Liongina Polonskaja

Liongina – šių metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso debiutantė.

BEVARDŽIAI

 „ Aš kol kas esu tiesiog Aš, nes pamečiau savo varduką. O gal aš jo net neturėjau? Tuomet kaip galėjau pamesti? Juk negalėčiau teigti, kad nėra gerumo planetos vien tik todėl, kad aš ten nebuvau, tiesa? Vadinasi, negalima teigti, kad aš bjaurus, vien tik todėl, kad aš ne toks, kaip visi kiti. O kas man gali pasakyti kokie tie kiti, į kuriuos aš privalau būti panašus? O aš nenoriu būti kito kopija, aš noriu būti vienintelis ir nepakartojamas visoje žemėje. O greičiausiai taip ir yra, nes mano mažoje galvytėje gyvena labai daug didelių klausimų. Ir su kiekviena diena jų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Todėl ir išėjau po margą pasaulį atsakymų ieškoti. O kaip man sekėsi noriu Jums papasakoti, nes tik gerumo planetos įstatymai gali užtikrinti visas mano teises.

                      Turiu dvi ausytes, dvi akytes, du gražius dantukus, letenytes, bet gal kažko trūksta? Nes pamatę mane visi nusišypso: plačiai, kreivai, įstrižai ir apvaliai. Pas juos dantukų žymiai daugiau, bet aš juk dar mažas. Dažniausiai tiesia rankas į mane ir bando sučiupti. Tada aš net bijoti bijau, atsigulu snukučiu žemyn ir užsikloju savo ausytėmis, pasislėpdamas už savo šešėlio. Ech, gal Jus žinote kur galima išmokti drąsos? Nes aš nenoriu, kad jie šaipytųsi iš mano žvairų akyčių, jei prisirinkčiau drąsos pilnas kišenes aš būtinai susirasčiau gerąjį daktarą ir jam viską papasakočiau, kodėl taip atsitiko. Man labai  labai liūdna, kad aš neturiu uodegytės, nes jei ją turėčiau manęs nelaikytų žemyn galva ir jos neieškotų. Labai ir tikrai labai svajoju vėl eiti į mokyklą, kur susirasčiau tikrų draugų ir išmokčiau skaityti, rašyti be klaidų ir daug dirbti. Tada aš daug daugiau ir labai daug dirbčiau ir užauginčiau gerumo sodą, kuriame nieks neverktų ir ne liūdėtų…

Pamenu – skridau. Mane nešė, nešė, nešė kažkoks nepažįstamas didelis sutvėrimas su žaliais storais botais ir užlipęs ant kalno kaip sviedė, man net ausytes užgulė nuo vėjo. Stvėriau vėjui už švarko rankovės ir stengiausi iš visų mažų jėgų kuo toliau nuskristi, nes pamaniau, kad Aš jau ne Aš, o skraidūnas, skrendantis į savo gimtinę. Tačiau jėgos seko. Aš vis atsitrenkdavau į kažką didelio ir skaudžiai spygliuoto, kol visai nukritau ant kažko kieto. Tada dar ilgai žvaigždutes skaičiavau. Tik niekaip nesupratau, kokiu būdu plačiausias žvaigždėtas dangus sutilpo į mano mažą galvytę. Matyt, aš tikrai ne tik varduką pamečiau, bet ir aš pats pasiklydau, nes mano planetoje taip nieks nesielgia.

Sėdžiu dabar ant kelmuko ir apsisprendžiau iškeliauti į gerumo planetą, todėl ir prašau Jūsų, didis Prezidente, atsiųsti man žemėlapį, kuris parodys tiesiausią kelią. Jau dabar pat užklijuoju voką ir septintą dieną po sekančios mėnulio pilnaties Jus pasieks mano ilgas laiškas. Labai, labai dėkoju, kad mane išklausėte. „

                      Būsimasis gerumo planetos gyventojas „Aš“ arba tik kol kas „Aš“

____________________________________

Atsistojau ant savo mažų kojyčių ir nuėjau tiesiausiu keliu – į paštą. Juk dabar balti balandžiai laiškų nebeskraidina, o būtų žymiai greičiau, ypatingai kai reikalas labai, labai labai ir dar kartą labai svarbus.

 Oi, pakaks mąstyti! – pamaniau, – juk reikia man skubėti, nes kuo greičiau išsiųsiu laišką, tuo greičiau gausiu atsakymą. Tačiau įvairiaspalvės mintys vis tiek nenurimo tada aš pasileidau bėgti, pamaniau, gal mintys pavargusios nurims ir pamiegos truputi. Bet kaip aš taip galėjau žaliai mąstyti, juk bėgau tai aš savo kojytėmis, o visos mintys kaip didelė, labai didelė ir didžiausia svajonė tik pūpsojo man tarp ausyčių ir dairėsi į šalis.

 Bėgau, bėgau, ėjau, ėjau, sliūkinau, sliūkinau ir pasikydau….Aplinkui kažkokie trikampiai šešėliai, bumbt bumbt pliump pliumt trakšt trakšt sekė man iš paskos. Ir dar kaip tyčia  saulutė visai nepagalvojus-neapgalvojus-sugalvojo pažaisti slėpynių!!! Aš niekur jos nebemačiau! Matyt nusprendė pailsėti, nes pavargo visą dieną šypsotis. O saulytės šypsena juk turi būti ohohoooo kokia p l a t i, kad galėtų sušildyti visą pasaulį.

Pasidarė truputį nejauku, nes po mano pėdutėm pabiro-pažiro maži juodi baimės trupinėliai. Štai tada ir apsidžiaugiau, kad neesu visai visai vienas šioje paslaptingoje girioje, o su  manim  mano mintys.

– Oh, mieliausiosios, nenurimkite, linksmais ir jaukiais sakiniais mane apkabinkite, – garsiai niūniavau savos kūrybos dainelę atsargiai tipendamas aplink kiekvieną baimės kelmą, stengdamasis jokiu būdu jo nepaliesti. Ir kuo toliau ėjau, o dangau, jie darėsi vis didesnį! Tvirtai laikiau suspaudęs laišką savo mažytėm letenėlėm ir ausytėmis karpydamas tamsą, dairiausi į šalis. O kai pabiro mažos baltos ašarėlės, jos praskiedė tamsą kaip mano mamytė baltu pieneliu nubalindavo riešutų kakavą ir tada tolumoje aš pastebėjau mažą ugnies žiburėlį. Susiradęs mažose kišenėse dar mažesnę drąsą – lėkte skriste nulapatojau šviesuliuko link.

– Tuk tuk tuk, – net pamiršęs kvėpuoti, pasibeldžiau į keistai pakrypusio namelio dureles.

– Kas ten?

– Čia Aššššš, – net širdelė pasislepė.

– Kas Aš? – išgirdau nustebusį klausimą.

 – Taigi, Aš, toks mano vardas, tiesiog Aš, – nurijau seilytę.

 – Tokių vardų nebūūūna!, – juokas iš tamsos įlindo į ausytes ir nemaloniai kuteno, – o iš kur tu atkeliavai, bevardi?, – išgirdau tarp kutenimų.

 – M a n e e  i i i i š m e ttt ė, – tyliai prisipažinau ir ašarėlės vėl sudrėkino tamsią tamsą. Po kelių minučių pasidarė jaukiai šviesu, nes atsivėrė popierinės durelės ir pamačiau didelę, labai didelę ir didžiausią kada nors matytą šypseną.

 – Užeik, brolau, šie namai T A V O!

 – Eeeeee, – nutyso man smakriukas, aš negalėjau patikėti, kad radau savo namus. Ar mes gyvensime kartu? – tyliai paklausiau, o ašarėlės vis dar byrėjo, tik jau ne baltos, o saldžios saldžios….

 – Taip, taip, tikrai taip, jei tik tau čia bus jauku! – dar tyliau atsakė katinukas.

 – O kodėl mes taip tyliai kalbam?

 – Kad nenubaidyti gerumo paukštės, nes ji ką tik nutūpė ant mano palangės, – vos girdimai tiesiai man į ausytę tarstelėjo brolis.

Mes užėjome vidun. Durelės tyliai užsidarė. Tada ilgai ilgai sedėjome susikabinę letenėlėm ir kol užgeso vakarė žvaigždė, stebėjome gerumo šokį ant popierinės palangės.

 – Kodėl tu čia gyveni šiame storo kartono namelyje? – ryte paklausiau.

 – Ah, mane irgi išmetė, –  liūdnai nuleido akis katinukas. Dabar mes broliai, nes abu esame pamestinukai. O šią didelę dėžę atsitempiau iš netoliese esančios duonos kepyklos. Dažnai ten nuvinguriuoju ir atsargiai susirenku trupinius, tada pavakarieniauju. Žmonės išmeta duonytę, o aš vakarais girdžiu kaip ji ilgesingai verkia.

 – Katinuk, keliaujame kartu į paštą? – net pašokau sujaudintas pasakojimo. Beje, gal žinai kur yra paštas? Nes aš pasiklydau! Ilgai klajojau girioje kol aš tave suradau. Esu parašęs laišką pačiam Prezidentui ir noriu jį kuo greičiau išsiųsti!

