Laima Pacevičienė

TALESNI NUTIKIMAI MŪSŲ KAIMUKI

( ANTRA DALIS. POST- KARONINES  ERAS PASAKAJIMAI. JADZE IR KUMPANIJA).

Laima Pacevičienė – Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.

GURU

( 1 POST- KARONINES EROS PASAKOJIMAS)

Nu sveiki visi gyvi. Vasarela jau kaip ir baigesi, bet da šiulta ir gera. Kaip gerai, kad tų kaukių neberaikia, tik gal paliklinikoj ar ligoninej, ale mes tenais nedažnai lankomes. Par mum šitų vasarų tai labai išryškeja klimata kaita. Graitai gal raikes bananų ir ryžių auginimu užsiimt. Tai liūtys pliaupia teip, kad ne tik daržai ale ir kiemas skęsta ir vargšas Sargiukas turi ant būdos užsikoręs naktavot, tai saula teip baisiai kepina, kad vištas iš roza virtus kiaušinius deda… Bulbos minkos, tas, kurios nepaskenda, kalaradas pribaige. Šitų vabalų jau jakie nuodai nebeima, atsparūs kaip kakie ateiviai iš fantastinia filma. Bet mum badas nebaisus. Mes ne tik kad atsargų visakių prisiruošem ( da ir nuo pernei sklepi visa aile sloikų su mišrainem yra likę), bet ir labai dvasiškai paskaustem. Ale apie viskų nuo pradžių, kaip kad esu inpratus. Viskas, kaip ir visadu, prasdeja nuo Jadzes. Apsreiške pas ju seniai matyta pusesere Mariote.Teip mes jų anais senais gerais laikais vadindavom, kai dar kavatynes žaisdavom ar žųsiokus ganydavom. A dabar, kai pasrode visa apyrankem apskarsčius, sariais ir skarom apsgobsčius, tai mum vos akys unt kaktas neišvirta. Nosy žiedas tabaluoja, unt basų kojų varpeliai skambaliuoja.Kaip iš indiška serijala gyva nužengus.Aina sau basikom. Vos pažinau, jedriona mat.

– Labas, Mariot, – sakau.

– Aš – dabar jokia ne Mariotė. – Atsakė ta. – Dabar esu nušviestoji Madrigala Baba Džan.

Vos neatsisėdau unt kelia.A toji eme tarškėti nebesustodama, kiek šalių yra aplankiusi, kokiose dvasinėse mokyklose ir vienalynuose išminties sėmesi. Pasjutau tokia minka ir tumsi, kad net graudulingai atsdūsau . Niūrių minčių kamuojama grait atsisveikinau ir grižau namo. Kiti pa pasaulį keliauja, dvasiškai tabuleja, a mes…Graudu net pagalvot. Šiteip man besgraudinant ir ašarų bebraukiant, ėme ir paskambina Jadze.

–Ataik, – sako.– Turim versla planų.

Jau kiek tų versla  planų būta… Ale gi indomu, kų ana dabar sumane. Aišku, kad čia ir Mariote bus nagus prikišus.

Nu, nuėjau vakarį pas Jadze. Žiūriu gi – visur žvakių pridegiota, ir kvapas taksai keistas.

– Jadzyt, – sakau, – ar čia pagrabas kaksai?

– Čia del dvasinguma, – paaiškino Jadze, – ir smilkalais indiškais pasmilkem, kad visi velniai peklon sugrįžtų.

Ateja ir Pranute su Petru. Tik Vacka kažkaip nesusdamejo šitais raikalais ir lika namie. Nu, pirma prabilo Mariote- Madrigala. Ji mūsų tumsias galvas apišviete apie visakias dvasines praktikas ir patirtis. Pakalbėja ir apie tai kad gyvenam švarioj, gražioj aplinkoj. Pasjutom pakyleti. Tadu Jadze, kaipo praktiškesne, išdeste versla planų. Steigsma visi dvasinį makyklu su nakvyniu ir pilnu vegetarišku maitinimu, del kuria tikrai nebūtų nei prablemų, nei daug lyšnų išlaidų– žolės ir daržovių aplinkui pilna. Ir už viskų imtumem bent pa kelis šimtus nuo kožnos asabos. Mariote užsiimtų mokymu, ji būtų mūsų visų guru, kaip sakant vadove ir makytoja, Jadze- užsiimtų buhalteriju, aš – registraciju, Pranute- maistu, Petras- ūkiniais raikalais ir pavežėjimu. Tik nežinojam kų su Vacka daryt, nes tas net akių nerode. Ale ne bėda, kur nors ir jį pritaikysma. Tik Pranute prisibijoja, ar klebanelis neprakeiks mūsų, bet nusprendem gerai bažnyčiai paaukot ir bus kvit.Visų pirma Mariote- Madrigala nusprende pasipraktikuot unt mūsų.

