Ilona Skujaitė
2024 metais Ilonai Skujaitei paskirta Molėtų rajono Kazio Umbraso pagrindinė literatūrinė premija.
1
Tai aš, Kotryna, jauniausioji karaliaus Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos dukra, stoviu juodu krepu išmuštoje Vavelio pilies menėje prie tėvo karsto rausdama iš gėdos. Sukryžiuoju rankas ant krūtinės, bandydama prisidengti, lyg būčiau nuoga, bet oda vis tiek kaista nuo gašlaus glamonėjančio žvilgsnio, slystančio mano kūno linkiais.
Nedrįstu nė akių pakelti, bet ir taip žinau, kad jis spokso į mane iš kitos pomirtinio karaliaus sosto pusės. Žilabarzdis našlys, pagal amžių tinkantis man į tėvus. Ir dabita, puošniais apdarais nenusileidžiantis mano broliui Žygimantui Augustui. Motina jį vadina klastinga gyvate, o Žygimantas Augustas – brangiausiuoju pusbroliu.
Rūmuose sausakimša, nes Lenkijoje už vestuves gražesnės tik laidotuvės, o karaliaus pakasynų Krokuva nematė daugiau kaip keturiasdešimt metų. Mano tėvas mirė šventų Velykų rytą, prieš keturis mėnesius. Vyskupas Maciejowskis, skambant gedulingoms giesmėms, aprengė jo kūną karūnavimo drabužiais, užmovė šilkines pirštines, apavė batus su pentinais, ant galvos uždėjo karūną, šalia jo paguldė skeptrą, valdžios rutulį ir kardą.
Kai niekas nemato, motina verkdama priekaištauja tėvui, kam jis guli sau ramus, palikęs ją vieną tokiu sunkiu metu, kai Žygimantas Augustas prisidarė šitokios gėdos – Vilniuje, slapta nuo visų, vedė savo meilužę Barborą Radvilaitę. Vos tik brolis karalius atvyko iš Lietuvos, motina iškart jį užsipuolė, kam nuvarė tėvą į kapus savo poelgiu, o man širdį drasko nesibaigiančios judviejų rietenos: ir dabar stovi abu skirtingose tėvo karsto pusėse, nesikalbėdami ir nė nežiūrėdami vienas į kitą, lyg būtų visai svetimi.
– Tik tak, tik tak, – akmeniniu grindiniu šiurpiai kaukši kaustytos kanopos, ir į Vavelio pilies kiemą ant mylimiausio karaliaus žirgo įjoja riteris, persirengęs mirusiu karaliumi Žygimantu. Širdį nudiegia, koks panašus į tėvą: augalotas ir tvirtas, rūstaus žvilgsnio, gražiai pakirpta barzda. Ant pečių – juodas jo didenybės apsiaustas, pamuštas šermuonėlių kailiais.
Dabar jau tikrai baigiasi mano tėvo laikas šioje žemėje: pilies kieme į gedulingą procesiją rikiuojasi du šimtai elgetų su juodais apsiaustais ir degančiomis žvakėmis rankose, čia pat – trisdešimt tėvo žirgų be raitelių, uždengtų gūniomis su karaliaus herbais, minios kunigų, dvariškių.
Mieste graudžiai rauda visų Krokuvos bažnyčių varpai, o aš negaliu atitraukti akių nuo motinos –balto našlės nuometo įrėmintas jos veidas atrodo lyg negyvas, raukšlėse aplink lūpas įsirėžusi kančia, tik akyse dega nebylus priekaištas, kad nuo šiol jis, karalius Žygimantas, ilsėsis ramybėje, savo mirtimi atėmęs ramybę iš jos…
Baugu, kad galiu pakartoti savo motinos likimą – tapsiu dvigubai vyresnio vyro žmona, o paskui, be laiko, ir nelaiminga našle, nes brangiausiasis pusbrolis, nepaisydamas gedulo, vakar man slapčia perdavė meilės laišką. Perskaičiusi iškart jį sudeginau, bet jo žodžiai įsirėžė į atmintį lyg skausmingas įdagas gyvulio odoje.
„Jūsų malonybe, šviesiausioji karalaite Kotryna,
amžiną atilsį Jūsų tėvas, Jo malonybė karalius Žygimantas, prieš mirtį Jūsų šviesybę man buvo pažadėjęs, bet taip ir nespėjo mūsų sutuokti.
Ir toliau atkakliai sieksiu, kad taptumėte mano žmona, nes esu pakerėtas jūsų grožio ir švelnumo.
Albertas Hohencolernas,
Prūsijos kunigaikštis“
O Dieve! Koktu darosi vien pagalvojus, kad jo dvišaka, žila barzda trinsis į mano veidą, o kresnas kūnas užguls mane visu svoriu…
Bet mano gyslomis teka karališkas kraujas, todėl nuo pat vaikystės žinau, kad vyrą man parinks kiti.
Ir net neklaus, ko noriu aš.
Mano tėvas – karalius iš garbingos Jogailaičių dinastijos, valdžiusios pusę Europos.
Mano motina – kilminga Milano kunigaikštytė, dėl Lenkijos ir Lietuvos kovojanti kaip liūtė.
Privalau būti paklusnia dukra ir pareiginga karalaite.
Juk esu paskutinis jų vaikas.
Ir nusivylimas, kad jiems gimė tik dar viena nelaukta duktė.
Bet aš viską išpirksiu: paklusiu tėvų valiai ir per santuoką, per savo kūną, per savo vaikus sutvirtinsiu Jogailaičių dinastiją ir išplėsiu jos valdžią Europoje.
Kovosiu už savo vietą pasaulyje lygiai taip, kaip mano motina karalienė Bona Sforca.
1548 m. lapkritis,
Trijų karūnų pilis, Stokholmas,
Švedijos karalystė
– Erikai, tu ir vėl į mūsų kambarį atnešei išsigimėlį? – vaiposi vienuolikmetis princas Jonas, nuo suvestinio brolio stalo pačiupęs molinį indą. – Kai tėvas sužinos…
Tačiau jam nepavyksta išsmukti pro duris – vyresnis ir aukštesnis Erikas mikliai užtveria kelią, o jo suspausti kumščiai net dreba, norėdami trinktelėti į rausvažandį savimi patenkintą jaunylio veidą.
– Padėk į vietą, – sušvokščia per sukąstus dantis Erikas.
– Ir ką tu padarysi? Manai aš tavęs bijau?
– Tau – nieko, bet tavo paukšteliui nusuksiu sprandą.
Erikas nedelsdamas prieina prie narvelio, pakabinto už brolio lovos. Jonas stebi jį, negalėdamas apsispręsti, – smukti pro atsilaisvinusį išėjimą ir pasiskųsti tėvui, ar gelbėti mylimą papūgą, kurią suvestinis brolis jau laiko savo rankose.
– Tu to nepadarysi, – prataria Jonas virpančiu balsu, bet indo nepaleidžia.
– Kaip nori, – Erikas nerūpestingai gūžteli pečiais ir staigiu judesiu nusuka paukščiukui galvą.
Jonas kelias akimirkas sustingsta iš siaubo, lyg jaustų nepakeliamą skausmą. Iš jo akių upeliais pasipila ašaros ir jis puola kumščiuoti dvigubai aukštesnį Eriką. Šis nelieka skolingas ir abu broliai susikimba taip, kad parkritę pradeda raičiotis ant grindų.
