Šlamaitė Alma, gydytoja

Gimiau 1956 m. rugsėjo 17 d. labai gražiame Aukštaitijos kampelyje – Molėtų rajone, Sodėnų kaime. Vaikystė prabėgo prie Kazimieravos ežerų.

Mano tėtis Povilas Šlamas gimė 1911 m. Rokiškio apskrityje, Duokiškio valsčiuje. Baigęs Alytaus miško žvalgų mokyklą, 1937 m. atvyko dirbti į Skiemonių girininkiją. Apsigyveno Alantos miestelyje Utenos apskrityje (dabar – Molėtų rajonas), čia įstojo į Šaulių sąjungą. Alantos miestelyje buvo gerbiamas žmogus, ne vienam padėjęs nelaimėje.

Tėvai susipažino šokiuose mano gimtajame Sodėnų kaime. Sukūrė šeimą iš didelės meilės. Susilaukė vienintelio sūnaus Petro. Mama buvo ne tik talentinga siuvėja, bet ir drabužių modeliuotoja. 1944 m. tėvas tapo neįgalus, tad visą šeimą turėjo išlaikyti mama. 1954 m. gegužės mėnesį žaibas trenkė į namą, užmušė sūnų Petrą, sulaukusį vos 12 metų. Sudegė namas ir visas užgyventas turtas. Tėvai persikėlė į mamos tėviškę. O 1956 m. čia gimė dvynės – Alma ir Zina.

Mudvi su seserimi lankėme tą pačią Sodėnų mokyklą kaip ir mama. 1967 m. pradėjome mokytis Molėtų internatinėje mokykloje. 1974 m. baigusi šią mokyklą aš kurį laiką dirbau pradinių klasių mokytoja Sodėnų mokykloje.

Ilgai svarsčiau, kokią specialybę pasirinkti, ką studijuoti – lietuvių kalbą ir literatūrą ar mediciną. Pasirinkau gydytojos kelią ir 1976 m. įstojau į Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos universitetas) Gydomąjį fakultetą. Studijuodama buvau laiminga su grupės draugais, sunkiu momentu man pagalbos ranką ištiesė grupės kuratorė profesorė Bakšienė. Per mūsų grupės susirinkimus mėgdavau pasisakyti, tad draugai man pavedė vesti vadinamąsias valandėles. Be to, studijų metais dar dirbau medicinos sesele. Svajojau tapti apylinkės gydytoja, galvojau, kad geriausiai galėsiu padėti vargstančiajam ir nuskriaustajam. Studijas baigiau 1981 m., specializacija – vidaus ligos. Gavau paskyrimą į Kupiškio rajoną, Šimonių ambulatoriją, tačiau atlikdama internatūrą (taip tuo metu vadinosi gydytojo podiplominė praktika) Panevėžio respublikinėje ligoninėje sužinojau, kad mano vieta jau užimta. Teko vykti į Sveikatos ministeriją ieškoti darbo, buvau nukreipta į Biržų centrinę ligoninę, labiausiai nutolusią nuo mano gimtųjų vietų. Ligoninėje dirbti man patiko, buvo draugiškas kolektyvas, čia daug ko išmokau kaip specialistė. Vėliau, 1996 m., įsidarbinau Panevėžio respublikinėje ligoninėje reumatologe, kad būčiau arčiau namų ir artimųjų.

Tuo metu jau buvo prisidėjusi Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio veikla ir aš įsitraukiau į ją. Vėliau buvau kviečiama įsijungti į Panevėžio vyskupijos Caritas moterų katalikių sąjungos ir Sausio 13-osios brolijos veiklą.

Viliojo sostinė, norėjau apsistoti arčiau gimtųjų vietų. Persikėlusi į Vilnių kurį laiką dirbau Sveikatos apsaugos ministerijoje, bet toks darbas buvo visai ne prie širdies, tada buvau pakviesta į Pulmonologijos-ftiziatrijos centrą (buvusį tuberkuliozės tyrimo institutą), jame ėjau mokslinės bendradarbės pareigas.