– Rytą pradesim joga, meditacija ir maudynem. Lig ta laika nieka nevalgykit. Po to valysim jūsų karmas ir galutinai atidarysma visas čakras – davė Mariote nurodymus rytdienai. Mum net plaukai pasišiauše. Sunku buva iš ryta nevalgyt, ale kų padarysi, šeip ne teip iškentem. Teisybe, Petras tai paslapčiom lašinių skūrą grauže, ale gi žinai, kakie tie vyrai silpnavaliai. A Vacka, brūdas, tik iš visų mūsų šaipesi.

Nu, su joga, pasakysiu, tai mum buva gan prastai. Jadze kaip užsikela kojų unt galvos teip vos keliese jų nuemem. Pranute teip įkiša galvų par užpakalį, kad vos ištraukem. Petras tai atsisake daryt šunia pozų – atseit, gyvenimas ir teip šuniškas. Geriausiai visiem sekesi lavona poza – guli sau ir nekruti.

A par meditacijų aš labai stingiaus siųsti geras mintis pasauliui, ale alkanas žarnas bais garsei urzge. Pranute tai užusnūda, net biški užknarke…Petras sake, kad meditava apie lašinius ir arielkų. Jadzei linda galvon vaizdai apie pirmų meilį unt šiena, tai net apsraudoja vargše.

Su maudymu irgi nei šis nei tas gavasi. Mes abi su Jadziu, kad Petras nematytų, inlindom tarp ajerų dumblynan. A tas, kai pamatę nuogų Pranutę, tai tik nubala, persižegnoja ir puole krantan. Mat visą laiką tik pirties tumsoj terp garų jų šiteip matydava, a dienas šviesoj nigdi nemate. Pranute iš ta piktuma prisvijus jam gerai snukin užvanoja, tas net vandenin nuvirta.

Po tam, kai jau kūnai tapa švarūs, emesi Mariote mūsų karmas valyt ir čakras atidarinet. Vedžioja palei galvas runkom ir burba kažin kų.Matasi, kad tos mūsų karmos tai kaip kaminai suodžiais užsinešę. Mes stovim tik žiopčiadami kaip žuvys unt kranta. Kai jau karmas išsivale, a galvas visiškai apgluša, pasake Mariote, kad dabar gausim vegetariškus pusryčius, kuriuos jinai mum spicialiai paruoše. Nu arbatas skonia tai gerai negaliu nusakyt. Lyg neplautos punčiakos su pipirais. A maistas tai buvo dilgeles, varputis ir balandos, sutrintos int košę.Poveikis ir organizma išsivalymas pasreiške gan graitai – Petras iki krūmų beveik nebesuspeja…A paskum, kai jau smegenys, kūnai ir karmos tapo čysti kaip naujagimia, prabilo Mariote apie pradines investicjas.Pa šimtų eurų nuo kiekvieną iš mūsų. Jau susiruošem ait tų pinigų atsnešt, ale žiūrim – par laukų ataina Vacka. Taks keistas, gan karingai nusteikįs. A Mariote, jį pamačiusi, nei šiokia nei tokia pasdare. Tas priėję prie jos ir drųsiai saka:

– Tai labas, Maryt. Matai, kur atsbeldei. Maž man pinigelius, kur skalinga, atavežei? Ar pamiršai jau, kaip čigonų taborį abu žolę pardavinejom? A paskui tujei kažkur dingai. Maž sedejai?

Mariotes atsakyma nesulaukem. Ta nuskuode poežere, tik visi sariai suplevesava. Tiek jų ir tematem. Teip ir likam ir be guru, ir be dvasines makyklos. Ale žinam dešimt Dieva įsakymų, tik gyvinkim visi palei juos.