 – Į paštą? Laišką? Prezidentui? – suraukė nosytę Flukas, – turėsi man viską papasakoti, brolau!

– Tik, štai mintis atbildėjo, kas saugos mūsų namelį su gerumo paukštę ant palangės kol mes keliausime?

 – Mes pasiimsime ir namelį, ir paukštę kartu!

 – Puikiai sugalvota! – apsikabinau savo mažom letenėlėm Flukučio kakliuką ir stipriai stipriai užsisvajojau. Mintys bėgo viena po kitos ir aš svajodamas vos spėjau svajoti. Tik bijojau ko nors nepamiršti ar nepamesti. Svajojau, kad į mūsų namelį sutilptų kuo daugiau išmestų draugų, o gerumo paukštė nepavargtų mums suokti, kad alkani pasaulio vaikai atvažiuotų į netoliese esantį fabriką, aplankytų verkiančią duonytę ir priimtų ją pas save namo, lygiai taip, kaip mane priiėmė Flukutis, kad gerumo planetos Prezidentas gautų kuo daugiau laiškų, o juose raidelėmis išraideliuoti norai išsipildytų….

– Brolau, tu mane tuoj švelniai pasmaugsi, – man per petį patapšnojo Flukas, – tu  pilnas baltai puraus švelnumo, kaip pieno puta močiūtės ąsotyje. Apsikabinai mane ir aš jau tuoj pakilsiu kaip balionas nuo geruumoooo!

 – Flukaiiiiii, – riktelėjau, – aš radauuuu, valiooooo, aš radauuuu!

 – Ką tu radai? Kur? Kada? Ar kelią į paštą jau radai?

 – Ne!!! Aš ką tik radau savo vardą!

 – Kur? Ant mano kakliuko? – plačiai išplėtė plačias akytes draugas.

 – Tavo žodžiuose! Aš suradau savo vardą kol tu kalbėjai su manimi! Nuo šiol vadink mane „Švelnumas“.

 – Ne, kažkas netikro! Neskamba ir nekvepia: labas Švelnumas, kur buvai Švelnumas,  tu mano draugas Švelnumas….hmmm, ar tau kvepia šis vardas ?

 – Kvailiuk, nuo kada vardai kvepia? – išdidžiai gyniau savo radinį.

 – Paklausyk, išgirdus vardą turi pakvipti, supranti?

 – Ne, – atsakiau, – jausdamas, kaip raudonuoja mano žandukai. Kažkodėl man buvo gėda, kad radau svetimą vardą ir draugui jis nepatiko.

 – Vardas yra antrasis tu. Kai pamačiau tave pirmą kartą, tokį išsigandusį, drėgnom akutėm man pakvipo močiutės vaniliniais sausainiukais, mėtomis ir pasakomis, – raitydamas uodegos galiuką, mikliai vinguriavo mintis Flukutis.

 – Hmm, man patinka, – nusišypsojau, – aš juk negaliu būti Mėta, mes esu tavo brolis, o ne sesė. Ir Vanile būti negaliu. Nebent Švelnuku.

 – U u u u u pa pa,  p a g a l i a u! – pačiupo mane Flukutis ir pradėjo sukti sukti sukti ratu, kol mes visai susisukom ir pūkštelėjom ant samanotų grindų. Aš bandžiau atsistoti, bet mano ausytės buvo prispaustos mieliausios pasaulyje Fluko šypsenos. Aš tyliai tyliai, vos vos girdimai paklausiau, kad neištrinti kažkur tarp žemės ir dangaus įstrigusios sunkios mįslės: – Ar mano vardas „Pagaliau“?

 – Murrr miau, Murr miau. Tau vardą išmurmiau. Aš skelbiu tučtuojau. Š v e l n u k a s tu murr miau, – likimo brolis užtraukė savos kūrybos dainą.

 – O tu poetas! Ačiūūūūūūū, pagaliauuu! – mano džiaugsmas pakilo ant vėjo sparnų, kvepėdamas samanomis šuoliavo eglių viršūnėmis, tupdamas ant Fluko dailių dailiausių ūsų ir vėl pakildamas link debesų.

                – Flukai, – nurimus širdutei iškilmingai ištariau, –  tinkamiausias laikas švęsti mano vardo radybų dieną – Švelnuko dieną! Mes prisiskynėme čiobrelių, pririnkome aviečių ir visą dieną saulės spinduliuose skrudinome pyrago trupinius, poto gėrėme kvapniausią aviečiausią čiobrelininę draugų arbatą. O kai saulutė nusileido į debesų patalus užmigdyti savo šypsenos, mes sedėjome susikabinę ir klausėmės gerumo paukštės sakmės apie feniksą, pakylantį iš pelenų. Vėlai vėlų vakarą aš perpasakojau žodis žodin laiško gerumo Prezidentui turinį ir susitarę rytoj iškeliauti į paštą, saldžiai užmigome. Kiekvienas atskirai ir kartu abu apsikabinę savo šypseną.

Naktį pradėjo lyti: kap-kop-kup; kap-kop-kup; kap-kop-kup linksmi barbeno lašai ant popierinio stogo. Kad namelis nepradėtų plaukti nusprendžiau pats pasikalbėti su lietučiu. Tyliai įsispyręs didokas draugo šlepetes išėjau ginti jo ramų miegą.

– Lietuuut, lietutėli, lietuti, pagirdantis žemę, nuprausiantis dangų ir rasos karoliais puošiantis gamtą, gal galėtumėte truputi pailsėti ir čia nebelyti? O gal geriau lykite, bet aplink mūsų namelį – ne. Nes jei namelio palangė subliukš, kur nutūps ir giedos gerumo paukštė? – aukštyn iškėlęs galvą dalinausi dideliu rūpesčiu. Bet atsakymo nesulaukiau. Tik snukutis sudrėko ir prilijo į šlepetes. O padykęs lietutis, aptaškydamas viską aplink, suposi vėjo karusėlėje.

                      Įsibėgėjęs virtau kulversčiu ir užsikeberiojau ant stogelio. Tuo pat metu dangus plyšo pusiau ir keistas balkšvai cukrinis kampuotas kardas smigo į žemę su dideliausiu trenksmu. Dar suspėjau pagalvoti, kad toks plonas, o taip garsiai nukrito. Trumpam net pasidarė šviesu. Pastebėjęs, kad mano pasišiaušęs šešėlis septynis kartus didesnis už originalą, pajutau baimę ir ausytėmis užsidengiau akis. Tuo pačiu metu dar vienas aštrus kardas-cukrainis smigo netoli manęs ir tik trakšt-brakšt-kulvermrakšt įvirtau tiesiai ant spalovo Fluko sapno!

– Ššššššš rrrrrrrrr mmmmmmiauuuuuuuuūūūūūūūūūūū, – nuaidėjo per visą girią vargšelio išgąstis ir dar karteli perplėšė šlapią dangų ir mano širdutę.

– Ar aš gyvas?  – susiradęs savo balsą, sumurmėjo Flukas tamsoje, – ei, Švelnuk, kur tu? Kur mūsų namelis? Kur mano šlepetės?

Aš pliūpsojau snukučiu į samanas ir ausytėmis uždengęs akeles bijojau pamatyti savo didelę klaidą. Jaučiausi kaip išdavęs slapčiausią draugo paslaptį, arba dar blogiau, į mažas šukeles sudaužęs jo viltį. Rodės, kad aš jau nebe aš, o gulinti negraži gėdos dėmė.

– Švelnuk, ko tyli? Tu gyvas? Čia žaibas trenkė į mūsų dėžutnamelį?

– Aaaaš čia tren-kiau-si iš vir-šaus žžže-myn, – tyliai išskiemenavau, – aaatleisk man, brolau. Čia aš kaltas! – – Man neapsakomai gėda ir aš bijau didele baime pažvelgti tau į akis. Aš…aš tik stengiausi pabūti dideliu dideliu skėčiu mūsų nameliukui. Ar dabar išmesi mane iš savo draugystės?

– Kvailiuk tu pūkuotas, šlapias kvailiuk,  –  švelnus balselis sugrąžino man širdies plakimą, – nebijok, tik tavo gerumas ši kartą buvo didesnis už tavo protą. Nors ir sugriovei ko nestatei, bet visada prisimink, kad kažko pabaiga garantuoja naujo pradžią. Tai gyvenimo dėsnis, supranti?

– Ar mes pastatysime naują namelį? Tikrą namą  su gerumo paukšte ant palangės?

– Žinoma, – plačiai šypsojosi katinukas, – dabar aš turiu tave ir mes abu pastatysime dar didesnį namuką, kuriame galės sutilpti ir tavo begalinis gerumas. Juk kartu lengviau įveikti visas kliūtis.

 Atsisėdome po egle surėmę nugaras ir buvo taip jauku, nes sugalvojome tokiu būdų išdžiovinti didįjį laišką, kuris mirkte permirko. Virš mūsų sklandė draugystė, nutūpdama tai ant vieno peties tai ant kito, tai žaisdama su konkorežiais. Kažkur ūkavo alkani pelėdžiukai ir žaidė slėpynių maži šikšnosparniukai. Pavargus nugarytei, pakaitomis šildėme laišką priglaudę prie širdutės. Ir taip visiems buvo šilčiau laukti pirmų saulutės spindulėlių.

