„Parašyta Molėtų krašte“: Rasa Milerytė
Rasa Milerytė
Poetė Rasa Milerytė po rezidencijos Girsteitiškyje:
„Jau seniai patyriau, kad kūrybinės rezidencijos – puiki vieta priartėti prie savęs. Seniai norėjau nuvykti į rezidenciją „Parašyta Molėtų krašte“, tik aplinkybės, nuo kurių ir svajodavau pabėgti, vis sutrukdydavo. Šiemet pasiryžau tvirtai. Jei tik pakvies… Pakvietė.
Mes, keturios rezidentės, apsigyvenome jaukioje sodyboje Molėtų rajone, Girsteitiškio kaime, šalia Saločio ežero – plataus plataus vandens. Platus vanduo ir platus žvaigždėtas dangus – skamba kvailai romantiškai, bet man šie du dalykai reiškia laisvę. Dangaus Girsteitiškyje irgi buvo. Kaip ir maudynių ežere – po kokių 15 metų pertraukos.
Girsteitiškyje pirmiausia nusipurčiau kasdienybę – būtinybę nuolat skubėti, vis kažką veikti ir galvoti apie tai, ką darysiu, kai vieną ar kitą darbą pabaigsiu. Molėtuose viskas vyksta lėtai. O įnėrus į tą lėtumą, galima rašyti, skaityti knygas, laisviau ieškoti naujų kūrybinių sumanymų.
Rezidencijos svarbios ir tuo, kad čia mezgasi naujos pažintys. Su Gintare esame pažįstamos jau seniai, o su Rūta ir Svitlana susipažinome. Rezidencijos reiškia ne tik įdomius pokalbius susėdus vakarienės, bet ir naujus bendrus projektus. Štai ką parsivežiau namo – kelis naujus eilėraščius, naujų sumanymų ir aiškesnį vaizdą, ką galėčiau veikti ateityje.“
Pokalbis Tu taip tyli, girdžiu, kaip nukrenta blakstiena. *** Išblyškęs mėnulio veidas spokso pro langą. Lygiai trečią nakties žvilgsniu pragręžia skylę galvoj. Pilnatie pilnatėle, patekėk mano sąmonės skliautuose. Žvaigždės žvaigždelės, užtaisykit tą skylę galvoj – pro ją sunkiasi mano gyvenimas. Adata Kraujo lašas ant sniego – taip prasideda pasaka, kurioje negyveno nei ilgai, nei laimingai. Visos sesės išskrido, pasivertusios juodvarniais. Liko brolis kvailelis ir duobė su žarijom. Taip prasideda pasaka apie kaimą ir vyrus, iš smulkių negrįžtančius naktį nakvoti. Kibirkščiuoja naktis ir vidurnaktis išlaša. Ir beveik neskauda kvėpuoti. Taip viskas pasibaigia Tik dulkė ant angelo sparno nukrito ir nieko daugiau. *** Aštriabriauniai sapnai – viskas, kas liko iš manęs, kuri esu karas: liūdesio laužomas kūnas, meilės griuvėsiai, prisiminimų skeveldros. Persirpusios vyšnios krenta kraujo lašais. Karas nesibaigia taika, gyvenimas nesibaigia paliaubomis, ir atmintis, kurią gelia, niekada nesibaigia. *** Staigus ir neatšaukiamas ruduo. Vanduo atspindi begalinį dangų. Nepritampu prie gelstančio peizažo. Po mano oda skverbiasi vėsa, prie kojų susirango vakaras. Pareičiau tokį vakarą namo, tik kur namai? Kurioj pasaulio pusėj? Aš gyvenu pati sau nepažįstama, aš gyvenu ir negaliu pabusti. *** Stumti save tolyn nuo visų pasaulio tiltų – sunkiau, nei kautis kare. Už tai niekas neduoda ordinų ir neskelbia didvyriais, tarytum gyventi būtų savaime suprantama. Nėra tokio kario, kuris jėga prilygtų upei, ir nėra tokios upės, kuriai galėčiau pasipriešinti – pralaimėjau todėl, kad pradėjau kovoti.
Birželio 5-11 dienomis viešėjo ir įkvėpimo Molėtų krašte sėmėsi trečiąkart vykstančios rašytojų rezidencijų programos „Parašyta Molėtų krašte” dalyvės: Gintarė Adomaitytė, Rasa Milerytė, Rūta Suchodolskytė ir Svitlana Kostrykina. Plačiau apie autores skaitykite čia.
Tai buvo pirmoji iš dviejų rašytojų rezidencijoms skirtų savaičių. Antroji rezidencija Molėtų krašte vyks rugpjūtį. Rezidencijos trukmė – savaitė, per kurią rašytojai kuria, plėtoja savo kūrybą, keičiasi idėjomis, mezga ryšius su vietos bendruomene ir vienas su kitu bei visokiais kitokiai būdais tiesia kūrybinius tiltus. Šią programą sukūrė ir vykdo Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
Projekto tikslas – turtinti literatūrinį Molėtų žemėlapį vedant dialogą tarp molėtiškių ir į rezidencijas atvykusių autorių. Projekto partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Šią programą remia Lietuvos kultūros taryba.
