ne tik dėl to, kad esu užsienietė, bet ir dėl to, kad tarp darbo ir kalbų apie literatūrą skaitau žinias apie užtvindytus Ukrainos pietus, apie tai, kad viena draugė siunčia savo vyrą į karą, o kitas atsisveikina amžiams. Tačiau šioje stebuklingoje žemėje buvau priimta visiškai tokia, kokia esu. Tai man be galo vertinga. Ir visada būsiu dėkinga stebuklingai Molėtų krašto gamtai ir neįtikėtiniems žmonėms.“
Čia viskas tikra Darau reikalaujamą Esu ir rašau *** Pamačiau dugną Bet nebenusimenu Nes vanduo skaidrus *** Sakyk apie laumes! Aš esu tokia vieniša Eisiu į mišką *** Jei namai skęsta Ar galiu būti šiandien Laiminga laive? *** Žodžiai su veidais Tie, iš kurių išgirdau Juos pirmą kartą
Gruodžio 12-oji pagal senąjį stačiatikių kalendorių yra Šv. Andriejaus dienos išvakarės, kai ukrainietės, pagal tradiciją, paklausdavo atsitiktinio praeivio vardo. Jos tikėjo, kad jų būsimas vyras turės tokį patį vardą. 12.12 „Galėčiau tiesiog sėsti į taksi!“, – vėl priekaištauju sau, vos išlaikydamas pusiausvyrą ant ledinio asfalto. Maloni draugiško susitikimo ir dviejų bokalų tamsaus alaus šiluma pamažu palieka mane, palikdama mane vieną su žiemos naktimi. Nuo aludės iki mano namų vos dvidešimt minučių pėsčiomis, bet šiais laikais tai atrodo kaip begalybė. Žvarba puola veidą ir pirštus, šliaužia per ploną kojinių audinį ir kandžioja kulkšnis. Einu pro 24 valandas per parą veikiantį prekybos centrą. Trumpam stabteliu: gal galiu nupirkti konservą Plutonui? Bet ne, geriau greičiau namo, katinas bus kantrus, šiaip ar taip, vos telpa į kėdę. Taigi neriu į tamsią arką – kiemais eiti, žinoma, statoka, bet kelias kiek trumpesnis - tai ko reikia. Apsidairęs, einu pro pirmąjį namą. Nieko. Antras. Einu pro žaidimų aikštelę. Suku į kairę. Kaip šalta! Na, nieko, dar keli namai – ir namie. Karšta arbata, dušas, gal koks šviežias serialas išėjo. – Atleisk, ar gali trumpam stabtelti? Vos nenukritau iš nuostabos. Atsisuku – prie įėjimo stovi mergina. Be kepurės, atsegta pūkine striuke, ilgi plaukai palaidi, krentantys ant pečių. „Ragana“, – kažkodėl galvoju, bet atstumiu šią mintį nuo savęs. Aš netikiu visais šiais prietarais. – Ar galiu kažkuo padėti? – aš klausiu. – Taip, – šypsosi mergina. – Pasakyk man, prašau, koks tavo vardas? – Mano? – iš pradžių nustembu, bet iš karto prisimenu, kad kaip tik šią dieną, senovėje, merginos spėdavo apie likimo joms lemtą vyrą. – Bohdanas. – Ačiū! – džiaugiasi keista jauna mergina, o aš jau su palengvėjimu žengiu pirmą žingsnį namų, Plutono ir serialo kryptimi, kai ji vėl mane sustabdo: – O kokioje srityje dirbi? Tai jau kažkas naujo. – Frontend, – atsakau. Šaltis veržiasi su nauja jėga. – Kuriame? – Front. End. Kompiuterių sritis. – Ak, – vėl nusišypso mergina. – Tai įdomu. Ar tau labiau patinka katės ar šunys? – Katės. Ir viena iš jų manęs laukia namuose, tad jei būtum tokia gera… – Palauk, prašau! Ji žengia kelis žingsnius į mano pusę ir net blankioje seno žibinto šviesoje matau jos akis – dideles, ilgomis blakstienomis, pilnas maldavimo ir vilties. – Tai labai svarbu. Koks buvo tavo mėgstamiausias dalykas mokykloje? – Astronomija, – tyliai sakau. Kažkas mane čia laiko ir aš