– Pasiguosk man, Fluk, – paprašiau draugo, – papasakok man savo istoriją. Tada širdutėje pasidarys dar daugiau vietos šilumai ir laiškelis greičiau džiūs. Juk dažnai girdžiu, kai naktužėje dūste dūsauji Šaršaramėlės vardą. Kas ji?

– Ak, Švelnuk,  – skausmingai atsiduso draugas, – tram-ta-tam, tra-lia-lia yra, bičiuli, istorija liūdna. Ji prasidėjo kai aš patikėjau, kad esu labai mylimas katinukas, pats mylimiausias naminis augintinis pasaulyje. Stengdavausi grąžinti meilės skolą savo šeimininkams: murkdavau ant kelių, glostydavausi prie kojų ir visada pasitikdavau ant slenksčio demonstruodamas uodegytės purumą. Bet grįžusi iš darbo šeimininką tik erzindavo mano perdėtas lipšnumas. Bet kitaip aš nemokėjau, nežinojau kaip padalinti dėkingumą į lygias dalis kiekvienai savaitės dienai po truputį….Ir jis išspirdavo mane į lauką net nenusiovęs purvinų žalių botų, neva laikas pasivaikščioti. Nežinau, Švelnuk, gal jie ir nebuvo visai žali, bet man visada akytėse pasidarydavo žalia žalia kai skriedavau pasivaikščioti, neskaičiuodamas laiptelių iki pagrindinių vartų. Kai mano šešėlis, anot vilkdamasis iš paskos, pradėdavo žingsniuoti priekyje, suprasdavau, kad jau laikas grįžti. O grįždavau visada tuo pačiu taku: keturi posūkiai į šiaurę, trys į pietūs, du į rytus ir vienas į vakarus.

– Oho, koks sudėtingas  labirintas! – neištvėręs įsiterpiau, – ar atbulas grįždavai? Juk labirintas tik į vieną pusę raitosi!

– Mažiuk, juk tai labai paprasta. Gįždavau tuo pačiu taku tik atvirkščiai.

– O aš vis tiek nesuprantu, – nudelbiau blakstienas žemyn, – juk atvirkščiai ir yra atbulai.

– Bičiuli, – kantriai dėstė Flu, – įsivaizduok tašką A ir tašką B. O tarp jų pagaliuku nubrėžk liniją. Įsivaizduoji? Nubrėžei?

– Aha, – linktelėjau klapsnodamas blakstienomis.

– Aš eidavau nuo taško A iki taško B, o grįždavau nuo taško B iki taško A, supratai dabar?

– Paskubomis linktelėjau tris kartus ir išplėtęs auseles toliau klausiausi pasakojimo.

Sėdėdavau po senučiuku, pakrypusiu gražuoliu gluosniu, kurio ilgos, tankios šakos siekė žemę, ir įsivaizduodavau esąs savo jaukiuose namuose. Tik kažko trūko. O kai trūkumas pasidarydavo labai didelis, tada iškišdavau galvytė pro lapelių užuolaidą ir stebėdavau miesto panoramą, žavėdavausi šviesų švieselių linijomis dangoraižiuose ir svajodavau užlipti ant aukščiausio dangoraižio viršūnės ir pasiekti dangų… Tačiau vieną dieną aš pamiršau kelią namo.

– O kas nutiko, Flukut? Atmintis pasibaigė ar pamiršai ją po gluosniu? – vėl nutraukiau draugo minčių giją.

– Taip, Švelnuk, kai kartą, tolėliau nuo savęs pamačiau ant medinio suoliuko tupinčią gražuolę, pamiršau viską pasaulyje! Brolau, ji buvo gražesnė už rytmečio aušrą, už vakaro šlamesį, už pavasario gaivą ir už vasaros veidą! Ji buvo t o b u l a mano Šaršaramėlė! – šūktelėjo Flu ir pavogęs jo švelnius žodžius nusinešė vėjas. Juoda juodutėlė, kaip brangiausias deimantas, tik viena ausytė baltut baltutėlė, kaip gulbės sparnas balčiausias. Pėdutes apsiavusi baltais baltais grietinėles baltumo batukais, šukuodavo žvilgantį kailiuką ir kažkur ilgesingai žiūrėdavo…

Stojo jaukiai saldi tyla. Flukas užmerkęs akytes skrido skrido skrido…O aš išplėtęs akeles žavėjausi žavėjausi ir visai susižavėjau. Mačiau kaip ant mūsų pabiro pažiro aguonų raudoni žiedlapiai, mes juos rinkome surinkome ir susimeistravę purią valtelę, plaukėme plaukėme plaukėme svajonių upe…Mūsų mažos širdutės taip įkaito, taip sušilo, kad lietaus lašeliai, sudrėkinę laišką, garuote išgaravo! Nežinia kiek mes dar plauktume, tyliai jausdami naują jausmą, jei voverytė nebūtų pametusi didelio eglės konkoriežio.

– Fluuuu, tai ji, Šarraramėmėlė, pasigrobė tavo atmintį? – nedrąsiai paklausiau.

– Taip, Ji – Šaršaramėlė, o ne Šarraramėmėlėlė, – nusikvatojo draugas, – kažkas atsitiko, kad aš net nesulaukęs vakaro, kol mane išspirs pasivaikščioti, vėl ir vėl lėkte bėgte atbėgdavau ir pasislėpęs gluosnyje ją stebėdavau, negalėdamas atitraukti akių nuo jos grožio. Ir kartą, o dangau, ji mane pastebėjo, atsisuko ir nusišypsojo balčiausia šypsena pasaulyje! Tada aš pakviečiau ją pažaisti su saulės zuikučiais, nupyniau jai iš gluosnio švelnių šakelių didžiules sūpynes ir supau supau supau, poto ji mane – supo supo supo…Pavargusi skaitydavo savo kūrybos eilėraščius, o aš klausydamasis šukuodavau jos žvilgėte žvilgantį kailiuką.

          Kartą pasisiūliau ją palydėti namo.Ji sutiko, tad iš tos laimės net nemačiau kur einame, tik prisimenu, kai ant mano nosytės nutūpė jos drėgnos nosytės drugelis aš pamečiau atmintį, nes pasaulis sukosi nesustabdomu ratu kartu su mano susigėdusiais ūsais. Ji stryktelėjo ant namų palangės, o aš kelio atgal jau neberadau. Penkias dienas ir šešias naktis klaidžiojau miesto skersgatviais, kol pavyko parklysti namo. Tačiau, o varge, jie buvo užrakinti. Beldžiau beldžiau, bet nieks neįsileido. Pavargęs susirangiau ant kilimėlio prie durų, užuodęs pažįstamą namų aromatą – snūstelėjau. Vos tik spėjau bluostą sudėti, grįžo šeimininkas, nešinąs krepšį su mano mėgstamiausia rūkyta strimėle. Apsidžiaugęs pašokau, o mane pamatęs šeimininkas neapsidžiaugė. Tik spyyyyyrrt ir aš skridau skridau skridau ant kilimėlio, kol kauleliai sutraškėjo. Susiradęs dar truputėlį jėgų, šeip ne taip užsikeverzojęs ant palangės, pamačiau kaip šeimininkas glaudžia prie krūtinės šermukšnių spalvos, plokščiaausį, atlėpausį, trumpoakojį, trumpauodegį šunelį…Nuleidęs galvytę, visą naktį slampinėjau, o pasirodžius pirmiesiems rasos lašeliams pasislėpiau didelėje dėžėje su keistu užrašu ANOUD ĖNIGUR, kurioje kvepėjo kmynais ir miltais. Tik vėliau supratau, kad susiradau savo antrus namučius ANOUD ĖNIGUR.

Flukutis nutilo. Šį kartą virš mūsų pakibo nejauki tyla. Katinukas susirangė į kamuoliuką ir giliai atsiduso. Medžių viršūnės grojo ilgesingo smuiko melodiją, o rytmečio paukščiai miklino balso stygeles. Naktiniai ūkai pakibo virš žemės ir po valandėlės tapo permatomi ir dar po valandžiukės – visai nebematomi. Pirmi saulės spinduliukai tingiai kuteno skruzdėlytėms nosytes ir jos mikliai sujudo, subruzdėjo, susižvalgė, susikibo ir išsirikiavo į darbštųjį dienos žygį. Į mūsų mišką atėjo naujas gražus rytmetis.

– Švelnuk, ei, Švelnuk, – prabilo Flu, – kur tu išmokai skaityti, rašyti?

– Prieš atsakydamas noriu tau kaip ką paaiškinti. Tiksliau padaryti praktišką eksperimentą.

– Man darosi idomu, – linksmiau mirktelėjo Flu.

– Ar gali užrašyti pagaliuku ant žemės ANOUD ĖNIGUR?

– Galiu! O kam? Bet jei tu prašai tada….tada…tuoj surasiu patogų pagaliuką ir suraitysiu! Abra-kadabra, truks-bruks, enti menti-pauškt! Štai! Padaryta! ANOUD ĖNIGUR, o kas toliau?

– Dabar atsistok ant galvos, – paprašiau,  – pasistenk, man labai reikia, kad tu suprastum vieną labai svarbų raidžių įstatymą.