ATASTAGAUJAM

( 2 POST- KARONINES ERAS PASAKAJIMAS)

Tamsta palicnyke, mes tikrai nieka bloga nepadarem. Nieka nepadegem, neužumušem. Esam tiktai ramūs pencijonai. Nu ir kas, kad biški parekavam miški. Ne miški, sakat? Parki? Tai kad tas jūsų parkas prie jūras, tai visiškai kaip miškas. Nu labai prašau, išklausykit mani. Aš apie viskų nuo pradžias, kaip kad esu inpratus. Matat, buva čia par mumi takia ekstrasense apsreiškus.. Ana mum čiakras tai atidare, a paskum dinga neuždarius. Ir mumi taks nereimas apeme, kad nars kauk prieš menesienų. Kur aini, kų dirbi – viskas kliūva, daiktai iš runkų krenta. Visi slunkiojam pakampem pikti, neramūs. Ir čia Jadzei, va tai, kur dabar kampi sedi, ataja galvon išganinga mintis. Ana ir saka:

– Mum raikia pailset. Raikia pakeist aplinkų.

Ir iš tikrųjų – kų mes par gyvenimu matem? Gryčia, tvartas, pardatuve, nu dar kapines – va ir visas mūsų pasaulis. A gyvenimas tai aina mūsų nesklausdamas. Kur ti aina – begte bėga.

– Trauksma prie jūras, – nusprende Petras ( tas kur tamstas rūkyt praše). – Bint savaitei.

Ale iš kur tų financų paimt? Bet čia vėl visi pamąstem ir nusprendem – gyvensma palapinej kaip kakie čigonai, arba kaip dabartinei jutubės keliautajai. Pa žvaigždem miegosma. Valgyt insidesma, nes kurgi letuvis be lašinių? Da kokia šiupinia prasvirsma ant lauža. Praustis, rūbus skalbt – jūra gi prie pat. Vacka, katras buva labiau gyvenima matįs, patare mum traukt Latvijas pusen, ti, matai, žmanių mažiau, galetume givint kaip laukiniai. Ale mes nusprendem pradet nuo Palangas, a taliau – kaip Dievas duos. Nu ilgai nesvarstį, puolam krautis bagažą ir maista atsargas. Palapinę, teisybe, da biški apkapotą, Petras turėja nuo kariuomenes laikų. Teisybe, Vacka, atsisake nuo mūsų keliones ir vis varažija, kad  mes tik bėdų prisdirbsma. Taigi, palikam jį namus dabot, surašem griežtų grafikų ir elgesia taisyklas. Kai suskrovem visus daiktus Petra „ golfiukan“ tai, kas netilpa, pririšam unt viršaus – krūva susdare didela, „golfiukas“ vos matėsi. Nu šeip teip susgrūdam vidun ir pajudejem iš vietas. Teisybe, iš pradžių Vacka mum stūme įsirežęs, a paskum mašina ir pati jegas ingava.

Nu važiuojam važiuojam su trumpais sustajimais pavalgyt ir pasisiot, a jūras kaip nėr teip nėr.

Pavakary visgi pasiekem Palangų. Kaip ti invažiavam negaliu pasakyt, bo snaudžiau. Nu išlipam. Pasvaikščiojam. Jau ir jūra ošia. Kažin kur Katunskyte dainuoja. Pražyda sodai. Inlindom vienon kavinen.

Pažiūrėjam kainų, ir supratam, kodel ten nieks nevalga. Tadu prisiminem, kad kad „golfiukas“ pilnas maista atsargų. Tadu atgal mašinon. Užvalgem. Klausiat, ar gerem? Petras tai ne, anas gi už vaira buva. Tadu nuvažiavam jūras link. Pravažiavam kaži kokius rūmus. Teisybe, tik keliukai siauri, smeleti, žvyruoti, nelabai tikę autamabiliam važiuot, ir žmanių gyva pekla, ir visi traukiams mum iš kelia, kažin kakiuos ženklus rodydami. Invažiavom kaip ir miškan. Jau pa biški temo. Nusprendem taisytis nakvynę, a prie jūras – iš pat ryta. Bandem pastatyt Petra palapinį ale pamatem, kad Pranute visus kuoliukus išmete, mane, kad neraikalingi. Nu kugi, susgrūdam visi mašinon ir gerai pasvaišinom, kad nebūtų šalta. Tadu susmanen ažkurt laužų. Prisrinkam aplinkui malkų ir ažudegem. A prie lauža – dainas ir visokia kitokia paezija. Laužas gavasi kaip raikiant, didesnis nei par Jonines. Da pora senų padangų iš „ golfiuka“ bagažines inmetem. Liepsnas pašoka vos ne ligi dungaus. Tei būtume ramiai naktelį pralaidį, ale pasrodet jūs. Ir da dvi gaisrines mašinas. Ir laužų užgesina, ir Petra „golfiuku“ su putam nuplove. Jūs sakat, kad mes vos Birutes kalna nesudeginam? Nepažįstam mes jakios Birutes, katrai šitas kalnas priklausa, ner niekur užrašyta, kad „privati valda“ kaip par mum prie ažerų. Sakat, kad mes pinkias voveres gyvas iškepem? A jos pačios laužan inšoka. Vienų da spejom suvalgyt. Neskani, kieta ir plaukų daug. Sakot, kad bliovem nešvankias dainuškas? Nu jau tikrai ne. Mes vidurnaktį himnu giedojam. Patriotiškai nusteikį. Taigi, ponai palicnykai, labai prašam, palaiskit mumi. Norim jūras pažiūrėt ir da raikia Pranutį susrast, katra tamsoj pasisiot nueja ir nesugrįžta. Maž tamsta pamačysit?