– Kas čia darosi? – kambaryje sugriaudžia karaliaus Gustavo balsas, bet sūnūs jo negirdi. Ilgiau nelaukdamas tėvas, skaudžiai pačiupęs vieną ir kitą už plaukų, stipriai trūkteli juos atskirdamas. – Kaip jūs drįstate šitaip elgtis? Jūs gi princai, o ne kokie valkatos!
Kambaryje pasirodo ir karalienė Margareta. Jos akys užmato negyvą paukščiuką, išverstą molinį indą su išsigimusiu dvigalviu driežu, piktai šnopuojantį karalių ir raudonplaukį sosto įpėdinį, kruvinais pirštais.
– Erikai, negaliu patikėti, kad tavo švelnios rankos, mokančios taip nuostabiai skambinti liutnia ir rašyti gražius lotyniškus laiškus, galėjo šitaip padaryti, – linguoja galvą karalienė.
Gražus, švelnių bruožų Eriko veidas atrodo suglumęs. Jo žydros akys tankiai mirksi, žvelgdamos tai į delnus, tai į negyvėlį ant grindų, lyg negalėtų patikėti tuo, ką pats vos prieš akimirką padarė.
– Žinai, Margareta, vis dažniau pagalvoju, kas bus, kai aš numirsiu ir Erikas pradės valdyti Švediją, – negalėdamas užmigti lovoje vartosi karalius Gustavas. – Po šiandieninio įvykio vėl prisiminiau žvaigždžių pranašystę. Tą naktį, kai gimė Erikas, perbalęs rūmų astrologas pranešė, kad virš mano sūnaus galvos į vieną liniją susirikiavo trys pačios pikčiausios planetos: karų kurstytojas Marsas, nelaimių pranašas Saturnas ir žiaurusis Neptūnas. Negi valdant Erikui Švedija išties paskęs kraujyje, kaip tas vargšas paukštelis?
– Nesijaudinkite taip, Jūsų didenybe. Viskam Viešpaties valia, – murkiančiu balsu prabyla karalienė. – Visi berniūkščiai kivirčijasi tokiame amžiuje, net ir princai. O Erikas – protingas jaunuolis, ir greitai išaugs iš šių kvailysčių.
Karalius meiliai pabučiuoja žmonos ranką, žavėdamasis, kad jo švelnioji Margareta nuolat užtaria prasikaltusius, bet negali nurimti, kad Erikas, nors domisi karyba ir mokslais, yra per daug uždaras ir atitolęs nuo kitų šeimos narių, o staigi jo nuotaikų kaita – lygiai tokia pati, kaip ir jo velionės motinos.
Margareta neramiai pasimuisto, karaliui prisiminus savo pirmąją žmoną. Per tuos metus, kol pati buvo karalienės Kotrynos Saks-Lauenberg freilina, taip ir neperprato, kas dedasi tos šaltos lyg žuvis vokiečių princesės širdyje. Ji kalbėjo tik vokiškai ir niekuo nepasitikėjo, tiesa, daug skaitė ir meldėsi, gal todėl Margaretai visuomet atrodė, kad ji būtų buvusi geresnė vienuolyno abatė nei Švedijos karalienė. Ir nebus gerai, jei ir jos sūnus, kad ir labai išsilavinęs, bus toks pats atsiskyrėlis, nes karalius turi mokėti telkti žmones ir vienyti valstybę – taip, kaip Gustavas.
– Kartais norėčiau, kad ne Erikas, bet mūsų pirmagimis Jonas būtų Švedijos sosto paveldėtojas, – šnabžda karalius, prisislinkdamas arčiau žmonos.
– Viskam Viešpaties valia, – visu kūnu prie jo prisispaudžia karalienė, vešlioje vyro barzdoje slėpdama piktdžiugišką šypseną.
2
Sprendžiamas mano likimas, bet į mane niekas nekreipia dėmesio, lyg būčiau ne Lenkijos karalaitė ir Lietuvos kunigiakštytė, o apmūsijęs ir niekam nereikalingas rūmų baldas, paslaugiai teberiogsantis prie sienos.
Taip tikėjausi, kad pagaliau, nors kartą gyvenime, tapsiu svarbi savo motinai, bet ji visai užmiršo kunigaikščio Albrechto piršlybas man.
Jai rūpi tik viena – kuo greičiau išardyti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės santuoką, kad „ta prastos kilmės moteris“, kaip ji ją vadina, bjaurėdamasi ištarti jos vardą, netaptų nauja Lenkijos karaliene.
Vavelio rūmuose dabar slogiau nei per tėvo laidotuves: tarnai ir dvariškiai slankioja neišmanydami, kam pataikauti labiau – karalienei Bonai ar Žygimantui Augustui, mat niekas nežino, kieno bus viršus, o dar pakampėse visi tyliai šnabždasi, kad šioje kovoje dėl valdžios kažkas tikrai mirs.
Na ir tegul.
Man visai nerūpi.
Nirštu, kad ir vėl likau Žygimanto Augusto šešėlyje.
Tūnau jame nuo pat vaikystės. Kiekvieną mielą dieną stengiuosi būti klusni, tyli ir pamaldi dukra. Nepriešgyniaudama nuryju apmaudą, kad niekam nerūpiu, kad gyvas būdamas tėvas man neturėdavo laiko, kad motina net vaikystėje manęs nemylėjo, nes jos tamsios akys nušvisdavo pamačiusios vien tik Žygimantą Augustą ir mūsų vyriausiąją seserį Izabelę.
Tik jiedu buvo jos numylėtiniai.
Juos motina dažniausiai vežiojosi į medžiokles, keliones ir lepino savo artumu, glausdama juos savo karietoje.
Tik jiems visos Europos karališkuose dvaruose ieškojo geriausios poros, o mums, savo trims jauniausioms dukroms, vos retkarčiais tenumesdavo savo dėmesio trupinių. Su didžiausiu dėkingumu visada rinkdavau juos ir nekantriai laukdavau, kada vėl malonės jų paberti, bet šiandien, Viešpatie, atleisk už silpnumą, niekaip negaliu numaldyti savo nusivylimo ir pykčio.
Man – jau dvidešimt dveji.
Esu pilnai sunokęs vaisius, o motina ir brolis tai visai užmiršo! Visoje Karūnoje merginos teka nuo dvylikos, bet mes, trys jauniausios karalaitės, vis dar tupime po motinos sijonu lyg užkeiktos, kai visos mūsų metų moterys jau seniai yra žmonos, motinos, našlės arba guli kapuose po nelaimingų gimdymų.
Rūpiu tik vienam vieninteliam žmogui – Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui.
Taip, jis senas, storas ir negražus, bet jo atkaklumas siekiant mano rankos – šildo širdį. Be to, kunigaikštis Albrechtas – turtingas, galingas ir tikrai gudrus kaip gyvatė. Pati tuo įsitikinau: kai Žygimantas Augustas neleido jam manęs vesti, bet pasiūlė mūsų vyriausios netekėjusios sesers Sofijos ranką, jis pradėjo piršti jaunikius ir Sofijai, ir Onai, kad tik jos kuo greičiau ištekėtų, o aš vis vien atitekčiau jam…
– Neturiu nieko prieš, kad Prūsijos kunigaikštis surastų mums kilmingus ir jaunesnius už save vyrus, bet jūs man pasakykite, kuo mes blogesnės? – išgirdusi šią naujieną erzina mane sesuo Ona. Nuo jos neatsilieka ir pašaipūnė Sofija:
– Bijau, Kotryna, kad dėl tavęs gali kilti karas, kaip dėl Trojos Elenos. Ne veltui vargšas Albrechtas skundžiasi, kad yra senas ir baigia sušalti vienas naktimis be tavęs.
