Genovaitė Šlepikienė
Genovaitė Šlepikienė – 2023 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
ANŪKUI
Nežinau ką tu jautei
išvydęs šį pasaulį.
Neprisimenu, ką aš jaučiau.
Suskaičiavę virtinę dienų po saule
galim neskubėdami keliaut.
Iš širdies į širdį
byra mintys.
-Aš toks mažas,
– tu toks didelis esi.
Bet abu vienodai stengiamės pažinti
šį pasaulį su didžiausia paslaptim.
Neskubėdami patyrinėkim saulę,
pabendraukim su tylia naktim.
Įvairesnis atsivers pasaulis
mudviem su didžiausia paslaptim;
-Iš kur mes atėjom
ir kur einam?-
– gal kartu pajėgsim atsakyt?
***
Aš laiminga. Tuo gali tikėti.
Baigėsi iliuzijų laikai.
Traukiniai išvyko, man palikę stotį,
perone stovėsiu neilgai.
Traukinių aš nesivysiu ir neaimanuosiu
– tegul rieda man nežinomais keliais.
Nors dar saulės diskas šviečia,
bus jauki tamsa, kurią man palikai.
Išvadavusi save nuo netikėto
– širdį spaudę varžtai atsileis –
Vėl įkvėpsiu žvarbų oro gurkšnį
– kelią tolimą reikės nueit..
Lapai sukasi, bučiuoja žemę
– netikėsiu niekada sapnais,
kai šalia kvatojasi gyvenimas,
jo duris pabelsiu – gal įleis?
ATMINIMAI
Ar vėjas ūžia
ar vyšnios žydi
– ant balto stalo
pilna lėkštė.
Iš bažnytėlės namo sugrįžus,
gera susėdus pasikalbėt.
Vaiskiu švarumu
pirkelė tviska.
Į šoną nuoskaudas noris padėt.
Kukliam daržely
lelijos žydi
– čionai nerasi piktos žolės.
Iš daržo kvapas
namo pareina.
Tai kas, kad kuklūs švarūs namai.
Su juo sugrįžta
girdėtos dainos
– jos išringuotos graudžiais balsais.
Mama, mamyte,
man tavo meilė
seno namelio užmiršt neleis,
Nors jau supuvo
medinės sienos,
o vėjas blaškos žiemos takais.
Nėra namelio ir staltiesėlės,
išsiuvinėtos raštais margais.
Žydi, vai žydi
atminties gėlės
– noris susėdus išsikalbėt.
Nors metų naštos
pečius jau slegia
– Motinos meilė niekad neblės..
***
Atriekiu laiką
kaip duonos riekę
nuo didelio duonos kepalo.
Truputį skaudu ir baugina
– jis toks brangus, kažkada baigsis..
Kaip jį padalinti
ir nebūti šykščiai?
Negaliu padalinti tik šiaip sau,
tik dėl to, kad kažką sutikau.
Gal būt jam mano duonos nereikia?
Gal jis šiaip sau pro šalį praeis?
Aš taupau savo riekę
tiems, vieninteliams,
paliekantiems šešėlį po mano saule.
Tiems, brangiausiems, turi užtekti
besibaigiančios riekės,
kad išeinant galėčiau pajausti
– teisingai padalinau,
– bent jau stengiausi..
***
Atsisveikinimas
Seniai norėjau prakalbinti tave
ne todėl, kad man sunku
ne todėl, kad man liūdna.
Norėjau pasakyti, kad sugrįžo pavasaris
į taip mylimą tavo žemę.
Į tą žemę, kurią purenai,
o tavo pasėtas grūdas
vis dar laukia pjūties..
Jau ruošiasi sprogti žiedų burbulai.
Iš aukštybių į žemę dairosi paukščiai.
Dar tuštoki gandralizdžiai
– tuoj juos užpildys
pamiškėj kleketuojantys paukščiai.
Gal būt viską ir tu matai?
Tik norėjau tave prakalbinti – pasakyti
– gyvenu už du –
pasiskolinau sąžinę, dorą
iš Tavęs
nes jų dvigubai reikia daugiau.
Man atleisk, gal Tave sutrukdžiau:
– gal Tavo kilnesnės mintys?
Baigdama dovanoju spindulėlį šviesos.