– Ant galvos? Aš ir ant savo galvos? – nusikvatojo draugas, – kur tu matei katiną, kuris stovėtų ant savo galvos? O kur ausytes man paslėpti?

– Flu, – neatlyžau, –  bet to labai reikia dėl tavęs paties. Sugalvok ką nors, prašau…

– Hm, hmm, hmmmm, sugalvojau! S u g a l v o j a u! – patenkintas savimi murklys mojuodamas uodegyte, apsidairė aplinkui ir tik šmaukšt prie akmenėlio, tik traukšt dvidešimt nagelių, tik dzangt dzangt per akmenėlį!  Suspindo sublizgo aštrūs nagučiai, plonos šviesos adatėlės smigo į liauną medelio kamieną ir pakibo Flukutis žemyn galva ant plonos šakos ir pagavęs šėlsmo bangą tris kart apsisuko – ehhhee heeee, oho hooo užtraukė linksmai mano mokinys – jau kabu aš žemyn galva ir tuoj aš ištysiu kaip tešla. Nesirimuoja eilės žemyn galva, sakyk greičiau kur paslėpti galvą, – visai pamiršęs nuo ko viskas ir prasidėjo, linksmai improvizavo Flu.

– O dabar skaityk ką pats parašei, – liepiau.

– Ką daryti? Kur? Aš skaityt nemokuu…aaaa suprata u u u! Skaityt ką pagaliu prikeverzojau? Žinai, Švelnuk, kai aš taip kybau tai neprigirdžiu biški. Ausytės juk smailai žemy y y n. Gerai i i. Bandysiu. R u g i n ė d u o n a. Palauk! Leisk dar kartelį – Duo-na ru-gi-nė. Valio! Valio! Valio! Aš supratau, kad skaityti reikia žemyn galv a a a! Trakšt-brakšt-kulvermrakšt, – suposi kaip vėtrungė džiaugsmo kupinas ir savimi patenkintas katinukas. Bet staiga šakelė „Triokšt“, linksmuolis „Keberiokšt“ ir ištyso tiesiai ant ką tik iššifruoto keisto užrašo.

– Ei, kaip tu? Gyvas? Neužsigavai? – susirūpinęs aplink šlepsenau, – pasakyk nors žodeli, atverk nors vieną akytę, – sunerimęs neradau patogių žodžių. Laimei, Flu pirmiau nusišypsojo, poto apvirto ant nugarytės ir ištiesęs visus balkšvus aštriukus, sumurkė: – O gal malonėtumėte, keistuoliškai sumanus skaitymo mokytojau, padėti atsikelti patikliai neatsargiam mokiniui? Ir pašokęs linksmai nusikvatojo. Širdutei vėl pradėjus plakti, nusikvatojau ir aš. O žvilgtelėjus į priplotą Flu šukuoseną, choru leipome abu. Jaučiausi kaltas, bet džiaugiausi, kad pavyko įrodyti draugui pagrindinę skaitymo taisyklę. Flu mokėjo visą abėcėlę, skyrė balses ir priebalses, tik nežinojo iš kurio galo jas jungti. Nusprendžiau jam plačiau protingai papasakoti, kas vyksta kiekvieno galvytėje: – Norėčiau, kad mes abu lankytume mokyklą. Ten tiek daug naujienų! Kiekvienam kambaryje vis kitos naujienos gyvena. Tik kai visi neklauso mokytojos, naujienos įsižeidusios pasislepia. Atminties kertelėje tą dieną lieka tuščia vieta. Ir kuo daugiau tokių tuštumų, tuo sunkiau viską išmokti ir prisiminti. Mokytojos neša žinias, kaip bitutės medų į korius. Ir kai galvytė prisipildo mokslo medaus tampi mokslininku, o tapęs mokslininku gali sukurti labai daug idomių naujovių ar atradimų, – su dideliu įsijautimu ir atsakomybe pasakojau draugui ko pats išmokęs.

– Kaži, kiek mano galvytėje yra medaus?, – susirūpino draugas, – o kai aš dabar kabojau žemyn galva, medus neišvarvėjo? Hmm, mačiau kaip bitės neša medų. Dabar galiu įsivaizduoti kaip tampama mokslininku. Tereikia viską viską atidžiai prisiminti ir saugoti, kad neišvarvėtų. Tiesa, Švelnuk? O jei tu taptum mokslininku, ką tu nuveiktum?

– Aš norėčiau sukurti stebuklingą lėktuvą! – užtikrintai atsakiau.

– Keistuoli, juk lėktuvas senai sukurtas! – treptelėjo letenyte Flu ir užvertęs galvytę pasižiūrėjo į žydrą dangų,- kiekvieną dieną jie skrenda ten aukštai, aukštai palikdami baltą uodegą.

– Taip. Žinau. Tačiau, mano lėktuvas būtų pripučiamas kaip didžiulis dideliausias balionas, kad galėtų vienu metu sutalpinti la bai daug vaikų, žaislų, žvėrelių ir galėtų juos nuskraidinti  į Gerumo planetą, kurioje nieks neserga, neverkia, visi šypsosi ir nieks nieko neskriaudžia. Kur už gerus darbus būtų mokamos gerumo monetos ir kad tų monetų niekada netrūktų, nes jos turėtų galimybę šimteriopai pasidauginti…

– Oooho, puiki mokslininko ateitis, o aš norėčiau padėti tau ir sukaupti daug daug žinių, kad galėčiau sugalvoti kaip man susigrąžinti Šaršaramėlę. Nukeliaučiau į pasaulio kraštą jei tik žinočiau, kad ten rasiu stebuklingą knygą, kurioje perskaitysiu burtažodį, kuris parodys kelią pas ją, – užsisvajojo Flu, – beje, Švelnuk, tu pamiršai papasakoti, kaip tu išmokai skaityti, skaičiuoti, rašyti. O svarbiausia – mąstyti.

– Nenorėjau vėl grįžti į blogų prisiminimų palapines, juolab, kad buvau toks pakylėtas, bet pažadas yra pažadas! Pradėjau nuo pat pradžių, vildamasis, kad kiekvienas prisimintas žodis skaudžiai neįdurs draugui į širdutę.

– Mano šeimininkė labai daug skaitydavo. Pamenu susodindavo mus visus ir garsiai prieš miegą mums skaitydavo savo sukurtas pasakas, tikras ir netikras istorijas, laikraščių ištraukas. O kai išeidavo į mokyklą, aš slapčia įlisdavau į jos kuprinę ir per visas pamokas būdavau nematomas, tačiau visas žinias kaupiau į savo mažą galvytę. Tik labai labai bijodavau, kad galvytė užaugs labai didelė nuo įvairiausių žinių ir mane pastebės, ir daugiau nebegalėsiu lankyti mokyklos. Bet vieną dieną, kai ji pamiršo užsegti kuprinę, o aš pamiršau būti atsargiu, išlindau, kad pasiekti nukritusio skaičiuotuvo. Man žūt būt reikėjo pabaigti sudėtingą užduotį, kad vėl jausčiausi išdidžiai. Ir staiga! Mane prislėgė dvidešimt keturi juokai, akytes badė atkišti parodomieji pirštai, o į ausytes brukosi aštrūs žodžiai.

– Vargšelis, gaila man tavęs, – prisipažino Flu, – tada geriau aš niekada nelankysiu mokyklos, nes aš neištversiu dar kartelį tokio liūdesio. Eh, o ką jie sakė, tau, Švelnuk?

Visi vienu balsu juokėsi ir rėkė: „ Pažiūrėk, koks baisūnas!”, „ O koks bjaurūs!”, „Keisčiausio padaro dar nematęs!“, „Iš kokio konteinerio tu jį ištraukei?“, „ Meška su asilo ausim!“, „Matyt, mamytė nupirko sendaikčių turguje – ha ha ha“… Mano šeimininkė nuliūdo ir atnešusi namo įmetė į tamsią palėpę, šalia kitų, jau nebereikalingų žaislų. O vieną dieną mergaitės tėtis sukrovė mus visus į didelį krepšį ir kaži kur išnešė. Ilgai mus nešė, kol pagaliau sustojo ir išvertė į kažkokią gilią smirdančią dėžę. Aš iš visų mažų jėgų įsikabinau į krepšio dugną ir labai labai ir dar kartą labai apsidžiaugiau, kad man pavyks grįžti namo ir vėl klausytis gražių pasakų. Bet mano džiaugsmas buvo trumpesnis už tavo uodegytę. Tačiau mane, visą tirtantį krepšio dugne, greitai pastebėjo didysis žaislų atsikratėlis. Aš nutaisiau graudulingą žvilgsnį, bet kur tau, to pikto šeimininkės šeimininko širdis kietesnė už akmenį. Tik čiupt mane ir….ir……ir….. ak, iš baimės net akytės mano sužvairėjo….o visą kitą, tu jau žinai, mielas mano broli…

– Švelnuk, ištrink tai iš atminties, nes tu pats mieliausias, pats protingiausias ir pats gražiausias mano draugas, o tavo gerumas didesnis už mus abu kartu sudėjus, – Flu iškėlęs letenėles piešė ore didelį didelį ratą; net pašoko aukštyn, kad ratas būtų kuo platesnis, – štaaaai koooks didžiūūūlis tavo gerumas, Švelnuk! Žinai, ką?