Sudraudžiu jas, o pačiai skruostai svyla raudoniu – man ir gėda, ir taip malonu, kad pati nesuprasdama, kaip, sugebėjau pažadinti tokius karštus jausmus vyrui, mačiusiam mane vos kartą, bet seserys vis tiek neatlyžta.
Visažinė Sofija aiškina, kad traukiu vyrus lyg muses prie medaus, ir jei tapsiu Prūsijos kunigaikštiene, Albrechtas šokinės aplink mane pildydamas kiekvieną norą, kaip dabar Žygimantas Augustas tenkina visas Barboros Radvilaitės užgaidas. Išgirdusi jos vardą Ona bamba, kad mūsų brolis tuoj visą karalystės iždą iššvaistys Barboros suknelėms ir brangakmeniams, o aš po šių kalbų visą naktį negaliu miegoti.
O kas, jei iš tiesų galiu žavėti vyrus taip, kaip Žygimantą Augustą pakerėjo toji Barbora iš Lietuvos?
Kalba, kad ji išties labai graži, o brolis tikrai pametė galvą dėl jos: visa Lenkija spaudžia Žygimantą Augustą skirtis, bet jis pasakė, kad jau greičiau išsižadės karaliaus karūnos, o ne savo teisėtos žmonos.
Nesuprantu, kaip taip gali būti?
Iki šiol niekada nesusimąsčiau, kad ir aš, lygiai kaip toji Barbora, galiu būti graži ir mylima.
Ir rūpėti vyrams.
Atsikėlusi užsidegu žvakę ir tyliai nusliūkinu prie didžiulio venecijietiško veidrodžio auksiniais rėmais: net ir vilkėdama plačius naktinius marškinius atrodau aukšta ir liekna. Nužiūrinėdama savo atvaizdą svarstau, kur manyje galėtų slėptis toji galia, apie kurią kalbėjo Sofija.
Gal didelėse rudose akyse?
Švelniose siaurose lūpose?
O gal žaižaruoja šviesiose mano plaukų sruogose?
Nežinau, koks velnias apsėda mane naktį, bet atsikėlusi ryte padarau tai, ko iki šiol nedrįstu prisipažinti net savo mylimiausioms seserims, nuo kurių daugiau neturiu jokių paslapčių, –parašiau kunigaikščiui Albrechtui, kad esu palankiai nusiteikusi jo atžvilgiu ir sutinku tapti jo žmona.
Iš pykčio ir nusivylimo, kad niekam daugiau nerūpiu.
1553 m. vasario 24 d.,
Kremlius,
Maskvos didžioji kunigaikštystė
Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius, save išdidžiai vadinantis visos Rusios caru, susidomėjęs žvelgia pro Kremliaus langus: tokiu metų laiku Maskvos upę dengia storas ledas ir ji virsta didžiausiu miesto turgumi. Prekybininkai tiesiai ant ledo priverčia grūdų ir šieno, suvaro kiaulių ir galvijų bandas, bet labiausiai caro akį traukia jau seniai papjautos ir nuluptos karvės, tebestovinčios ant savo kojų, lyg būtų gyvos, nors iš tiesų yra sustingusios į ledą. Kruvinos gyvulių figūros ant sniego iš tolo traukia akį, o mėsininkas gerokai pralinksmina carą, iš visų jėgų kirviu bandydamas atkirsti suledėjusį kumpį.
– Jums laiškas nuo Švedijos karaliaus Gustavo, – pagarbiai nusilenkęs praneša kancleris rašaluotais pirštais, bet caras nė neatsisuka.
– Rašo, kad maskvėnai puldinėja jam priklausančias Suomijos žemes pasienyje su Karelija, – pagaliau pats pradeda skaityti. – Ir dar priekaištauja, kad nepriėmėte jo pasiuntinių Maskvoje, o nurodėte jiems susitikti su Novgorodo valdytoju.
– Ką??? Mūsų Novgorodas švedų pasiuntiniams – per prastas? – pasipiktinęs akimis suboluoja caras. – Gal turėčiau juos priimti savo sosto menėje ir dar juodų gulbių mėsa iš aukso lėkščių pavaišinti? Kokius jie čia ponus vaidina? Juk pas juos Stokholme ožkos ant namų stogų ganosi, o miestiečiai kiaules savo kiemuose laiko.
Nepatenkintas caras pradeda nervingai žingsniuoti po menę, kažką burbuliuodamas po nosimi, kol netikėtai sustojęs paliepia:
– Rašyk Švedijos karaliui štai ką: paklausk savo pirklių, ir jie tau papasakos, kad Novgorodo priemiesčiai yra didesni už visą tavo Stokholmą. O Novgorodo valdytojas yra kilęs iš didžiulės imperijos suverenių valdovų giminės, kai tuo tarpu tavo tėvai…
Caras trumpam nutyla, galvodamas, kaip geriau pasakyti, ir užmetęs akį į kruvinai raudonas karves ant ledo, patenkintas užbaigia mintį:
– Kai tuo tarpu tavo tėvai vos prieš kelis dešimtmečius turgavietėje jaučius pardavinėjo.
3
Mūsų motina karalienė Bona jau ilgai sėdi sustingusi krėsle. Atrodo, nė nekvėpuoja įdėmiai stebėdama, kaip jos pačios įsakyti tarnai niokoja karališkas Vavelio pilies menes.
Kirviais kapoja raudonmedžio lovą. Laužo įmantraus darbo stalus ir kėdes. Naikina viską, ko nesivešime į Varšuvą.
Krūpteliu, kai ant marmurinių grindų tarnai grubiai nutrenkia didžiulį venecijietišką veidrodį. Toks jausmas, kad ne aštrios šukės, bet paskutiniai mūsų nerūpestingo gyvenimo likučiai graudžiai žvangėdami išsilaksto pakampėmis. Ir lyg to būtų maža, dar sesuo Ona prietaringai šnabžda, kad dabar mus apsės nelaimės septyneriems metams…
– Nieko nepaliksiu tai moteriai, – lyg sau, lyg mums po nosimi murma motina. – Tegul Žygimantas Augustas atsiveža ją į Vavelio rūmus, jeigu jau taip nori, bet niekas jų čia nei lauks, nei pasitiks.
Gąsdina mane toks ugningas motinos pyktis, bet jau ir pati pradedu nekęsti tos moters – atsiradus Barborai Radvilaitei iš Lietuvos mūsų šeima tiesiog akyse byra. Pirmiausia pasimirė tėvas karalius, vos tik sužinojęs, kad Žygimantas Augustas ją slapta vedė Vilniuje. Paskui kilo baisi nesantaika tarp Žygimanto Augusto ir motinos, o dabar per ją mes, trys jauniausios karalaitės, esame priverstos palikti savo gimtuosius rūmus Krokuvoje ir kartu su motina išsidanginti kažin kur į Varšuvą Mazovijos provincijoje.
Taip, tai jos kraitinės žemės, kurias vesdamas savo žmonai garantavo tėvas, bet argi mes nežinome, kad mūsų motina mielu norų būtų sėdėjusi Vavelyje ir valdžiusi Žygimantą Augustą taip, kaip mūsų tėvą iki jo.