Jo šilumą, tikiuosi, pajausi..
***
Jaučiu aš tavo baimę
– prisiliesti
prie praeities nedrįsti tu.
Ten daug žiedų spalvotų žydi,
– jų aplankyti aš viena einu.
Einu palaistyti
ir šypseną palikti,
pasigerėti jų neblėstančiu grožiu,
ir paviešėti jų ramybės uoste
po negandų, po alkanų dienų.
Gal kažkada ir tu išdrįsi
pažvelgt ir nenuleist akių,
ten, kur šviesa,
kur ilsis mintys,
kur sąžinė ir meilė visada kartu.
Dažnai ten vaikščioti neverta
– ramybę saugo tūkstančiai žiedų.
Viena per kaitrą juos palaistau,
bet ar ilgam užteks jėgų?..
***
Kad ir kaip bebūtų gaila
– mūsų kelias veda nebūtin..
Šiandien sutikai dar mielą draugą.
– Ar rytoj sutiksi? – Nežinai..
Plaukia debesys per dangų giedrą,
juos norėčiau suskaičiuoti, sustabdyt.
Paberia ant žemės šaltą lietų
– baigia iš akių skubėdami išnykt.
Taip norėčiau sustabdyt bemiegę naktį,
kai nustebę akys žvelgia vis aukštyn.
Bet nespėju – atkeliauja rytas,
nepalikęs vietos net žvaigždėm.
Viskas kinta ir nelieka nieko.
Buvo kas…kas bus dar
-teks pažint.
Praeities todėl nesigailėkim
-šiandiena dosnesnė mums vis vien.
Saugokim vieni kitus, mylėkim
– tik tokia gyvenimo prasmė..
Kai išeisiu – pavasarį, žiemą,
kas manęs pasiges?
Kai neliks net pėdos baltam sniege,
nesupras kas praėjo – žmogus ar žvėris?
Kada pėdą sugers jau pažliugusi žemė
ir pėda lyg gėlė vandeny išsiskleis,
kas supras, kad praėjo žmogus
– gal tik pralėkė žvėrys,
rytui auštant sugrįžo pas savo vaikus?
Kas supras, kad pėda buvo mano.
Kam brangi ji bebus? Gal tik man.
Jiems tas pats, kai tampi vėl žeme,
kuria vaikščios ateinančios kartos.
Jos ateis, tuo tikėkim, ateis,
tik išmokykim jas gyventi,
išmokykim melstis,
kad jų širdys liepsnotų meile,
kad mokėtų atėję išeiti
ir ką radę, sukūrę palikt..
Dar tikėkim – ateinančios kartos
Žemę saugos labiau negu mes..
***
Kai jausmai dar nugali mane,
kelyje aš negaliu paklysti.
Ten, už debesų baltų, dar deganti žvaigždė
– veda ji tolyn mane.. ir nesuklysta.
Ten šviesa, ten mėlynas dangus,
tyro oro pirmas gurkšnis.
Po bemiegės išvargtos nakties,
vėl į saulę keliasi laimingos mintys.
Jų nesustabdysi. Noro negana
išblaškyti viską ir pamiršti.
Šviečianti, keliaujanti dangum žvaigždė
– ji gyvenimui suteikia viltį.
Šito nematysi – prasilenksi su tiesai
ir pasaulis taps vėl juodas, nesuprantamas.
Tegul šviečia neužgęstanti žvaigždė,
kasdienybės vėjuose sugrįšime sušilti.
IŠĖJUSIEMS
Aš laukiu tavęs,
kaip rytmetį tekančios saulės,
kaip spindinčios pievoj rasos,
kada netikėtai griaustiniui sugriaudus
užtyla paukštelis ant medžio šakos.
Jau lietūs nulijo,
pagirdė jie rugį ant kalno,
sumirgo vaivorykštė virš debesų.
Sakyk, kur esi? Gal toli pasiklydęs?
Toli kaip vaivorykštė – grįžt negali?
Žengi tu nedrąsiai
ant seno numindyto slenksčio,
o durys sugirgžda – šešėliai juodi
sutūpę prie krosnies molinės dar šildosi.
Jos garas vis kyla, vis lipa aukštyn..
Dar norisi būti – taip gera ir lengva.
Esi čia tik svečias – negreit supranti.