ŠVINTINES ADUKACIJAS

(  3 POST- KARONINES EROS  PASAKAJIMAS)

Nu sveiki gyvi visi. Tikiuos, kad da nepamiršat mūsų kaimioką ir visas kompanijas: Jadzes, Petriuka, Vackas ir manįs, žinama. Sakat, kad nedavem apie savy takį ilgų laikų jakios žinelos? Matat, buvam labai užsiėmį. Ale tai ilga istorija, tai aš sutrumpintai papasakosiu. Nu sužinojam  apie visakius mandrus užsiemimus – adukacijas. Da prieš heolouvynu sukviete mumi iš visur mūsų miestelia bendruomenes centras ir mokemes kaip maliūgus drožt. Baisu pagalvot, kiek tų maliūgų prigadinam ( iš liekanų dal ta sriubos katilų išvirem), ale baidyklų tai pridarem. Ir visas tas mokymas darmavai. Musėt seniūnija sumokeja až mūsų mokymu, kad tik dyki visai nepaslaistumem. Ir čia Jadziutei gime mintis. Jai vis galvoj kas nars gimsta. Suejam par jų vienų Adventą vakarų – tiksliau sakant, pra pusnis atsikasem, atamenat kakios pusnys buva? Nu Jadze ir saka;

– Jeigu mum takia mergiote su ilgais karčiais ir suplyšusiam kelnem net keliokai šviečia, moke kaip maliūgus drožt, tai kal mes negalim kitų kų nors mokyt ir da piniga ažsidirbt?

– Aš tai vaikus kartais paterelių makinu prieš pirmų kamunijų, – išdidžiai pasiskelbe Pranute.

– Nu čia su pateriais tai toli nevažiuosim. Raikia kų nars tokia, kad miesčionis patrauktų, suvyliotų, – oriai dėste Petras.

Ilgai tų nakt planus kūrem, pakol del viska susitarem. Nusprendem imtis adukacijų iš peties. Surašem takį skelbimiokų laikraštin ( kalba netaisyta):

„ Jeigu neturit kų veikt, tai žinokit, kad N kaima gyventajai veda šližykų kepima, nacionalinia pavelda gerima varyma, Kūčių burtų ir kitas naudingas adukacijas. Nuo žmagaus makestis pa…eurų. Galima grupem, ale priimam ir pa vienų. Kreiptis  bet kadu…. ( Jadzes telefona numeris)

Teisybe, del samagona edukacijas tai tarpi mūsų kila daug karštų ginčų. Labiausiai tai priešinos Pranute ( kaip veliau pamatem ne veltuj, oj ne veltuj), bet nusprendem, kad šitas mokymas net užseniečių gali pritraukt, tai ir palikam.

Nu redakcijaj tai visi labai susodomeje mūsų skelbimu, da pataise, kad padabnai būtų ir indeje laikraštin, net par kelius numerius; ne už dykų, žinama. Bet mes jau turejam šiakį takį fondų šitam raikalui surinkį. Jadzes anūkas viskų internetan sudeja, facebookan ir dar kažkur, da sake, kad dešimt kart pašierina, ale kų tai raiškia, aš nebežinau.