Nenoriu ten važiuoti.
Ir toliau mieliau gyvenčiau karališkojoje Krokuvoje, kurioje mano širdžiai mielas kiekvienas pilies ir sodo kampas, dauguma veidų – matyti ir mylimi nuo viakystės, o įkyriai girgždančios mūsų kambario durys šiandien man skamba kaip mieliausio draugo balsas. Ašaros tvenkiasi akyse ir graužia gerklę, bet – norime to ar ne – privalome vykti kartu su motina. Juk esame tik netekėjusios jos dukros, neturinčios nei dalios, nei žodžio.
Skaudu.
Vavelio pilies kieme mūsų jau laukia ilga vilkstinė karietų ir vežimų, prikrautų būtiniausių daiktų ir turtų. Tarnų veidai tylūs, rūškani lyg ruoštumės bėgti nuo buboninio maro, o ne paprasčiausios moters. Lipdama į karietą Ona visiems girdint piktai išspjauna, kad jau geriau gyvens špitolėje nei po vienu stogu su ponia Barbora, o mes su Sofija nebetramdome ašarų, besižvalgydamos į gimtuosius namus.
Tik mūsų motina karalienė Bona tvirta.
Atrodo lyg narsus etmonas, išsiruošęs į karą, – įtūžusi ir nežadanti pasiduoti.
Taip, ji palieka išdraskytą Vavelį Barborai, bet išeina aukštai pakelta galva, o prieš įlipdama į karietą paliepia tarnui užrakinti pilį, o raktą įmesti į prūdą.
Tikiu, kad ji greitai išgrauš tą moterį iš mūsų šeimos, ir netrukus galėsime sugrįžti.
Varšuva mus pasitinka apsigobusi tankia pūgos skraiste. Drėgnos snaigės bando užlipinti akis, kad nepastebėtume įskilusio rūmų fasado, apsilupinėjusių sienų ir striukų, lyg zuikio uodega, šoninių fligelių – nežinau, kaip čia visi tilpsime ir gyvensime.
Iš Vavelio atsivežtas italas virėjas iš kailio neriasi, taisydamas mums pirmąją vakarienę tremtyje, bet čia net svieste keptas riebus kaplūnas stringa gerklėje, tarnai atrodo nerangūs lyg meškos, o židiniuose pleškančios malkos tik šviečia, bet nešildo.
Apsigyvenu viename kambaryje su seserimis. Motina kas rytą meldžiasi ir pusryčiauja kartu, bet vėliau visą dieną jos beveik nematome: ji ir toliau savo papratimu valdo, į mus bemaž nekreipdama dėmesio. Kartu su ūkvedžiu tikrina sąskaitų knygas, planuoja rūmų remontą, sodininkams nurodinėja, kokius itališkų žolių daržus reiks užveisti pavasarį, rašo laiškus italų architektams, kviesdama juos kuo skubiau atvykti. „Neketinu užsibūti, bet čia gyvensime ne prasčiau nei Krokuvoje,“ – pažada ji ir vėl pražūva rūpesčių verpetuose. Mus prisimena tik tuomet, kai atvyksta svarbus pasiuntinys ar kokia delegacija: tuomet liepia mums visoms vienodai apsirėdyti ir susišukuoti, ir tyliai kiurksoti jai už nugaros, lyg būtume trys vienodos statulos.
Per vieną tokį nuobodų susitikimą mūsų karališkoji motina gavo nepaprastą dovaną – neūžaugą Dorotėlę. Ji man patiko iš pirmo žvilgsnio: putli, rausvais žandukais, riesta nosyte, strazdanomis nubarstytu veidu ir raudonų plaukų kupeta ant galvos – tikras piernikas.
Be galo myliu mažuosius žmones: joks dvaras be jų – ne dvaras! Jie tokie keisti: lyg vaikai, bet ne vaikai, lyg tarnai, bet labiau draugai. Kai kas sako, kad jie išvis ne žmonės, ir ieško kuo keistesnių, kreivesnių jų kūnų, susiraukšlėjusių veidų, kad galėtų kaip didžiausią šio pasaulio keistenybę demonstruoti atvykusiems svečiams (netgi leidžia apžiūrėti juos nuogus ir apčiupinėti). Kartais neūžaugas poruoja ir prižiūri, kad šie susilauktų vaikiukų, tokių pat mažučiukų, kaip ir jie patys, bet man niekada neteko tokių matyti (sako, tie vargšeliai labai retai išgyvena).
Dorotėlė labai greitai tapo mano ir seserų numylėtine. Jei būtų gimusi vyru, esu tikra, būtų tapusi rūmų juokdariu, nes moka taikliai įgelti, vienus priversdama juoktis, kitus – raudonuoti. „Tikra senatoriaus galva“, – pripažįsta ir išmintingoji mūsų sesuo Sofija, o tarnai jau pradeda jos prisibijoti.
Bet labiausiai Dorotėlė mane nustebino, kai pričiupau ją bibliotekoje – iš lentynos buvo pasiėmusi knygą ir vedžiojo po ją pirštu. Buvo taip susikaupusi, kad neišgirdo, kai įėjau. Man buvo taip juokinga matyti neva skaitančią neūžaugą – tas pats, lyg būčiau išvydusi skaitantį šunį ar žąsiną, ir neištvėrusi suprunkščiau iš juoko. Dorotėlė susigėdusi puolė atsiprašinėti, kad paėmė knygą neatsiklaususi, ir prisipažino, kad slapčia mokosi skaityti. Esą prieš tai ją raidžių pamokė ankstesnis šeimininkas, norėdamas prieš svečius pasipuikuoti.
Negalėjau patikėti, tuo, ką ji sako.
Atvertusi knygą pirštu parodžiau raides, tikindama, ar jas pažįsta, – ir ji visas pasakė be klaidų. Liepiau paskaityti – šiek tiek skiemenavo.
Nuo to laiko abi esame sąmokslininkės: Dorotėlė sekioja mane į odinį krepšelį įsidėjusi rašalo, didelę žąsies plunksną ir popieriaus, o aš pristatau, kad tai – mano sekretorė-kanclerė, vienintelė raštinga neūžauga visoje karalystėje. Visas Varšuvos dvaras leipsta juokais iš tokio pokšto, ypač, jei neūžaugėlė pradeda ką nors skrebenti, bet niekas nežino, kad aš iš tiesų mokau ją skaityti ir rašyti.
Ką gali žinoti, gal vieną dieną pravers?
1551 m. lapkričio 1 d.,
Trijų karūnų pilis, Stokholmas,
Švedijos karalystė
– Teta Brita, kur dingo mano mamytė, kada jis ateis?, – šniurkščioja nosimi keturmetė karalaitė Sofija. Keleriais metais už ją vyresnės sesės Ana ir Elžbieta irgi tempia lūpas, kad nori mamos.
– Jūsų mamytė dabar danguje, pas gerąjį Dievulį, – sunkiai renka žodžius teta, bet mergaitės vis tiek verkšlena, o Britai rankų nepakanka visoms apkabinti ir paguosti vienu metu. Jai ir pačiai dar sunku susitvardyti, kad nepradėtų raudoti prie velionės sesers vaikų.
Jai pačiai dar sunku patikėti, kad karalienės Margaretos nebėra.