– Ką? – susidomėjęs ir nuraudęs nuo tokių pagyrų, skubiai tarstelėjau.

– Pameskime savo liūdesį! Ne! Geriau paslėpkime giliai giliai , kad niekada jis nebegrįžtų. O gal geriau mes jį nudažykime balta spalva? Tada jis nebus toks juodas ir mums nebebus daugiau liūdna! – Flu mintys vijo viena kitą taip greitai, kad jis vos spėjo paskui jas. O man kilo auksinė idėja.

– Sutinku! Aš mums padėsiu! Tu – man, o aš  – tau. Ir nuo šiol nebebus jokio liūdesio! Eime, drąsus mano bičiuli, pakeliui tau išdėstysiu visą planą. Nes tikras draugas niekada nepalieka bėdoje tikro draugo!

Draugai susikibę letenytėmis, pakaitomis nešdami laišką, pagaliau atrado trumpiausią kelią iki upės. Žygiuodami aptarė būsimo namo statybos klausimus, kelionės į paštą smulkmenas ir gerumo planetos žemėlapio svarbą. Švelnukas pažadėjo išmokyti Flu skaityti ir rašyti, o Flu pasižadėjo kantriai mokytis.

– Brolau, mokykloje girdėjau, – prisėdęs ant kelmuko, pasakojo Švelnukas, – kad upės įplaukia į ežerus, o ežerai į vandenynus, kad upė teka tik į vieną pusę, niekada negrįžta tas pats vandenėlis į tą pačią vietą.

– Ir ką tu nori tuo įrodyti, – žvelgdamas žingeidaus mokinio žvilgsniu, smalsavo Flu.

– O tai reiškia tai, mielas drauge, kad mes išplukdysime liūdesį toly tolyn tolyn.

– Oho! O tu gudresnis net už lapę, net man gudriam katinui sunku būtų genialiau kažką sugalvoti.

Priėję sraunią upę, Švelnukas ir Flu susirado po didelį kaštono lapą. Tada į viduriuką įsmeigė pušies spygliuką ir ant viršaus prismeigė lazdyno lapą.

– Štai, – patenkintas Švelnukas mirktelėjo draugui ir pasitrynė letenėles, – jau ir baigta!

– Kas baigta? – nesuprato Flu.

– Mūsų laiveliai! Dabar klausyk manęs atidžiai ir viską įsidėmėk, – rimtu tonu prakalbo Švelnukas. Mes liepsime liūdesiui įlipti į šį laivelį ir jį išplukdysime. Ar supratai?

– Hm, berods supratau, tik viena keista aplinkybė man zyzia galvytėje, – nuleidęs uodegytę prisipažino Flu, – liūdesys tai vienas, o laiveliai tai du. Ar mes liūdesį perplėšim pusiau, kad jis sumažėjęs išplauktų?

– Kvailiuk, – garsiai nusijuokė Švelnukas, o jo juoką pasičiupo aidas, prisiviliojo upė ir atkartojo platūs laukai, – mano laivelyje išplauks tavo liūdesys, o manajame  – tavasis!

Kaip tarė, taip padarė!  Įsakė išplaukti liūdesiui sraunia upe ir niekada negrįžti. Upė džiaugsmingai sučiupo laivelius ir dūkdama, siūbuodama ir net neatsigręždama pamojuoti, jai mojuojantiems draugams, visiems laikams išplukdė liūdesį už jūrių, marių, vandenynų.

Neišmatuojamas ir nesuskaičiuojamas džiaugsmas atplaukė iš kito upės vingio ir aptaškęs draugus, palaistė sausą žemę, kurioje čia pat sužaliavo vešli žolė ir sužydo gėlės. Kamanės rinko medų, o žiogeliai vakarais griežė smuikeliais. Saulė pavargusią šypseną paguldydavo į debesų patalus, tuo tarpu Flukas ir Švelnukas su šypsena nesiskirdavo nei dieną, nei naktį.

Kartą bėgdama voverytė pamėtė konkorežį, šis krisdamas bum bum  bumbtelėjo man per galvą. Aš pašokau ir treptelėjau letenyte, kad net giria suūžė, apuokas sunerimo ir drebulės lapeliai sušnarėjo.

– Flu, aš sugalvojau! Pastatykime čia jaukų namelį iš konkorežių! Pasižiūrėk kiek čia jų daug! Sakais nudailinsim, ąžuolo gilėmis papuošim! – net kalenau dantukais iš entuziazmo. Upėje meškeriosime strimeles, kepsime jas ant laužo ir vakarais klausysimės upės šniokštimo. Žiemą upei užšalus – čiužinėsime ir lipdysime sniego tetą….

– Gera mintis, – sutiko Flu, – tik mums prireiks pagalbininkų, prireiks daug daug konkorežių ir gilių.

– O mums padės girios paukščiai, žvėreliai ir mūsų draugystė!

– Tai ko mes laukiam? Pirmyn, raitokis rankoves, mielas broli, kibkime į darbus!

Vienas šimtas vienuolika dienų ir tiek pat naktų statė draugai namą. Jiems padėjo visi miško gyventojai. O labiausiai padėjo padrąsinantis žvilgsnis ir dar drąsesnės svajonės. Poilsio dienų nebebuvo, o miego naktys buvo labai saldžios: Flukas sapnuodavo savo Šaršaramėlę, o Švelnukas sapnuose tyrinėjo gerumo planetos žemėlapį. Abu vienijo didžiulė viltis surasti trumpiausią kelią iki savo svajonės.

Kai namelio statybos pagaliau buvo baigtos, bičiuliai surengė didžiulę šventę. Kiekvienam iš dirbusiųjų buvo įteikti padėkos meduoliai ir kantrybės riešutėliai. Tetervinas pasakė iškilmingą kalbą, o išmintingoji pelėda papasakojo, kaip ir kuo greičiau nužingsniuoti į paštą.  Visi pavargę, bet laimingi išsiskirstė kas kur, toliau dalinti gerumą.

Pavargę namuko statytojai taip įmigo savo minkštutėlėse lovytėse, kad pramigo ir saulės patekėjimą, ir pusrytėlius, ir rytinį pasiplaukiojimą upėje. Šviesūs ir jaukūs spinduliukai beldėsi į langelius, o poto ir į stogelį, bet jėgas praradę draugai prabudo tik atbildėjus smagiam lietučiui. Dideli lašai bum-bum, bam-bam linksmai krito ir gaivino mišką. Upėje atsisipindėjo jo mažyčiai pėdsakai.

– Rodos, lyja, – ražydamasis prabilo Flu.

– Taip, užuodžiu kaip gaiviai kvepia, – Švelnumas, mikliai pašokęs iš patalo, ištiesė letenytes į priekį, poto apsuko ratu, – oh, girdi?

– Ką?

– Sąnariukai mano braška. Einu pakūlverstausiu ir apsidairysiu ko nors užkąsti.

– Kas braška? Kur eini? – nustebęs Flu pasitrynė akytes ir linksmai nusikvatojo.

– S ą n a r i u k a i, – Švelnukas didžiavosi savimi tardamas kiekvieną raidę. Vis dėlto ne be reikalo jis slapčia lankė mokyklą, o pasislėpęs kuprinėje kantriai mokėsi, – tai mažos mano kūnelio jungtys, kurios suteikia man grakštumo ir lankstumo, jų pagalba galiu kūlverstauti, vaikščioti, pasilenkti, plaukioti, net kaboti žemyn galva.

– Vadinasi ir aš turiu tuos sąnariukus, – murrrktelėjo katinas apžiūrinėdamas pats save, – o ką reiškia „kūlverstausti“?

– Eh, tu, pūkuoti, tai reiškia daryti kūlverščius per galvą. Kulverstis linksmas būdas pagerinti nuotaiką nuo pat ryto, – paaiškino Švelnukas ir tuoj pat pademonstravo net keturis kūlversčius be sustojimo ir taip įsismagino, kad po penkto kūlverčio versdamasis per galva lenetynėm tik taukšt paukšt per durelių rankenėlę, durelės atsidarė ir mažasis išriedėjo į lauką. Katinukas juokėsi sau iš draugo-keistuolio ir ramiai šukavo savo kailiuką mąstydamas: „ Aš tai jau niekada nedarysiu kūlverščių.  N i e k a d a murrr. Juk aš ausytes stačiąsias sulenksiu ir elegantišką kakliuką riestainiu paversiu. Ir į ką tada aš busiu panašus? Hmm, lengva jam kūlverstauti ir visaip šmaikštauti, kai jis uodegos neturi. Ir kur paslėpti uodegą kūlversčio metu, hmm? Juk man priklauso puriausia uodega visam pasaulyje. Dar nesutikau, murr miau, puresnės uodegos turėtojo, išsskyrus žinoma mano meilutę Šaršaramėlę. Mmmmurrr, jos visas kailiukas kvepia lavandomis, medumi ir šalavijais. O manoji? Bet iš esmės katyčių uodegos purumas ir negalėtų rungyniauti su katinukų uodegos purumu. Kodėl? Ogi todėl, kad pavyzdžiui, Šaršaramėlė galėjo mikliai raityti uodegytę kaip vėduoklę, o retkarčiais ja prisidengti susigėdusį veidelį. Aš taip nemoku, vadinasi ir rungtynės būtų nesąžiningos…

– Uhuuuūūūū, – Flukučio mintis nutraukė pro prasivėrusias dureles įsiveržęs, lietumi kvepiantis vėjo gūsis. Jis net išsigando ir akimirksniu pasišiaušęs sublizgino aštriais nageliais. Pavojaus nebebuvo ir nageliai pasislėpė atgal į minkštąsiąs pėdutes.