Ir vėl ant vaivorykštės tilto sugrįžęs
su meile ir nuostaba Žemėn žvelgi..
***
Kai melsvas jūros kamuolys
sūpuoja saulės spindulį,
aš pasidžiaugt ja ateinu
ramybe prisipildyt.
Ateik ir tu
čia paklajot
bangų nuvaikščiota pakrante.
Ateik, kol dar šviesa kely
ramybės lašą pasisemti.
Ir patikėk, kad būna ji
audringa, nepatenkinta.
Šiandien nurimusi būtis
tarsi žuvėdra
pailsės ant kranto..
***
Kaip gerai, kad nieko tau nereikia,
– aš skolas mokėčiau dar ilgai.
Kai pražydusi diena su laime maišės,
neskaičiavom, kiek ėmei ir kiek davei.
Gal dėl to, ir pasakyt „sudie“ taip lengva.
Atėjai ir tyliai išėjai.
Širdyje, jei koks randelis liko,
– jis užgis, nereikalingi čia vaistai.
Net juokinga, viskas buvo tikra.
Melo ten, tikiuosi, neradai.
Ir nesitęsia grandinė kažko pikto:
„Daug daviau – skolinga man likai.“
Išsiskirti lengva, nieko kai nelikę,
kai dirva tuščia – byrės nauji grūdai.
Tegul vasarojai būna vešlūs
– tau saulelė ne visai žemai..
***
Kam save baust tyla,
kai Žemėje tiek daug neišsakytų žodžių?
Jie svetimi atrodo. Kai kada
mus nuramina ir paguodžia.
Kam bausti ir kentėti, kai yra
tiek daug švelnumo ir artumo grožio?
Tiktai pažvelk, šalia Tavęs
jau pakalnutė skleidžia stulbinantį grožį.
Kodėl save kankinti ir uždraust
tai, ką gyvenimas mums šiandien duoda?
Ištiesiu ranką, pasakysiu, kad einu,
kad vėl gyventi ir mylėti pasiruošus..
MEILEI
Neprisimenu, kada ir ką mylėjau,
tik širdį draskė begalinė kančia,
o vilties ir džiaugsmo buvo
be galo mažai.
– Argi tai meilė?
Kada naktimis vėjai kaukia
ir išėjus į kiemą pažiūrėti mėnulio
neįstengi sugrįžti į guolį…
Užsidaro be garso pirkios durys
ir staiga suvoki
sniege paskandinęs paskutinį jų raktą..
O taip nesinori jų laužyti,
kad mieliau kęstum šaltį ir badą.
– Argi tai meilė?
O švelnumo jausmo
nesu patyrusi.. jau pamiršau?..
MOTINAI
Išvaikščioti laukai
ir išbučiuoti kryžiai.
Lietus jau prausia kryžių mūkeles.
Nubyra lapai, ramuma užlieja
Rūpintojėlį pakelės..
Tiktai negrįžta mielos rūpestingos akys
su šypsena saulelės ir gėlės.
Tiktai užtruko siluetas,
nuėjęs saulės palydėt.
Laukai tie patys,
gėlės lyg tos pačios,
tik Tavo kojos nemina laukų žolės..
Ramybe džiaugiasi vakario akys
– matytas vaizdas…nėr Tavęs..
***
Nemeluosiu tau
– galvojau, kad tai meilė,
ir tikėjau ja – giliai giliai.
Niekas jau tada manęs nestabdė
– nykūs žvilgsniai, tušti pažadai.
Kol tikėjau tavimi, aš savo meilę
vasaros vainikais dabinau.
Jos šešėlis man kaip saulė švietė,
gyvenau sapne, svajonėj gyvenau.
Bėgo dienos. Jos netapo metais.
Puoselėjau meilę, auginau.
Tik staiga nušvito mano akys
– ji tik man, aš jai brangi buvau.
Niekas neguodė ir nieko man nesakė,
susikūriau pasaką – joje ir gyvenau.
Kaip žinai, kaltų nebuvo ir neliko.
Ačiū tau, laiminga kad buvau.
NAKTIS
Juodu rūbu apsirengusi naktis
lyg paklydėlė klajoja užu lango.
Beldžiasi į užsklęstas duris
– niekas jos vidun neįsileidžia.