Pirma adukacija tai tureje būt pas Pranutį – šližykų kepimas. Mes visas nuo sena jau žinam, kaip skanius šližykus iškept, nedidelis čia raikalas. Ažsirašę miestelia pragimnazijas mokytoja, su sava saptintokų klase. Sake, kad visi mokytojai pinigų sumete, kad tik nuo tų vaikų laisvi pabūtų. Nu armyderis buva didžiausias. Iš Pranutes kamina juodi dūmai kūliais virta, mates, kad veikla verda. Vakari pasrode  Pranute…. Veidai paišini visi ir inraudę, akys išvirtusias, antakiai apsvilę, plaukuos – tešlas gumulų privelta. Ana let gyva klesteleja pas Jadzi ant suoliuka ir atsdūsus pradeja:

– Jezau Marija, šeip ne teip pabaigiau. Maniau – gyva neliksiu. Mokytaja iš vaikų telefonus paeme, kad tie mokytus kaip šližykus kept, a ne selfius durnus darytų tešlas burnon priskimšį. Tai tie tadu visiškai pasiuta. Mokytajų nareja pečiuj iškept. Gryčių tai gal raikes remontuot… Nu nebeištvėrį atadavem tuos telefonus, tai anys aprima, žaide visų laikų a mes abi su mokytaju šližykus kepem, nieka ti jų neišmokem, tik pusį šližykų  jie suriję….– šluostesi ašaras Pranute.

– Nenusmink,  – guode ją Jadze, – svarbu, pinigus sumokeja.

Kita adukacija buva kaledinia gerima varymas. Kila didžiulis susdamejimas. Jadze jau nebespeja visų norinčių ragistruot. Visiem mat įdomu, kaip tų nacionalinį gerimų padaryt, a svarbiausia – ragaut, kas padaryta. Ir čia prasdeja bėdos, kaip Pranutes buva išpranašauta. Mat Petras ir Vacka pradeja kone kasdien šitas adukacijas vesti, ir su visakiais neiškiais, neužsirašiusiais tipais. A pinigų bendran fondan – šnipštas. Nu trūka mum kantrybe. Taigi, vienų rytų, patykoje kaip Petras išeinamon ėja, priremem jį visas trys. Iš až daržines kampa bailiai Vacka pasrode.

– Kas čia par jum  da adukacijas kasdien? – šokosi Pranute

–  Pinigai kur ? – reme Jadze sava tvirtais papais  prie išeinamas sienas Petra, net visa būdela drebeja. A ašei tai vilkau artyn už pakarpos Vacką, kad tas nepabegtų.

– Išlaidam aparatūras patobulinimui, – vos išsteneja primygtas Petras.

– Aš tau kai patobulinsiu! – šoko ant jo su petelne Pranute.

Pamatem, kad čia geruoju nesbaigs ir samagona varymų išbraukem iš sąraša. Narejom ir šituos du veikėjus iš bendra versla išvaryt, ale anys maldava, pa sniegu valiojasi, kad tik paliktumem.

Taigi dabar graitai vyks Kūčių burtų adukacija. Petras su Vacka už bausmi tures pa langais su baltom paklodem apskarstį visakius monus vaidint. Ir dar raikes jiem Jadzes tvarte pasislepusiems gyvulių balsais kalbet. Jiem  visa cirka pragrama až bausmį numatyta. Tik va dar bėda: ataina  Naujieji Metai, su kuom, aišku visus sveikinam. Mūsų tie du durniai da sumane ir fevejerkų šaudyma adukacijų pravest – kažna ar tik Jadzes pirties nesupleškins? Raikės da gerai pamislyt. Pinigas gerai, ale pirtis ir draugyste – až vis geriausia…

PASKUTINE SENŲJŲ METŲ DIENA

(4 POST- KARONINES EROS PASAKAJIMAS)

Abi su Jadziute pakalbėjom, kad baigiantis metam kažkaip, žmogus, susmąstai. Apie tai, kas sugriešyta, ir kas- ne, kas padaryta, kas nesuspeta… Apie visų sava gyvenimų. Ir teip tadu ažeina noras būt geresnei, doresnei ( nars trumpam laikui)… Tuo labiau, kai dabar ištisai visur geruma akcijas ir panašei. Net Seima nariai raginami atsprašyt vienas kita ir apskabint broliškai, ale kad anys neskuba. Pagalvojom abi su Jadziu, kad ir mum reiketų šitei pasielgti: atsprašyt vienas kitą až visakias iškadas ir šiteip pabaigt senus metus. Matai, pas mum yra takia tradicija: senus palydet ir naujus sutikti visiem kartu až bendra stala susedus. Renkames visi štaban- tai yra pas Jadze, ir ten visi kartu sulaukiam Naujų. Ne paslaptis, ir čierką padarom, ir prie dainų prieinam. Lauki šitų feververkų pašaudom. Nu šiais metais tai mes visi sąmąningai šitų spragdinimų atsisakem. Bo mana kotinas tai grynai iš prota kraustasi, Pranute vištas nuo laktų krenta, Jadzes ažkyte ima ragais tvarta sienas aket.  Apie kiaulas ir avelas tai ir kalbas ner. Tik žviegsmas ir bliavimas. Manau kad visų šitų spragdinimų atsisakymas – tai pirmas mūsų žingsnis dora gyvenima linkui. Ot.