Niekas nė neįtarė, kad jos pasiplaukiojimas laivu kartu su vaikais po Malearno ežerą bus paskutinis. Nors buvo gražios besibaigiančio rugpjūčio dienos, Margareta persišaldė ir susirgo pneumonija, o atgulusi į patalą užgeso vos per kelias dienas. Britą ir dabar apima siaubas, prisiminus, kaip sesers mirties dieną užtemo saulė, nors danguje nebuvo nei debesėlio, o Trijų karūnų pilis paskendo tamsoje ir ašarose.
Karalius Gustavas vis dar vaikšto po pilį pajuodęs iš sielvarto dėl prarastos žmonos, bet Britai labiausiai spaudžia širdį dėl sesers vaikų, ypač vyresniųjų. Keturiolikmetis princas Jonas ir keleriais metais už jį jaunesnės princesės Katerina ir Cecilija jau supranta, kas yra mirtis, todėl nieko neklausinėja, bet jų akys – lyg atviros žaizdos. Britai norėtųsi, kad jie geriau kasdien kalbėtų apie savo motiną, kaip trys mažėlės, arba iš vis nieko nesuprastų, kaip paskutinis sesers vaikas, nė metų neturintis Karlas, putliais raudonais žandais besišypsantis žindyvės glėbyje, arba vargšelis princas Magnusas nuo vaikystės gyvenantis savame pasaulyje.
Kol kas Brita velionės sesers vaikus prižiūri kartu su savo seserimi Marta, palikusios savo šeimas ir rūmus, bet juk amžinai taip nesitęs, ir Britai net baisu pagalvoti, kas bus tuomet. Mato, kad Marta šiandien irgi įsitempusi: nors moko jaunąsias princeses siuvinėti, bet jos rankų judesiai – staigūs ir pikti, ir negirdi jai užduodamų klausimų, lyg jos mintys skrajotų kažin kur toli.
Kai mažiausieji vaikai suminga, Marta pasikviečia seserį pas save, laikydama pirštą prie lūpų, ragindama lakytis tylos ir paslapties. „O Dieve, ji vėl kažką sugalvojo!“ – dingteli Britai, bet ji paklusniai nuseka paskui, nes jau seniai pripratusi, kad jaunesnioji sesuo nuolat ką nors planuoja, sprendžia ir visiems vadovauja – tokia jau ji yra, juk ne veltui rūmuose pelnė pravardę „karalius Marta“.
Sesers miegamajame jaukiai kūrenasi židinys, o ant šalia stovinčio staliuko Brita pastebi gulint nemažą aksominį maišą, užrištą šilko virvele.
– Išvyniok, – paliepia Marta.
Brita paklusniai atriša ryšulį, bet žvilgterėjusi vidun atšoka lyg nuplikyta.
– Dieve mano, Marta. Juk čia mūsų Margaretos suknelė. Kodėl ją čia atnešei?
– Atrodai, lyg būtum radusi mūsų mirusios sesers galvą, o ne paprasčiausią suknelę, – nelinksmai nusijuokia ji. – Sėskis ir nusiramink. Tuoj papasakosiu, kam jos reikės, nes šiandien mano vyras sužinojo, kad karalius Gustavas vėl ketina vesti.
Brita nerangiai klesteli ant kėdės, negalėdama patikėti savo ausimis. Juk pati savo akimis beveik kasdien mato, kaip svainis karalius nuoširdžiai gedi jų Margaretos. Trijų karūnų pilyje niekam ne paslaptis, kaip jis stipriai buvo prisirišęs prie jos – niekas nėra girdėjęs, kad karalius Gustavas būtų buvęs jai neištikimas, o juk Margareta beveik nuolat vaikščiojo nėščia.
– Vesti? Taip greitai? Ir kam? Juk jau turi devynis vaikus, tarp jų ir Švedijos sosto įpėdinį, o ir pats jau nebe jauniklis, – nesusigaudo Brita.
Marta jai kandžiai atkerta, kad ji visai nepažįstanti nei gyvenimo, nei vyrų, ir pradeda pasakoti, ką išgirdo iš savo sutuoktinio:
– Karalius užsiminė, kad negali gyventi vienas, nes jo dvarui reikia karalienės, o vaikams – pamotės, tokios pat geros ir sumanios, kaip buvo mūsų Margareta. Ir kaip tu manai, Brita, kas galėtų būti tokia pati gera ir sumani, kaip mūsų amžiną atilsį sesuo, jei ne mergina iš mūsų šeimos? – klastingai sužiba Martos akys. – Turime pasistengti, kad mūsų giminė ir toliau liktų tokia pati artima Jo malonybei, kaip ir Margaretai esant gyvai.
– Gal ir geras sumanymas, bet apie kokią merginą tu galvoji? – nesupranta Brita.
– Katariną, tavo dukrą. Juk pati žinai, kad ji – labai panaši į mūsų amžiną atilsį Margaretą. Lygiai tokia pati šviesiaplaukė mėlynakė gražuolė. Be to, mūsų seseriai irgi buvo penkiolika, kai karalius Gustavas ją vedė, ir toks amžius – labai tinkamas tekėti.
Brita žodžio pratarti negali, pritrenka tokio pasiūlymo, kol pagaliau išlemena, kad Katarina jau yra susižadėjusi su Gustavu Tre Rosoru, bet tai išgirdusi Marta tik nusijuokia:
– Na ir kas? Ar man tau pasakoti, kaip aš buvau ištenkinta už buvusio mūsų Margaretos sužadėtinio, kad ji galėtų tapti karaliaus Gustavo žmona?
Norom nenorom Brita priversta sutikti su seserimi: juk pati gerai pamena, kai kartą atėjęs pas juos į svečius karalius Gustavas užklupo Margaretą ir priešais ją klūpantį jos buvusį sužadėtinį Svantę Sturę. Margareta tuomet išsisuko sakydama, kad jis prašo jos sesers Martos rankos.
– Bet mūsų amžiną atilsį sesers ir karaliaus Gustavo vaikai yra Katarinos pusbroliai, – vis dar abejoja Brita, – o vyresnieji yra tokio paties amžiaus, kaip ir Katarina. Nežinau, ar mano dukra sugebės būti jiems gera pamote.
– Aišku, kad sugebės. Ir mes jai padėsime, kaip dabar padedame žiūrėti Margaretos ir Gustavo vaikus, – ramina Marta. – Svarbiausia, kad tavo dukra taps Švedijos karaliene, o mes ir toliau būsime karalius Gustavo šeima, ir per Katariną galėsime prašyti jo malonių ir užtarimo lygiai taip, kaip prie Margaretos. Sutik, taip bus geriausia visiems.
– Gal tu ir teisi, bet kaip įpiršti tokią mintį pačiam Gustavui? – pagaliau pasiduoda Brita.
– O čia, mieloji sese, bus tavo darbas. Ne veltui žmonės Trijų karūnų pilyje kalba, kad karalius tavimi pasitiki, – pergalingai šypsosi Marta ir paėmusi nuo stalo paduoda Britai ryšulį su mirusios karalienės suknia. – Pritaikyk ją Katarinos figūrai ir tegul tavo dukra ją apsirengia per šv. Kalėdas, o tu lyg visai netyčia užsimink karaliui, kokia tavoji Katarina panaši į savo velionę tetą Margaretą, ir ne tik išvaizda, bet ir būdu…
Na, pati supranti.
4
Barbora Radvilaitė miršta.