O viduj spingsulė dega,
traška jos dagtis.
Baigia virti puodas ant ugnies.
Tik užeik, naktie,
tave priglausiu
prie pavargusios ir mylinčios širdies.
Tik ateik,
pasidalinsim meile.
Jos tiek daug
-užtektų mums abiems.
Tegul žmonės miega,
sienos tyliai meldžias
– neišduosim savo paslapties..
***
Nesmerksiu aš savęs, jeigu ne šitą žvilgsnį,
ne šitą žodį tau padovanojau.
Jei ant pavasario linksmybių lango
aš paukšteliu nebebuvau tavuoju.
Nesmerksiu aš savęs ir nenuteisiu,
tik tyliai tyliai prie širdies priglausiu,
paguosiu, pasakysiu, kad dar myliu,
kad dar neišdaviau geriausio draugo.
Nesmerksiu. Smerks kiti nebyliai.
Aš saugosiu save, tausosiu ir užjausiu,
kad pasikėlusi nuo jau prilytos žemės
galėčiau saulės spinduliu dar pasidžiaugti.
Nesmerksiu aš savęs. Klaida gal buvo
suprast, tikėti, dovanoti jausmą.
***
Rieda, sukasi
mūsų gyvenimo ratai,
kai patenkinti esam ,o kartais pikti.
Nesustoja tada, kai mes esam pavargę
ir kai nieko aplink nebenorim matyt.
Su džiaugsmu ir su šypsena
kai mes jais dardam,
jie akimirką šviesią mums skuba sutrypt..
Savo laime trapia patikėję atsargiai
priversti į apniūkusią dabartį grįžt.
Traška ratai
pasenę, bespalviai,
o norėtųsi jais dar jaunystę pavyt..
Bet jokia egzistuojanti Žemėje kalvė
mums ratelių linksmų neketina daryt..
***
Viduržiemio lietus už lango kapsi.
Tik nesakyk, kad jis nereikalingas.
Lašai jo tyliai glosto žemę,
giliai giliai į širdį sminga.
Tik nesakyk, lietus kad pasiklydo,
kad debesys jo nežinia kur plaukia.
Ramybę neša jo tylus barbenimas,
nerimastingą mintį naktyje nutraukia.
Tik nesakyk – lietus nereikalingas žiemai,
galutinai metų laikus sumaišė.
Čia jis atėjo ne kaip svečias
– kaip šeimininkas savo laiko.
Lietus kapsena tyliai į palangę.
Jis draugiškas, į vidų nesiskverbia.
Atėjo aplankyti, mūsų pasiilgęs,
gal jau pavasario mes laukiam?..
SMILTYS
Byra dienos kaip smiltys po kojom,
sustabdyti niekaip negali.
Atsargiai smiltele žingsniuoji,
kojos klimpsta gilyn, vis gilyn…
Jos aplimpa basas mano kojas,
jas norėtųsi dar pataupyt..
Vis gilėja duobė po kojom
– neišlipsiu iš jos vienąryt..
Saugau smiltis. Valau jas nuo kojų,
bet jos byra ir skleidžias tolyn.
Širdį spaudžia, kankina dvejonė:
-ar jas verta pakelt ir surinkt?
Ar pabaigti šios žemės kelionę
– po savęs vien dykynę palikt?
***
Žinau, tu niekada nebūsi mano
ir puikiai supranti, kodėl.
Tas jausmas, kur širdy ruseno,
jau užmuštas, jį pamiršai.
Jei dar širdy viltis gyvena,
ją nužudysime abu.
Sutrypę ir išniekinę tą šventą jausmą,
skubėsime pamiršt kas rišo mus.
Nors šiandien čia dar saulė šviečia,
šviesus pasaulis jau ne mums.
Liepsna, kuri širdy pražydo,
užgeso, niekas neįpūs..
Surasim kitą, dar skaistesnę liepsną.
Ar bus tikra ji? Nieks neatsakys..
Abu stovėsime nuogi, rankas ištiesę,
mus širdis tryps bejausmiai, svetimi..
Žinau, jau niekada nebūsiu tavo.
Prisiminimai raižo lyg stiklai.
Nepyk, jei paskutinį kartą klausiu:
– gal buvo meilė tai, ką sutikai?