– Eh, ir šukuosena susišiaušė, ir saldūs prisiminimai pabėgo,- susikrimto Flu, – o tuo tarpu įvirto, įgriuvo, įšlapsėjo, įsirito net uždusęs Švelnukas. Kažką sako, bet iš pastebimai per didelio susijaudinimo išlemena tik kas antrą žodį.

– Kas nutiko, brolau?  – su  nuostaba paklausė Flu, – ar nuo kūlversčių apsvaigai ar galvytę sutrenkei į sausą kelmą? – nerūpestingai šyptelėjo.

– A-a-š r-r-rada-u-u k-e-l-i-ą į dan-gų! – rimtų rimčiausiai išlemeno Švelnumas.

– Ką tu radai?

– Kelią į dangų! Flu, aš toks laimingas! Aš genijus! Jaučiausi tau skolingas, ne tu radai man varduką. O dabar aš galėsiu rasti tavo svajonę! Fluku – u – u – t! Aš sugalvojau kaip tau padėti, aš žinau kaip surasti Šašaramėmėlę – įsiterpti buvo sunku. Todėl katinukas kantriai išklausė, nors išgirdus pažįstamą vardą paskubomis įelektrino dailius ūsus.

– Švelnuk, ar tu gerai jautiesi? Gal tau įgėlė laukų kamanė? Ir kada tu išmoksi taisyklingai tarti tą gražiausią vardą pasalyje?

– Flu, aš atsiprašau. Vis susipainioju. Aš žinau kaip rasti Šar-ša-ra-mė-lę, tik tu paskubėk, eime, aš tau parodysiu kelią, – neatlyžo Švelnukas, – jei tau ji saldi kaip karamėlė, tai nedelsk, bėgam!

– O kas yra karamėlė? – susidomėjo Flukas staiga pajutęs gurgiantį pilvuką, – niekada dar neteko girdėti tokio pavadinimo, o ragauti irgi, berods, neteko…

– O varge tu mano, tai kas tau svarbiau, karamėlė ar…ar..eee…Šar-ša-ramėlė?! – nuliūdęs ir nunarinęs ausytes Nukas išsliūkino atgal į šiltą lietų. Trinktelėjo durelės. Katinukas pasijuto nejaukiai, tarytum būtų pametęs vienintelį draugą. Keletą sekundžių padvejojęs dėl neseniai sušukuoto kailiuko, atidarė apvalų langelį ir stryktelėjo.

– Nepyk, Švelnuk, ištiesk ausytes, nes kai jos tokios liūdnos man per nugarą spygliuoti šiurpuliukai bėgioja. O jei nori, liūdėkim abu. Galiu pasidalinti šiurpuliukais, nori? – guodė draugą Flu, – jei tik galėčiau, ir aš nuleisčiau ausytes žemai žemai…Švelnukas vis dar tylėjo, todėl Flu norėdamas jį pralinksminti bandė nuleisti ausytes iki žemės, bet tik pliumpt į balą ir apvirto aukštyn kojom. Iš puraus kailiuko liko tik blizgūs siūleliai. O tuo tarpu Švelnukas  atsistojo, įkvėpė oro, įsidrąsino, savimi patikėjo, svajonę pabučiavo, įsibegėjo ir op-op-oooop ir užšoko tiesiai ant vaivorykštės! Pasidairęs į šalis nustebo, kad Flu irgi ropščiasi iš paskos, tik jam sunkiai sekasi: puškuoja uodegyte pasispirdamas, akelės žvairos iš baimės, letenėlės tirta nageliais įsikabindamos. 

– Ką tu darai? – piktai riktelėjo Švelnukas, – juk jai skauda! Vaivorykštei skaudūs tavo aštrūs nagai, – jau maldaute maldavo draugo, – nebijok, tikėk ir tau pavyks! Pagalvok apie patį gražiausią įvykį kas yra tau nutikę, ar įsivaizduok, kad gaudai skaniausią pelytę ir šok, š-o-o-k čia pas mane!

Flukas pagaliau suprato, ką draugas norėjo pasakyti, ir sukaupęs visą drąsą įsakė nageliams nebegelti, akelėms nebebijoti, nosytei – užuosti, širdelei – svajoti, galvelei – įsivaizduoti! Ir nustojo lyti lietutis, saulutė išsipynė spindulių kasą ir juos padalijo visiems po lygiai. Ir pakvipo lavandom, medum ir karamėle, nes Flutukas prisiminė Šaršaramėlę! Ir patikėjęs stebuklu, nusiuntė draugišką oro bučinį draugui. Tačiau, susvyravo ir krito žemyn kaip akmuo, bet vaivorykštė sudejavo, subangavo, išsirietė, išsitiesė ir pagavo sušlapusį vargšelį ir pakylėjo aukščiau dangaus.

– Ar čia ir yra kelias į dangų? – tyliai paklausė draugo.

– Taip, pats tiesausias, – atsakė Švelnukas ir stipriai apkabino draugą.

– Ehhe-he, o-ho-ho, kaip mes aukštai, ir kokios ryškios spalvos, o koks mažas mūsų namukas! – emocijos užvaldė katiną, – o koks gražus mūsų miškas, o štai antai miestas, mano miestas kaip ant delno! Niekada dar nemačiau kokia nuostabi yra vaivorykštė. Ji mane išgelbėjo! Ačiū, tau vaivorykšte, – Flu ją apkabino ir pabučiavo.

– Nurimk, apsidairyk, bičiuli, kol turi dar laiko, nes greitai kelias į dangų pasislėps ir jo vėl teks laukti, – prakalbo susirūpinęs Švelnukas, – apsidairyk, gal pamatysi savo gluosnį, o aš dairausi kurioje pusėje pašto skyrius, bet nematau.

– O kodėl turėčiau to gluosnio ieškoti?

– Nes ten praradai savo atmintį!

– O kodėl tau parūpo mano atmintis?

– Aš tik noriu, kad tu būtum laimingas.

– O kas yra  laimė?

– Laimė tai Šaršaramėlė, Flu, negi pamiršai? Matai? Viską tu pamiršai, tik jos ne. Vadinasi tai ir yra tavo laimė.

– Švelnuuuk, mielas mano, neveltui lankei mokyklą, nes tu toks išmintingas. Tu parodei man kelią į dangų, parodei kur yra mano laimė, išmokei skaityti, o svarbiausia – galvoti. Ir dabar, prisiuostęs dangaus, man akyse raibuliuoja. Paskutinį kartą man taip raibuliavo kai prisilakęs sočiai saldaus pieno, gulėjau prieš saulutę šildydamas pilvuką ir paukšteliams trupinau rietainius. Man patinka, kai atskrenda paukščiai, lesa, lesa ir poto aš tik  c-a p t ir žaidžiu su jais, kol jie žaidžia su manimi…

– Flu, žiūrėk, – suriko Švelnukas, nutraukdamas draugo monologą – ar matai apvalią blyškią liepsnelę antai už miško? Ar matai?

– Taip, matau, bet čia aplink daugybė tokių liepsnelių! Manau, tai atsispindi lietaus lašai saulės nutvieksti.

– O aš, manau, kad ten aimanuoja tavo gluosnis ir upėje atsispindi jo ilgųjų grakščiųjų šakų atspindys. Bėgam pasižiūrėti?

– Bėgam! Dabar jau žinau kur miško labirinto pradžia ir pabaiga, – Flu tris kartus apsisukęs keista aštuoniuke, striktelėjo žemyn. Iš paskos, patenkintas savimi, šliuptelėjo ir Švelnukas. Vaivorykštė plonėjo plonėjo ir jau iš lėto kėlė savo sparnus: kairįjį iš upės, dešinįjį iš dangaus. Katinas grakščiai šuoliavo, o Švelnukas, vos alsuodamas vertėsi klūversčiais iš paskos. Antraip nebesuspėtų paskui miklųjį prarastos atminties ieškotoją, kuris staiga tik s t o p, Švelnukas b u m b t į jį. Flu pakėlė akytes į dangų ir tarė:

– Ačiū, dangaus gražuole Vaivora už parodytą kelią, už išgelbėta mano gyvybę. Aš, tai yra mes vėl tavęs lauksim,  – lanku išrietęs nugarą murkė riestaūsis.

– Ei, ei, nepamesk kelio dėl takelio, – bakstelėjo jam į šoną Švelnukas, – ar tik nebūsi susižavėjęs nauju pasauliu? Kaip sakė, kažkuris filosofas: „Jei nežinai į kurį uostą plaukti, joks vėjas tau nepalankus“.