Motinos šnipai baigia nuo kojų nusivaryti, kasdien pranešdami vis blogesnes naujienas. Pasakoja, kad liga tūno jos nuodėmingose įsčiose, kad italai gydytojai jai niekuo nebegali padėti, o viltį praradęs Žygimantas Augustas paliepė iš Lietuvos pakviesti geriausias raganas, kad tik ją išgelbėtų. Sako, brolis karalius pats ją slaugo, nes niekas negali išbūti prie jos dėl neišpasakyto karalienės irzlumo ir jos kambariuose tvyrančio blogo kvapo.
O mes toliau tūnome Varšuvoje: skleidžiasi jau penktas mūsų pavasaris – lygiai toks, kaip keturi prieš tai.
Jau pradedame pelyti šiuose drėgnuose rūmuose, visų užmirštos ir niekam nereikalingos, nes visus šiuos metus motinai ant liežuvio sukosi tik Barbora Radvilaitė, o mano ir seserų gyvenimai yra lyg įšalę lede. Jeigu Barbora tikrai mirs, kaip visi šneka, gal viskas ims ir pasikeis? Gal pagaliau baigsis nesantaika tarp motinos ir Žygimanto Augusto, o mes vėl tapsime viena laiminga šeima, kaip anksčiau?
Labai to norėčiau, bet nežinia, kaip viskas bus.
Motina daugiau nė žodeliu nebeužsimena apie tą moterį. Tyli ir tuomet, kai Seimas pagaliau pripažįsta Barborą Radvilaitę Lenkijos karaliene. Aišku, į karūnacijos iškilmes ji nevažiuoja, mes liekame su ja, tačiau į Krokuvą su ypatinga misija pasiunčia savo nuodėmklausį Franciską Lismaniną. Kai po geros savaitės jis sugrįžta, motina taip nekantrauja jį iškamantinėti, kad pamiršta mus išprašyti iš savo menės.
– Ar spėjai?
– Taip, – patenkintas savimi ceremoningai nusilenkia nuodėmklausys. – Jo didenybė karalius mane priėmė Vavelio sosto salėje. Šalia jo, specialioje lovoje, buvo atgabenta ir karalienė. Taip pat buvo sukviestas visas dvaras, didikai, užsienio agentai ir liežuvautojai.
– Žygimantas Augustas surengė tikrą spektaklį, kad mane kuo labiau pažemintų, – nepatenkinta sumurma motina.
– Nesijaudinkite dėl to, Jūsų didenybe. Svarbiausia, kad Jo didenybė karalius išgirdo mano perduotą žinią, kad jūs, supratusi, jog tokia yra Visagalio valia, norite marčią savo dukterimi pripažinti.
– Ji ką nors pasakė?
– Ne. Karalienė Barbora atrodė labai sulysusi ir išblyškusi. Negalėjo nei kalbėti, nei pakilti iš lovos. Nusilenkęs palinkėjau jai sveikatos, o jūsų vardu – ilgo ir laimingo gyvenimo.
Gyvatiški šypsniai vienu metu perkreipia motinos ir nuodėmklausio lūpas, o man taip negera ant širdies pasidaro.
Vargšė moteris.
Niekas iš tiesų jos negaili, o tik ir laukia, kad greičiau numirtų.
Kasdien nekantriai žvalgausi pro Varšuvos rūmų langus, tikėdamasi pamatyti Žygimanto Augusto pasiuntinius, kviečiančius susitaikyti ir mus visas vėl sugrįžti gyventi į Vavelį. Ir pagaliau pirmą gegužės savaitę, po pietų, pasirodo raitas žygūnas. Taip skuba, kad rūmų menėje pasirodo suplukęs ir nė dulkių nuo batų nespėjęs nusivalyti.
Praneša, kad mirė karalienė Barbora.
Šią žinią sutinkame ramiai, nes kitaip jau ir negalėjo būti, bet tai, ką jis šneka toliau, mums kelia neregėtą nuostabą. Pasakoja, kad karalius paskutinėmis jos dienomis dar bandė žmoną išvežti į užmiestį, o kadangi vežimas su jos lova nepralindo pro vartus, paliepė išgriauti sieną, bet jau buvo per vėlu…
Į Barboros karstą Žygimantas Augustas įsakė sudėti gryno aukso grandinę, tris aukso žiedus, sidabrinę auksuotą karūną, skeptrą ir valdžios rutulį. „Visai nudurnėjo,“ – tai išgirdusi pasipiktina motina, bambėdama, kad pačiam karaliui Žygimantui, keturiasdešimt metų palaimingai valdžiusiam Lenkiją ir Lietuvą, į paskutinę kelionę įdėjo medines paauksuotas valdovo regalijas, o toji moteris, nė mėnesio neišbuvusi karaliene, guli visa apkaišyta gryniausiu auksu.
Dar keisčiau, kad juodo atlaso suknele aprengtą karalienės kūną Žygimantas Augustas paliepė užpilti su pelenais sumaišytomis kalkėmis, norėdamas nugabenti ją į Vilnių ir ten palaidoti. Nesuprantu, kodėl jos amžinojo poilsio neguldo Vavelyje, šalia kitų karalių, o ruošiasi vežti kažin kur į Vilnių?
Žygūnas pasakoja, kad karalius pats išsiruošė lydėti jos karstą iki pat Vilniaus, eidamas pėsčiomis paskui jį, o pakeliui sustoti kiekviename miestelyje, kuriame yra bažnyčia, kad išklausytų mišių už jos sielą. Šiai kelionei buvo skirtas kalnas pinigų: karalius liepė pasamdyti beveik šimtą laidotuvių eisenos dalyvių, visus juodai aprėdyti ir pripirkti juodų žvakių už 6000 florinų, kad neštų jas gedulingoje procesijoje ir kiekvienoje gyvenvietėje pakeliui uždegtų.
Motina teisi: net mūsų tėvo niekas taip iškilmingai nelaidojo.
Ta moteris, Barbora Radvilaitė iš Lietuvos, nenustoja manęs stebinti net ir karste gulėdama. Dabar jau gaila darosi, kad man taip ir neteko jos gyvos pamatyti. Taip smalsu, kokia ji buvo, kaip šypsojosi, šoko, rengėsi ir kalbėjo, kad Žygimantas Augustasšitaipmylėjo ją ne tik gyvą, bet ir mirusią.
Naktį apsiverkiu.
Ne dėl jos – dėl savęs.
Atrodo, kad tik kiti turi gyvenimus – tuokiasi, myli, gimdo vaikus, pykstasi, galų gale – serga ir miršta, visų gailiai apraudami, o aš metų metus tūnau kitų žmonių šešėlyje, visų užmiršta ir niekam nereikalinga.
Negi ir po jos mirties niekas nepasikeis?
1552 rugpjūčio 23 d.
Vadstenos abatija,
Švedijos karalystė
Pūstažandis penkiolikmetis princas Jonas beveik nekreipia dėmesio į naująją tėvo žmoną, sidabrine suknia švytinčią savo pusseserę Katariną. Šiandien visi vėl susirinko į Vadstenos abatiją, kur ji bus karūnuota. Lydima giminaičių vyrų ji pamažu eina altoriaus link, kur vyskupas ją pateps šventais aliejais, bet princui Jonui jau pradeda įgrįsti visos ceremonijos, nes vakar irgi buvo panaši, tik pusseserė vilkėjo auksine suknia ir prie altoriaus ėjo tuoktis su jo tėvu.