Paskui prasidėjo Vilniaus sveikatos priežiūros įstaigų naikinimo ir jungimo metai. 2003 m. Sveikatos ministerija nutarė sujungti Pulmonologijos-ftiziatrijos centrą, Vilniaus tuberkuliozės ligoninę, Vyžulionių kaulų tuberkuliozės ligoninę, Santariškių tuberkuliozės ligoninę, Infekcinių ligų ligoninę ir įsteigti Respublikinę tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninę. Iš mūsų centro į Santariškes iškėlė Diferencinės diagnostikos skyrių. Dirbau Santariškių ligoninės atsparios tuberkuliozės skyriuje, bet norėjau sudėtingesnių ligonių, kad galėčiau diferencijuoti ligas, nustatyti diagnozes.

Šiuo metu dirbu Šeškinės ir Vidaus reikalų ministerijos poliklinikose, konsultuoju Trakų ligoninėje. Tiek apie mano profesinę veiklą.

O kaip pradėjau rašyti?

Kūryba susidomėjau dar mokyklos metais, vadovavau literatų būreliui, rašiau straipsnelius apie mokyklos įvykius į Molėtų rajono laikraštį „Pirmyn“, dalyvavau respublikiniame moksleivių literatų konkurse. O brandos metais, jau gyvendama Vilniuje, apmąsčiau savo patirtį ir nusprendžiau vėl imtis plunksnos. Iš pradžių sumaniau parašyti Sodėnų kaimo mokyklos istoriją. Surinkau duomenis apie tarpukariu joje dirbusias mokytojas, išleidau knygelę „Gimtojo kaimo mokykla“. Nutariau rašyti apie Molėtų krašto šviesuolius, tuo labiau, kad daug literatūros buvo Martyno Mažvydo bibliotekoje. Panevėžyje tai būtų buvę daug sudėtingiau. Surinkau medžiagą apie 35 asmenybes, susijusias su Molėtų kraštu. Parašiau kiek įmanoma išsamiau apie kiekvieną iš jų, atidaviau leidyklai „Kronta“, tačiau mano knyga „Molėtų krašto šviesuoliai“ pasirodė tiktai po dvejų metų (2009 m.). Molėtiškių draugijos pirmininkas V. Maslauskas surengė knygos pristatymą Mokytojų namuose.

Vėliau pradėjau rinkti duomenis ir apie kitus žmones, kilusius iš Molėtų krašto. Daug dirbau, kad šviesą išvystų antroji knyga. 2017 m. leidykla „Petro ofsetas“ išleido antrą knygą „Molėtų krašto šviesuoliai“, kurioje rašiau apie 16 asmenybių, garsinusių šį kraštą. 2022 m. pasirodė ir trečioji „Molėtų krašto šviesuolių“ knyga – „Antanas Juknevičius: ryškiausi gyvenimo ir veiklos bruožai“. Džiaugiuosi, kad rašydama šią knygą, galėjau susipažinti ne tik su Antano Juknevičiaus šeima, bet ir su Laikinojo lietuvių komiteto pirmininko K. Stašio šeima. Jo vaikaitė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė supažindino su A. Juknevičiaus archyvu, o jos sesers Ramintos Juchnevičiūtės-Kuprevičienės šeima finansavo knygos išleidimą.

Surinkau medžiagą ir parašiau ketvirtą „Molėtų krašto šviesuolių“ knygą apie inžinierių Leoną Rinkūną, vadinasi „Baltadvario sūnus – Lietuvos inžinierius“, išleista pernai, 2023 m.

Dabar rašau knygą apie gydytoją Mariją Apeikytę.

Tolesniuose mano planuose – įamžinti ir kitus gydytojus molėtiškius: Henriką Guobį, Eugenijų Katiną, taip pat videniškietį profesorių Petrą Zajančiauską.

Alma Šlamaitė