Taigi susirinkam visi pas Jadze. Ta sustvarkius gryčią kaip bažnyčią – niekur ni dulkelos, girliandos tik šviečia, žybsi. Aglute nedidela kampi papuošta. Stalas gražiausiai paruoštas. Mes irgi ne dyki atajem. Pranute žųsiotę iškepe, Petras su Vacka šviežia samagona išvare, ašei šaltienas bliūdu išviriau. Žodžiu, palydesma senuosius kaip priklausa. Kai jau visi susedam, pa pirmas čierkas Jadze ir pradeja kalbų ( Net televizarių išjunge):

– Mieli susiedėliai, kai kasmet palydim senus metus, tai noriu visų atsprašyt, maž kam kakių iškadų padariau…

Man net akys sudreka, šiteip gražiai Jadze pradeja. Gražiau net už klebonų. Gera gi šitoj mūsų Jadziute. Žiūriu, jau ir Pranute akis trina, jau ir Vacka, ir Petras nusisukį šniurkščiaja. A Jadze tęsia:

– Bet labiausiai tai atsprašau tavįs, Pranut, kad vienų kartų sava ažkytį prie tava darža pririšau.

Čia kaip šoka Pranute:

– Ne vienų, a tris! – Bet Petras jų per jėgų atgal pasadina. A Jadze spaviedojasi taliau:

– Ir tavįs, Mariut, atsprašau, kad tava laikraštį iš dežėlos imdavau, paskaitydavau ir atgalios inbrukdavau.

Va kodėl visų laikų mana laikraštis būdava riebaluotas ir suglamžytas! Jau narejau ir ašei iš vietas šokt, ale pagalvojau, kad ir pati turiu až kų atsiprašyt. Bet čia atsistoja Petras:

– Atlaiskit ir man, jeigų kų bloga padariau, tik esu čystas kaip aniuolas. Nu, tavįs, Pranut, atsprašau, kad dažnai pasiunčiu ti, kur ukrainiečiai ruskelių laivą pasiunte.

– Atsrado gi mat angelas be sparnų. Klok visas nuodemes, – suirzo Pranute, bet Petras oriai atsisėdo ir išmauke čierką be eilės. O dabar stojosi Vacka:

– Ir ašei visų atsprašau. Priglaudet manį benamį, žmagum padaret. A ašei tava, Petriuk, pusį cigarietų kantrabandinių nupizdinau.Tavi, Jadziut, prie pirties gazdinau, palei tava langus braižiausi kaip kotinas morčinis, prašiau, kad inlaistum…

Žiūriu, kad Jadze jau sėdi nei šiokia nei tokia. O čia pradėjo Pranute:

– Nors ainu išpažinties kas sekmadienį, bet, jei visi tai ir ašei atsiprašau. Atlaisk man, Petriuk, kad aš vis tava kišenes iškraustau. Nepyk, Vacka, kad karta tau įpylau šuns virala… – tai išpažinusi, ji persižegnojo ir atsisedo. Atejo  eilė ir man:

– Atsiprašau visų, jei kam esu bloga padariusi ar pasakiusi. Nepyk, Jadziut, kad tava vištas iš  sava daržą akmenais variau. Ir dar, Jadziut, nepyk, kad kai Vacka lindo pas tavi par lungą ašei užu kampa viskų stebėjau.

– Ak, tu, gyvate,  – šoko Jadze iš vietas ir vos man salotų bliūda ant galvos neužmove, – jeigu nori žinot, tai ašei ne vien tava laikraštį skaitydavau, ale ir vienų siuntinį nušvilpiau, vot!

Ne, nu jūs man pasakykit dabar, kaip su takiu žmogum kaiminysteje givint? Ne tik  pašta deželį, bet ir visų gryčių gali iškraustyt!

– Siuntinys tai čia niekis! – stojosi Petras. – Aš tavo, Maryt, vienų aglį patylom nulaidau!

Aš tik galvų susiemiau. A tadu Pranute:

– Nu kas ta agla! Aš tava, Petrai, samagona aparatu buvau pagadinus!