Princui Jonui kur kas įdomesnė Karina, pastoriaus duktė.
Vakar jo akį pirmiausia patraukė jos suknios rankovės – geltonos, lyg švelnus zylės pilvukas. Tuomet – juodi plaukai ir žvitrios akys: kai jų žvilgsniai susitiko, Karina jų nenudelbė, kaip dauguma merginų, bet įžūliai į jį žiūrėjo, kol jis pats nusisuko.
Vadstenos abatijos bažnyčioje gausu žmonių, todėl princas Jonas dabar tegali matyti Karinos profilį ir baltą švelnų ausies spenelį, papuoštą rubinu. Ji nė neįtaria, kad princas Jonas akių nuo jos negali atitraukti, su pasimėgavimu planuodamas, kaip viskas bus: kaip jis ją pašokdins per puotą ir apžiūrės iš arčiau, o užslinkus žvaigždėtoms rugpjūčio sutemoms, pasikvies pasivaikščioti vienuolyno sode.
Tik dviese.
5
Po daugybės metų vėl sėdžiu karališkoje Vavelio katedroje. Šįkart ji neuždangstyta juodais audeklais, kaip per tėvo laidotuves, bet išpuošta vestuvėms: nuo aukštų lubų nukarę kvapnūs žolynų vainikai ir balti kaspinai, o pagrindinis altorius apkaišytas pakalnutėmis, kaip pageidavo pats Žygimantas Augustas.
Šiandien jis vėl veda.
Trečiąkart.
Praėjo lygiai dveji metai nuo Barboros laidotuvių, o šalia – jau nauja žmona.
Nuo pat vaikystės žinau, kad karaliai neturi teisės į asmeninę laimę, kad valstybės reikalai yra svarbesni už viską, bet vis tiek nesuprantu, kodėl Žygimantas Augustas tuokiasi taip greitai.
Ir kodėl veda būtent ją – savo pirmosios žmonos, amžiną atilsį Elžbietos, seserį. Dar vieną Habsburgaitę, lyg jos giminės nekonkuruotų su mumis dėl įtakos Europoje, o susitikę veidmainiškai nesišypsotų, užantyje laikydami gyvatę, o gal ir visas tris.
Trečioji Žygimanto Augusto žmona vardu Kotryna, kaip ir aš.
Nepavadinčiau jos gražia: gana žema, apvalaina, išsprogusiomis akimis ir atsikišusiu smakru. Prie altoriaus ateina apsigobusi našlės apdaru. „Blogas ženklas, kad nuotaka vilki juodai,“ – šnabžda man sesuo Ona. Panašūs murmesiai nuvilnija po visais katedros skliautais, nes abu jaunieji vilki juodai, abu yra našliai.
Habsburgų Kotryna su savo pirmuoju vyru Mantujos kunigaikščiu Pranciškumi kartu pragyveno tik keturis mėnesius – jis netikėtai nuskendo Komo ežere Italijoje, būdamas vos šešiolikos. Ilgai nelaukęs Šventosios Romos imperijos imperatorius Ferdinandas I Habsburgas pasistengė savo dukrą ištekinti vėl, bet jos vestuvės su Žygimantu Augustu – neįprastos.
Visi žino, kad bažnyčia draudžia vesti mirusios žmonos seserį, kaip labai artimą giminaitę, bet argi tai kliūtis Habsburgams? Jie be vargo išrūpino popiežiaus Pijaus 9-ojo bulę, suteikiančią dispensą jų vestuvėms, o Mantujos gydytojai paskleidė gandus, kad imperatorytė Kotryna tebėra tokia, kokią motina ją pagimdė, nes jos vyras esą negebėjo atlikti sutuoktinio pareigų.
Vos tik vyskupas perskaito popiežius bulę, Kotryna nusimeta juodą našlės apdarą ir priešais altorių lieka stovėti su balta atlasine suknia.
– Ar esate rimtai apsigalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę? – po katedros skliautais prasideda tuoktuvių ceremonija.
Žygimantas Augustas santuokos pažadus taria ramiai ir tvirtai, o Kotrynos balsas tylus, šiek tiek virpa iš jaudulio.
Stebint juos apima liūdesys.
Manęs jau niekas nebeklaus, ar pasižadu santuokos kelyje visą gyvenimą mylėti ir gerbti savo vyrą, ar prisiekiu pagal bažnyčios mokymą auklėti mūsų vaikus, kai iš slogių minčių netikėtai pažadina mano kūnu ropojantis tiriamas žvilgsnis. Nustebusi pakeliu akis, o jis, atrodo, tik ir laukė, kada atkreipsiu dėmesį į jį – šypteli lūpų kampučiais ir patenkintas savimi toliau stebeilijasi. Sutrikusi duriu akis į šoną, bet skruostai ima išdavikiškai rausti, mat labai gerai žinau, kas yra šis stotingas vyras.
Tai – gražuolis nuotakos brolis, Austrijos erchercogas Ferdinandas Habsburgas.
Ir jis ryja mane akimis lygiai taip, kaip kadaise Prūsijos kunigaikštis Albrechtas.
Kai niekas negirdi, Ferdinandas mane vadina karalaite stirnos akimis.
Jam įžengus į menę, atrodo, kad devynios saulės nušvinta. Nesistengiu jo sekti žvilgsniu, nes ir taip žinau, kad jis pats greitai suras dingstį prie manęs prieiti. O kai taip nutiks, apims jausmas, kad esame tik mudu, o visi aplinkui tarsi nutols ir visai išnyks. Nors lūpos tars tik tai, kas dera karaliams, bet mūsų akys ir širdys kalbėsis be žodžių. Šokant jo rankos manąsias laikys ilgiau nei prideda, o mano kūnas liepsnos, trokšdamas dar daugiau jo artumo, dar daugiau glostančių žvilgsnių ir tik man vienai tariamų švelnių žodžių.
Kai Ferdinandas būna šalia, motina dažnai perveria mane lediniu žvilgsniu, bet nieko nesako, todėl per daug nesijaudinu, viską nurašydama jos įsisenėjusiai neapykantai Habsburgams. Karalienė Bona nuolat kartoja, kad Habsburgai – priešai, visaip kenkiantys mūsų giminei, o dabar bandantys atimti Vengrijos karalienės karūną iš mano vyriausios sesers Izabelės. Motina nepritarė nei pirmoms, nei trečioms austriškoms Žygimanto Augusto vestuvėms su Habsburgaitėmis, bet brolis karalius jau seniai jos neklauso ir puotauja sau patenkintas. Negaliu atsidžiaugti, kad jo vestuvių iškilmės tęsis visą savaitę, ir dar bus daug progų atsidurti šalia Ferdinando.
Kaskart žiūrėdama į jį netikiu, kad Ferdinandas galėtų būti toks klastingas piktavalis, kaip apie Habsburgus kalba motina. Taip, jis labai išdidus ir gal net pasipūtęs, bet šis karališkas elnias geria vandenį iš mano delnų. Jo sesuo, mano naujoji brolienė Kotryna, irgi atrodo tokia maloni: labai dėmesinga, kviečiasi ir mane, ir seseris kartu pramogauti, medžioti ir labai dažnai, lyg netyčia, patvarko taip, kad atsidurčiau arčiau jos brolio.