negaliu suprasti, kas. – O tavo mėgstamiausias žaislas vaikystėje? – Transformeris. Ne iš animacinio filmo, kinų. Jis virto lėktuvu. – Ar kada nors buvai ligoninėje? – Taip, pirmaisiais metais sūpynėse susilaužiau koją, o prieš trejus metus Bukovelyje susilaužiau ranką. – O, – supratingai papurto galvą mergina. Viskas tarsi keistame sapne. Arba pamišusiame interviu. Mėgstamiausias filmas, mėgstamiausia grupė, mėgstamiausias žaidimas. Kada pirmą kartą pasibučiavau, kas paskutinį kartą mane pravirkdė ir kodėl vis dar negaliu atleisti savo tėvui. Ar kada nors turėjau įsivaizduojamą draugą, ar teko nusivilti tikru ir už kokią picą atiduočiau paskutinius pinigus? Nemanau, kad kada nors su kažkuo kalbėjausi šiomis temomis. O dabar – aš tiesiog nedvejodamas išlieju slapčiausius dalykus nepažįstamai merginai. – Ar tau stogas nuvažiavo? – verkia mano vidinis balsas, bet atrodo, kad jo negirdžiu. – Tais pačiais momentais... na, žinai, apie ką aš kalbu... ar tau labiau patinka jaustis dideliu ir galingu, ar mažu ir neapsaugotu? Jos balsas užburiantis. Ragana, tikrai ragana. Tai kas? – O tada – ar renkiesi iš karto užmigti, ar apsikabinti ir dar šiek tiek pasikalbėti? Ji klauso manęs taip, lyg nuo mano atsakymo priklausytų pasaulio likimas. Suprantu, kad beveik nebejaučiu kojų pirštų, bet man tai kažkaip netrukdo. Pirmą kartą gyvenime aš... egzistuoju? – Ko tu bijai? Taip tikrai. Aš galvoju. Sunkus klausimas. Šiuo metu kažkodėl nieko nebijau. Netgi to, kad šią keistą naktį dėl nušalimo galiu užbaigti traumų centre. – Galbūt aš labiausiai bijau nebūties, – atsakau. Mergina nusišypso keista šypsena: – Ar tiki likimu? Vos prieš kelias valandas būčiau švelniai nusijuokęs ir pradėjęs aukštinti materialistinės pasaulėžiūros dorybes. Bet ne dabar. Ne po visko, kas ką tik įvyko ir vyksta dabar. – Taip, – linkteliu. – Aš tikiu. Grakščiu judesiu mergina užsikiša plaukų sruogą už ausies, pakelia akis į mane: – Labai ačiū! Jūs buvote toks naudingas! Dabar aš jį tikrai atpažinsiu. Ji apsisuka, išsitraukia iš kišenės raktus ir dingsta laiptinėje. Laukiu dar kelias minutes. Tada paeiliui stumdamas kojomis nematomą rutulį – prisiminiau, kaip vienas vaikinas „Youtube“ sakė, kad taip galima pagerinti kraujotaką – bėgu namo.
Birželio 5-11 dienomis viešėjo ir įkvėpimo Molėtų krašte sėmėsi trečiąkart vykstančios rašytojų rezidencijų programos „Parašyta Molėtų krašte” dalyvės: Gintarė Adomaitytė, Rasa Milerytė, Rūta Suchodolskytė ir Svitlana Kostrykina. Plačiau apie autores skaitykite čia.
Tai buvo pirmoji iš dviejų rašytojų rezidencijoms skirtų savaičių. Antroji rezidencija Molėtų krašte vyks rugpjūtį. Rezidencijos trukmė – savaitė, per kurią rašytojai kuria, plėtoja savo kūrybą, keičiasi idėjomis, mezga ryšius su vietos bendruomene ir vienas su kitu bei visokiais kitokiai būdais tiesia kūrybinius tiltus. Šią programą sukūrė ir vykdo Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
Projekto tikslas – turtinti literatūrinį Molėtų žemėlapį vedant dialogą tarp molėtiškių ir į rezidencijas atvykusių autorių. Projekto partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Šią programą remia Lietuvos kultūros taryba.