Petras tik nubala. Tadu šoka Vacka:

– Nieka ti labai nepagadinai, patys viskų pasitaisem! Ale žinok, Pranut, kad tų skilandį nuo aukšta tai ne kotinas, ale aš nusinešiau!

Pranute stvėre bliūdu su šaltienu. Tik gerai, kad Petras jų stipriai apkabina. Pamačiau, kad atmasfera inkaita ir raikia gelbėt situacijų, nes Jadze sėdi prasižiojus, kaip stabas:

– Tegu jį velniai, Jadziut, tų siuntinį, a kas jame buva?

– Nieka ti blatna, Maryt, tik pašta katalagas, kokias ti prekes anys pardavineja.

– Tai ir gerai, kad paemei, kam man tas šiukšlas raikalingas. A ašei in tava vištas, Jadziut, ne akmenis, ale tik pagalioką palaidau. Ir apie Vackų čia daug prikūriau, naktis buva, nieka ti labai aš nemačiau…

Prisėdo Jadze prie mani, apskabinom abi, pasbučiavom.  Ir teip gera pasdare. A čia Petras:

– Aš, tau, Maryt, už tų aglį malkų atvešiu.

Susgraudino ir Vacka:

– Atadirbsiu už skilandį ir cigarietas.

Pranute, nors vis dar paspūtus, bet irgi kelis žodžius išspaude:

– Aš tau, Petriuk, nars centus kišenese paliksiu. A tavi Vacka, geriau šersiu, kad prie skilandžių nelystum.

Ir tadu nutilom visi. Giliai susimąstem. Apie žmogiškų ryšį ir panašei. A laikradis unt sienas tik ciksi, sekundes tik aina. Paskutines praėjusių metų akimirkas. Jau graitai ir Naujieji. Tegul jie visiem būna taikūs, ramūs ir laimingi. Su 2023-iaisiais!

ANT KABLIUKA

(5 POST KARONINES ERAS PASAKAJIMAS)

Nu, sveiki visi gyvi. Gal da neužpustyti galutinai? Mes irgi pra pusnis prasikasam, jei sniegas pats neištirpsta. Jau diena par gaidžia žingsnį ilgesne, jau šviesiau akyse. Maž kadu ir pavasaris atais ir saula vis ilgiau pasrodys. A tai dabar jos labai maža, dangus vis cepelynų spalvas. Ar nuo ta vitamina D trūkuma ar nuo ka kita mūsų Jadze pasdare kažna kokia keista. Vaikšta žvilgsnį talyn insmeigus, visa takia ažsisvajojus. Krautuvej, kaip kokia vagilka band išeit až prekes nesusmokejus. Gerai, kad kasinyke savas žmogus, tai labai nebare, palicijos nekviete. Neperseniai ne tan autobusan inseda, ale gerai, kad paskum atsitokeja, eme nesavu balsu šaukti, kad jų išlaistų, ir paskum pinkis kilometrus atgalios namo kulniava. Nu, žodžiu, blagai su Jadziu.Maž ana kų insmylėja? Pajutau, kad pribrenda laikas rimtam pokalbiui. Pasikviečiau Jadzį kavos. Kai ana atėja vienų kojų batu, a kitų su kaliošu apsiavus, su vienu raudonu pančiaku, a kitu- žaliu, tai ašei par daug nesidyvijau. Išgerem pa gurkšnį kavos „ pastiprintas“, pyragu ažkandam, ir aš pradejau:

–Sakyk, Jadzyt, kas tau širdį slagia, bo matau, kad negerai.

Ir čia Jadze neišlaike:

– Nažinau, Maryt, kaip man čia viskų raikes palikt…

Jezau Marija. Gal jau Jadzį kakia nelaba liga apseda?

– Naraikia, Jadzyt, savįs gyvos laidot…

– Kad, Maryt, šita Pietų Afrika toli, teip toli….

Aš suklusau. Kų ana čia kliedi? Maž jau visai pratelis pasmaiše? Ir šeip ne teip, žodis pa žodžia ištraukiau viskų kaip dantistas su replom, visų pasakajimų.

Kaip jau minejau, mūsų Jadze – feisbuka asas. Ana ti lundžioja kur raikia ir kur neraikia. Tai va, atsrada jos feisbuka padangej taks Benas Džonsonas iš Pietų Afrikas. Anas atsargas ginerolas, turi bent kelis milijonus. Prisiunte ir sava nuotraukų. Toks baika sinjoras palmiu foni su dideliais akiniais nuo saulas. Nelabai ir juodas, galima sakyt – pusbaltis. Kviečia Jadzių pas savi. Tik va bėda. Anas mat negali naudotis tais milijonais – sava babutes palikimu. Turi viskų pervest Jadzes sąskaiton už kaži kakį mokestį ( aišku, jį Jadze sumokes), a tadu abu su Jadziu jie galės tais milijonais naudotis ir susikurti sau rojų ant žemes. Tai va, Jadze dabar niekaip negali nuspręst – ar jai važiuot ton Pietų Afrikon ar ne?