– Baik šaipytis, Nuk, – mirktelėjo Flu, – aš tik noriu būti mandagus. Juk pirmą kartą mačiau tokį stebuklą!

– Ei, nuo kada  aš pasidariau “Nuk”? Negi vėl pamečiau savo vardą?

– Tai tavo vardo sutrumpinimas, kvailiuk.

– A – a – a supratau. Užteks kalbų, pailsėjome, bėgam kol ne sutemo. O tu tik nepamišk kelio atgal.

Tūkstantį žingsnelių nuo savo konkorežinio gražaus namelio įstrižai žemyn, po to apsukus jauną pušinėlį ratu, vienas posūkis į šiaurę, du į vakarus, tris į rytus ir keturis į pietus. Ir… prieš mažų keliautojų akeles atsivėrė parkas, kurio centre augo didžiulis gluosnis nunarinęs ilgas šakas, kaip nuvargusias rankas nunarina žmogus. Susižvalgė draugai ir be žodžių suprato viens kitą. Atsargiai tipendami tarsi per ploną stiklą, praskleidė šakas kaip aksomines užuolaidas: Flu į vieną pusę, Nukas į kitą. Sušnareno lapeliai, nubaidytų paukštelių trėlės pasklido po parką, danguje nebeliko nė vieno baltut-baltutėlio debesėlio, saulutė pažėrė auksinius šilumos krislelius. Flukas negalėjo patikėti tuo ką išvydo: susisukusi į kamuoliuką snaudė jo Š a r š a r a m ė l ė, elegantiškos uodegytės galiuku prisidengusi akeles. Jos kailiukas dar labiau žvilgėjo, o ausytė dar baltesnė nei buvo. Matyt gražioji kažką sapnavo, nes jos dailiajame snukutyje Flu pastebėjo įstrigusią šypseną.

– Ak, aš tave radau, – iš laimės sumurkė Flu.

– Ah, koks tobulas grožis, – išpūtė akytės Nukas ir visas oras aplink juos pasidarė švelnus švelnus, net deguonies pritrūko, ir gražuolė prabudo. Pasitrynė akeles, ištiesė į priekį abi ilgąsiąs letenytes. Balti batukai buvo dar baltesni. Praverus vieną akelę, supratusi, kad sulaukė svečių, ji grakščiai striktelėjo ir pasislėpė už plataus kamieno. Tačiau ilgai neištvėrė nepasmalsavusi.

– Flukuti, čia tu? Ar aš sapnuoju? O ne! Aš tikrai sapnuoju! Flukk, kad tu tik žinotum, kaip aš tavęs laukiau! Kaip tu mane radai? Kur tu taip ilgai buvai? Kodėl nebeateini į parką? Gal susirgai? O gal persikraustei į kitą miestą? O gal pavargai šukuoti mano kailiuką? O gal tau nepatiko mano eilės? Kodėl tu tyli?…

Virš gluosnio suko ratus margi drugeliai. Flu negalėjo pratarti nė vieno žodelio, tik žiūrėjo ir negalėjo nežiūrėti. O aš stovėdamas keletą žingsnių atokiau pagalvojau: – Susirgo klausimų liga, gražuolė. O draugas atrado atmintį, bet prarado kalbos dovaną…Nusprendęs nesiklausyti draugystės melodijos, tyliai tyliai, mažais žingsneliais, atbulomis išėjau. Gluosnis paslėpė draugus ir mandagiai palinkęs į šoną, pats užsisvajojo. Pasedėjęs ant suoliuko, pasigrožėjęs miesto vaizdais, nusprendžiau grįžti į namučius. Lėtai, rikiuodamas mažoje galvytėje šimtus klausimų sau pačiam, sliūkinau, vis atsigręždamas su viltimi pamatyti besivejančius draugus. Tačiau tik keistas jausmas, kad kažkas įvyko, ko aš nesuprantu, sėlino man iš paskos. Sustojau. Pasikalbėjau su tuo keistu jausmu, bet jis vistiek tylėdamas sekė man iš paskos. Pagaliau grįžau namo. Upeliukas linksmai šniokštė, saulutė jau ritosi eglių viršūnėmis, danguje ratus paišė du tetervinai. Nusprendžiau pasislėpti namučiuose, nes jei kartais liūdesio laivelis vėl atplauktų upe, manęs nepastebėtų. Įsisukau į savo minkštą guolį ir pradėjau skaičiuoti konkorežius. Idomu, kiek jų prireikė namuko statybai? – mąsčiau neturėdamas ką veikti, bet tuščias draugo guolis blaškė mano susikaupimą ir vis pamesdavau suskaičiuotą skaičių. Varčiausi nuo šoniuko ant šoniuko, kai tuo tarpu pasaulis aplink mane didėjo didėjo, o mano svajonė patekti į gerumo planetą bliuško biuško kaip pradurtas raudonas balionas, kurį mačiau per šeimininkės gimtadienį. Jos vardas – Valdonė. Eh, kaip aš jos pasiilgau! O taip pat mokyklos, jos skaidraus juoko, piešinių ir muzikos melodijų. Pamenu ji labai mėgdavo piešti ir skambinti pianinu. Netgi mane yra nuspalvinusi. Idomu, ar ji prisimena mane? Pamenu, pakutenusi man pilvuką, pasisodindavo ant pianino ir mokydavosi groti Mocarto, Bethoveno ir Bramso kūrinius. O aš iš to džiaugsmo net apsiverkdavau, nes jaučiausi pats mylimiausas ir brangiausias mergaitės žaislas. Tiesa! Ir vienintelis! Nes tokių daugiau nebėra visame pasaulyje, nebent…nebent ji savo darbščiomis rankytėmis pasisiūvo dar gražesnį žaislą, panašų į mane. Prisimenu, kaip vakarais grožėdavausi Valdonės piešinių albumu. Ateityje Valdonė turėtų tapti arba garsia pianiste, arba dailininke. O aš labai norėčiau tapti labai gražus ir vėl turėti draugą.

                      Temo. Rimo ilgamečio miško garsai. Artėjo naktis ir man darėsi truputėli baisu. Uždengiau ausytėmis akytes, bet vistiek nesijaučiau saugus. O kai kažkas pasibeldė į dureles, šmurkštelėjau į Fluko guolį ir pasislėpiau. Bet kažkas vistiek beldė į duris. Aš net spalvą pakeičiau kaip chameleonas ir visos seilytės išdžiuvo, laimei, išgirdau pažįstamą balsą:

– Švelnuk, įsileisk, nebijok, čia mes, – atpažinęs Flu balsą kūlversčiais puoliau prie durų.

– Valio! Tu sugrįžai! Valio! –  drąsiai stumtelėjau dureles ir vėl apstulbau. Jutau, kad vėl keičiasi mano spalva, kaip Valdonės piešinyje. Prieš mane stovėjo šypsenomis apsikabinę Flu ir Šaršaramėlė. Nejučia mano mažos letenytės dar sumažėjo ir aš vos nenugriuvau užuodęs saldžiausių kvepalų aromatą. O nuo viešnios grožio net visas eglynas ryškiau sužaliavo: eglės išsitiesė nugaras, plačiai susvyravo šakom, norėdamos pasipuikuoti spygliukų dailumu, o plepys tetervinas visus suskubo informuoti apie netikėtą stebuklą konkoriežių namelyje.

– E-e-e, p-p-prašom užeiti, – ieškojau skambių frazių atminties kišenėlėse, bet neradau.

– Ko toks pasimetęs, brolau? – plonu balseliu sumurkė Flu, – susipažink, čia – Šaršaramėlė, – Flu galantiškai priklaupė, vieną letenėlę surietės už nugaros, kita nuvinguriavo reveranso mostą.

– M-m-malonu, – stengiausi būti galantišku, bet man nepavyko. Grakštumu varžytis su Flukučiu nebegalėčiau. Todėl tik kukliai nuleidau akis ir linktelėjau, kaip buvau matęs mokykloje per Valdonės šokio repeticijas.

 – Aš jūsų labai laukiau. Jau maniau, kad daugiau jūsų nebepamatysiu ir dėl to vos nesusirgau ilgesio liga, – drąsiai pasakiau tiesą, nes draugams visada reikia sakyti tik tiesą.

– Mes atėjome tavęs pasiimti! – patenkintas savimi ištarė Flu

– M-m-m-manęs? P-p-pasiimti? K-k-kodėl? K-k-ur?

– Mes gyvensime pas mane, Švelnuk, – mirktelėjo Šaršaramėlė ir jos vanilinis balselis kaip pyragėlis pasaldino mano gomurį, – nes žiemą jūs čia sušalsite, o aš nenoriu vėl prarasti draugų. Mano namai dideli, – tęsė gražuolė, – vietos užteks visiems. Švelnuk, tu toks mielas ir gražus, kad letenytės pačios tiesiasi į tave ir norisi prisiglausti ir apkabinti. Niekada neesu mačiusi mielesnio sutvėrimo. Mano draugė Miramilė pamils tave vos tik išvydusi.