Šiteip mum besikalbant braukšt ir ataina Pranute.

– Kaip gerai, kaimynkos, kad aš jumi abi radau! – Maž patarste man abi, kų daryt.

Mes abi patylom pastatem ausis. Pranute retai kadu patarimų praša. Ana pati kitiem patarinet linkus. A Pranute tęse taliau:

– Tigi, moteros, sakykit, ar verta man pirkt tas bitkojines ar ne?

Net isižiojam. Nuo kada ana apie kojines patarimų nori? Ir čia Jadze prabila:

– Aik tu, Pranut, nu kam tau tas gietras ? Ir teip spinta visa ko pilna. Nu kam tau tos lyšnos kojines?

– Tu, Jadziut, matas, kad visai nieka neišmanai. Tai ne kojines, ale valiuta, nu takios monetos, katras nusiperki, a paskum brungiai parduodi.

– Tai parodyk gi,  gal turi kokių? Maž auksine? – pasicekavija Jadze.

– Tai kad jos gi nematamas, jos kompiutery…

Garant ir šita jau iš galvas aina. Ar apidemija kokia mūsų kaimuki, ar biesas  babelas apseda? Teip man besvarstant apie kaimynkų protinius sugebėjimus, kažkas tik bar bar durysna. Pasroda – Petras. Apyblaivis ir kažkoks nusgandįs.

– Nu va, ačiū Dievuj, kad tujei čia, – net nušvito Petras, pamatęs Pranutę.

– A ko čia dabar dyvijies? Ar negaliu ašei int kaimynkas nuveit?

– Gali, žinama, kad gali. Ale man paskambina iš palicijos, kad tu avarijon papuolai, ir kad tos avarijas kaltininke esi tu, ne kas kitas. Ir kad raikia pinigus sumaket graičiau, kad tik tu tiurmon nepapultum.

– Kų tu čia kad-kaduoji? Aiškink žmoniškai, – šokosi Pranute.

– Kad aiškinu. Parejau namo – anei  tavįs,. Anei pinigų. Mįsliju, tikrai miestely kur avarijon papuolai, ir dabar raikes pinigai maket, Dieve Dieve…

Kol anys teip aiškinos, mudvi su Jadziu tylėjom, jau nebesusgaudydamos kas prie ką. Staiga durys virst – ir unt slenksčia Vacka. Gal jau paskutinis svečias.

– Grįžau iš miestelia, žiūriu – nieka nėr. Mįsliju, gal kaks suvejimas pas Jadziu, a jūs visi štai kur…

– Kur nebus suvejima, kad tujei žinotum, kas čia dedas… – visai nevyriškai dejava Petras.

Ir mes visku išklojam Vackai. Apie pranešimu iš palicijas, apie numatamų Jadzes kelionį Pietų Afrikon. Teisybe, Pranute tai nenaraeja pasakot apie bitkojines, bet privertem. Vacka susraukįs pamaęste ir pagaliau tare:

– Žinai Jadziut, kad tava Pietu Afrika tai Pravieniškese ar panašaus tipa įstaigoj. Takioj pat vietoj ir tava, Petriuk palicija. Ir tava, Pranut, bitkojines tinai gaminamos. Čia jau sukčiai meškerį ažumete, ne kaip kitaip.

– Ale iš kur jau čia taip žinai?  –ironiškai pasdomeja Pranute.

– Aš, kai sedejau kalejimi, tai sužinojau visakių būdų, kaip durnas bobas apgaut – Vacka netyčia atskleide dar vieną sava margos biografijos faktą.

Visi labai šurmuliavom ir džaiugemes, kad nepakliuvam ant sukčių kabliuka. Tik Pranute susraukus murksoja. Įtariu, kad ji jau prispirka tų bitkojinų. Aš irgi tylėjau ir mąsčiau ar man kas nors atsius tuos stebuklingus maista papildus, už katruos irgi pinigus pervedžiau. Jau visų mėnesį laukiu, a pardavėja dingus kažna kur… Gal jau Pietų Afrikoj, a gal Pravieniškese sėdi….