Stovėjau pravėręs burnytę, negalėdamas patikėti tuo, ką girdžiu. Net kakliuką paskaudo nuo sukiojimo tai į Flu, tai į žavingąją. Gerumo paukštė vėl suokė ant mūsų palangės, o jos melodija nupynė laumės juostą, kuria bėgo nubėgo mano svajos į nematomus tolius, ten kur gyvena mėlyni milžinai ir trupina laimės džiūvesėlius. Tačiau aš jaučiausi taip, tarytum iš dangaus krenta laimės pyragai, o ne maži džiūvesėliai. Man po kojomis buvo nutiestas migdolų kilimas, o Šaršaramėlės nuoširdumas kaip medus tepė ir gydė sielą. Aš negalėjau patikėti, kad mano mažoje galvytėje nutilo nurimo painūs klausimai, kuriuos nuolatos ganiau kaip piemuo gano avis. O kartais ir pasiklysdavau jų labirintuose. Širdutė tukseno morzės abėcelę: Tu e s i rei-ka-lin-gas,  rei-ka-lin-gas, rei-ka-lin-gas. Norėjosi apkabinti visą pasaulį ir tą mergaitę, spalvotu vardu Miramilė, kurios dar nebuvau matęs, bet jau mano meilė jai siekė iki pat dangaus žvaigždžių karolių.

– Flukutis man viską papasakojo apie tave, Švelnuk, – jaukią tylą nutraukė katytė, – mano šeimininkė labai gera ir ji bus laiminga galėdama mumis visais pasirūpinti.

– Teisybė! – įsiterpė Flu, – aš jau ją mačiau, kai Šaršaramėlė pakvietė mane į svečius! Ji mus abu glostė vienu metu ir gražiai šypsojosi, kažką prancūziškai kalbėdama su Šaršaramėle, o po to ji mane nuprausė, sušukavo, uždėjo blizgantį kaklo papuošalą, nukirpo nagelius ir pamaitino. Dabar aš jau negalėsiu gyventi miške, brolau, – meiliai žvilgtelėjęs į draugę, Flu mane apkabino.

Pastebėjau gražius papuošalus ant draugų kaklų.

– O kam tie papuošalai? – paklausiau kiek imanoma linksmiau, vos apsičiupinėjęs, kad nesapnuoju, bei tikėdamasis ir pats tokį patį gauti.

– Tai ir grožis ir nauda vienu metu, – murktelėjo draugo draugė, – su šiuo papuošalu mes niekada nepasimesime, nes jame yra įrašyti mūsų vardai ir namų adresas.

– Oho, kaip idomu, – net striktelėjau į viršų, – o kas gyvens mūsų namelyje? Namai….skamba išdidžiai, tiesa? Juk negalime paimti ir palikti namų, juk taip sunku be namų. Nekada nepamiršiu to, ką patys sunkiu darbu susikūrėme!

– Namelyje žiemą gyvens miško žvėreliai, o jei kam prireiks laikino prieglobščio, galės čia prisiglausti, – atsakingai kalbėto Flu. Tokių kaip mes su tavim – išmestukų ir išspirtukų – yra labai daug, todėl šis namelis jiems bus tikras stebuklas. Tačiau gerumo paukštę mes pasiimsime su savimi!

– Aš prieštarauju! – ryžtingai tariau – gerumo paukštės giesmių labiau prireiks kitiems, čia atvykusiems ne savo noru. Mes dabar privalome ja pasidalinti.

– Mes parašysime skelbimą didelėm raidėm ir paskelbsime per radiją, kad konkoriežių gatvėje atsilaisvino namelis, ir visi išspirtukai ar išmestukai galės ten prisiglausti, – protingą namuko gelbėjimo planą ramiai išdėstė Šaršaramėlė.

Trys draugai sukirto rankomis, susikrovė daiktus, sutvarkė visus užkaborius ir surengė atsisveikinimo šventę. Visą naktį draugai klausėsi Šaršaramėlės eilių, suposi džiaugsmo karusėlėje ir skanavo draugystės saldainiais. O ankstų rytą, nusilenkę visiems miško draugams ir pasižadėję kiekvienais metais vėl susirinkti į konkoriežių derliaus šventę, lydimi išmintingojo tetervino, Šaršaramėlė, Švelnukas ir Flukas iškeliavo į naujus namus. Švelnukas iškėlęs kaip vėliavą nešėsi laišką gerumo planetos Prezidentui, o mintyse jau redagavo naujojo laiško tekstą.

Gerbiamas gerumo planetos Prezidente,

 „ Štai rašau Jums antrąjį laišką, net pirmojo neišsiuntęs. Atsiprašau, kad atitraukiu Jus nuo labai svarbių darbų. Priežasčių labai daug. Pirmoji ta, kad vis dar nerandu pašto skyriaus, o antroji, matyt, pati rimčiausia, kad daug kas pasikeitė. Iškyla didelis klausimas mano mažoje galvytėje ar iš viso verta siųsti pirmąjį? Tačiau, teisybės vardan,  pasižadu išsiųsti Jums abu laiškus. Juolab, kas gali man dabar pasakyti, gal Jus sugalvosite atlikti pasikeitimų analizę, tuomet mano laiškai Jums pasitarnaus ir Jus pasikviesite mane patvirtinti arba paneigti išdėstytus faktus.

Taigi pradėsiu nuo pat pradžių. Aš esu Švelnukas, kuris buvo pametęs savo varduką, o pakeliui į paštą, susiklosčius labai ypatingai gražiom aplinkybėm, jis atsirado. Todėl esu labai laimingas. Kartą mokykloje girdėjau vieną keistą frazę: „Nebuvo laimės, tai nelaimė padėjo“. Ilgą laiką neradau ramybės ieškodamas logiško šios frazės paaiškinimo, tačiau ne savo noru išėjęs klaidžioti po margą pasaul, atsakymą visgi suradau: jei nebūčiau patyręs išmestuko likimo, nebūčiau supratęs dar liūdnesnio išspirtuko liūdesio. Susitikę mes abu mokėmės būti drąsūs, stiprūs, ir draugiški. Paguosti kai liūdna ir padrąsinti kai baisu. Mes pasodinome didžiulį gerumo sodą ir ten sukvietėme visus draugus. Dabar žingsniuojame į naujus namučius, kvepiančius prancūziškais kvepalais ir riešutų duona, o aš nusprendžiau niekur nebekeliauti, tik kurti gerumo planetą aplink save. Galbūt, labai greitai aš Jus, didis Prezidente, pakviesiu į savo šalį, pasiklausyti spalvotų Šaršaramėlės eilių, pailsėti senojo gluosnio pavėsyje ar pakaboti žemyn galva. Mano draugai labai linksmi, mums patinka išdykauti, nes tai išsiuvinėja draugystę nepakartojamais ornamentais.

Baigdamas laišką noriu padėkoti, kad antrą kartą mane išklausėte. Šiandien jaučiuosi labai labai ir dar kartą labai laimingas, nes suradau draugų, kurie mane nuoširdžiai pamilo. Beje, teisybės vardan turiu pasipažinti, kad jau nebesijaudinu, kad esu kitoks. Mano laimė, kad esu toks kitoks, kitoniškai ypatingas ir maloniai keistai nepakartojamas. Tikiuosi, kad Miramilė pamils mane iš pirmo žvilgsnio, nes Šaršaramėlė pažadėjo, o tikri draugų draugai niekada nemeluoja.

Didis Prezidente, jei Jūsų planetoje įvyks baisi sausra ir gerumo upės išdžiūs, būtinai parašykite mums. Tuomet, mes kuo skubiau atkeliausime vaivorykštės taku ir išvarysime sausrą skaidriu juoku ir išpūsime piktadarę draugystės vėju, o jei ir to bus per maža, tada įsodinsime ją į laivelį ir išplukdysime už jūrų devynių, už marių septynių kaip piktąją raganą.“

– Atvykome, maloniai kviečiu į vidų, – švelniai pratarė vis kelią tylėjusi Šaršarmėlė. Mes susižvalgėme ir linksmai stryktelėjome ant gėlėmis išpuoštos plačios palangės. Pro pravertą langą šmurkštelėjome vidun ir pasijutome labai alkani. Saldus gerumas apkabino pečius.

Tik mane kuteno juodas įtarimas, kad kažką svarbaus ir labai svarbaus būsiu pastebėjęs, bet pamiršęs. Užsikeverzojęs ant Flu nugaros, šleptelėjau žemyn, sukeldamas juoko bangą, tačiau nesutrikau. Juoko sukūryje tik šmaukšt ir po ketvirto kulverščio jau buvau ant palangės. Ištiesęs kakliuką dirstelėjau kairėn ir perskaičiau: SATŠAP! Oi, pamiršau užbaigti kulverstį, – tyliai nusijuokiau pats sau.

– Flukut, Flukut! – riktelėjau savimi patenkintas. Radau! Radau! Valio! Uau!

– Ką vėl suradai, Švelnuk? – vienu balsu paklausė draugai.

– Šok čia, Flu, ir skaityk! Pameni, kaip aš tave mokiau?

– P a š t a s,- didžiuodamasis savimi perskaitė Flutukas.

– Taip, Paštas, – pakartojau.

– PAŠTAS, – pakartojome visi choru ir apsikabinome…

– P-A-Š- T- -A S S S  mūsų džiaugsmas grįžo aidu atgal ir pripildė visus namus!