Ir šiandien ji užsimano pievose pasiskinti gėlių, taigi įkalbina Žygimantą Augustą ir pusę dvaro pasijodinėti.Jos puošnus baltas žirgas, išpuoštas povo plunksnų pliumažu, švenčių proga raudonai dažytais karčiais ir uodega, eina pats pirmas, bet karalienė tokia nekantri, kad pradeda jį varyti šuoliais. Paskui ją šuoliais nulekia Žygimantas Augustas ir visa palyda, o aš tyčia niekur neskubu: mano kumelė ir toliau eina ramia žingine, o Ferdinandas netrukus atsilieka nuo svitos, lūkuriuodamas manęs.
Mūsų žirgams susigretinus, Ferdinandas yra taip arti, kad galėčiau jį ranka paliesti. Jaučiuosi tokia laiminga: gera žiūrėti į jo gražų veidą ir žiburiuojančias pilkas akis, puošnią aprangą, klausytis jo švelnaus, kimaus balso. Ferdinandas užsidegęs pasakoja man apie Austriją: savo gražiąją Insbruko pilį, aukštus Alpių klanus snieguotomis viršūnėmis ir sodrius slėnius, nusėtus baltų edelveisų. Užsiminęs apie juos netikėtai čiumpa ir trukteli mano kumelės vadeles, kad ši sustotų. Kurį laiką žiūri į mane tylėdamas – jaučiu, kad ruošiasi pasakyti kažką svarbaus.
– Gražioji karalaite stirnos akimis, – pagaliau taria intymiai, savo delną uždėdamas ant manųjų, – labai norėčiau nusivežti jus į Alpes ir ten prisikinti puokštę edelveisų, kaip daro mūsų šalies jaunuoliai, siekdami įrodyti savo meilę išrinktosioms. Sakykite, ar jūsų širdis geidžia to paties, kaip ir manoji?
Jei tik galėtų, mano iš laimės plazdanti širdis paukščiu išlėktų iš krūtinės ir nuplasnotų virš margais birželio žiedais pasipuošusių Lenkijos pievų, Šventosios Romos imperijos slėnių ir pasiekusi Austriją susisuktų jaukų lizdelį Insbruko pilyje, bet mano lūpos tyli: abu gerai žinome, kad šis noras išsipildys tik tuomet, jei tapsiu Ferdinando Habsburgo žmona.
Kiek palaukusi tylėdama linkteliu galva.
Nudžiugęs Ferdinandas prisitraukia mano ranką, nuberdamas ją skubriais bučiniais, o aš akies krašteliu pastebiu prie mūsų artėjančią karališkąją svitą.
Žinau, kad jie viską matė. Nuplaks liežuviais. Ir viską praneš motinai.
Na ir tegul.
Man visai nesvarbu.
Šią akimirką neprieštaraučiau, net jei visiems matant Ferdinandas Habsburgas pabučiuotų mane į lūpas ir pagrobęs užsisodintų ant savo žirgo.
Šiandien – šeštoji Žygimanto Augusto ir Kotrynos vestuvių diena. Vavelio pilies kieme – baisus sujudimas. Netrukus prasidės riterių turnyras ir damos skuba savo išrinktiesiems įteikti kaspinus – lygiai tokios pačios spalvos, kaip jų suknelės. Juos priimdami riteriai priklaupia ant vieno kelio, glaudžia prie širdies, o paskui, prisirišę ant peties lyg didžiausią brangenybę, puikuodamiesi oriai nujoja, pasiryžę savo damoms iškovoti pergalę.
Karalienė Kotryna savo violetinį kaspiną įteikia gražuoliui Borisui Ostrorogui, o aš saulėje žvilgančių riterių šarvų jūroje bandau įžiūrėti geltonai juodą Ferdinando vėliavą, bet jos niekur nematyti. Nėra ir Žygimanto Augusto. Vienu metu mano širdįnudiegia ir nerimas, ir viltis: o gal Ferdinandas kaip tik dabar prašo mano rankos?
Turėtų, po to, kas nutiko vakar.
Sugaudus trimitams, riteriai pradeda ruoštis kovoms, oFerdinando vis dar nėra. Nebegaliu ilgiau jo laukti ir savo geltoną kaspiną įteikiu arčiausiai stovinčiam visai nepažįstamam riteriui. Ir visai nesvarbu, laimės jis ar ne – visai ne taip įsivaizdavai šį turnyrą.
Pagaliau pasirodo Žygimantas Augustas, bet veltui bandau įskaityti atsakymą jo ramiame veide – brolis į mane nė nežvilgteli. Susidomėjęs stebi riterius ir žirgus. Pirmieji dvikovų dalyviai, padedami ginklanešių, patogiai suima ir atstato savo ietis. Žvangėdami trinkteli šalmų antveidžiai ir žirgai kiek įkabinami pasileidžia pirmyn: joti reikia greitai kuo arčiau barjero ir maždaug viduryje vienu taikliu ieties smūgiu išversti priešininką iš balno.
Jau per pirmąjį jojimą ant žemės krenta riteris su mano geltonu kaspinu.
Visi ištempę kaklus aikčiodami stebi, ar jis gyvas, o man visai nerūpi nei lūžtančios ietys, nei krentantys riteriai. Sėdžiu kaip ant žarijų, galvodama tik viena – kur jis prapuolė? Baiminuosi, gal Ferdinandas susirgo, susižeidė, ar netikėtai mirė, bet karalienė Kotryna atrodo tokia pat linksma ir nerūpestinga, kaip ir ankstesnėmis vestuvių dienomis, todėl guodžiu save, kad ji tikrai nekvatotų pilna burna, jei jos brolį būtų ištikusi nelaimė.
Pasibaigus kovoms skubu prie jos išsiklausinėti, ar ji žino ką nors apie Ferdinandą, bet kelią man pastoja motina. Žiūri į mane su tokiu švelnumu ir gailesčiu, o tai mane gąsdina labiau už ugningus jos pykčio žaibus.
Jaučiu, kad nutiko kažkas tikrai negero.
Linkteli man eiti kartu. Klusniai seku paskui ją drebančiomis kojomis, nežinodama, ko tikėtis, kol atsiduriame jos kambariuose. Motina ir toliau elgiasi su manimi kaip niekada meiliai: apkabinusi pasisodina greta savęs ant minkštasuolio, glosto man rankas, žiūrėdama į veidą, lyg bandydama kažin ką įskaityti jame, kol pagaliau prabyla:
– Vargšas mano vaike, ir tu tapai Habsburgų intrigų auka. Tie nevidonai sumanė nuskriausti dar vieną mano dukrą.
Įsitempiu kaip styga, o motina pasakoja iš pat pradžių numaniusi, kad taip ir bus, nes tas Habsburgas per daug jau tiesmukai mane mergino viso dvaro akivaizdoje, lyg būčiau ne karalaitė, o kokia prasčiokė miesto turguje. Man ausys pradeda svilti iš gėdos, bet širdyje užgimsta nedidelė viltis, kad gal ji mane tik išbars, kam leidau sau mėgautis Ferdinando draugija visiems matant, bet motina dėl nieko nepriekaištauja. Sako, kad aš dėl nieko nekalta.
– Tuomet prašau, pasakykite, kas nutiko? – klausiu jos nebegalėdama tverti.
– Vargšas mano vaike, iš tavo jaudulio matau, kad Ferdinandas Habsburgas spėjo apsukti tau galvą, – susirūpinusi linguoja galvą motina. – Pripažįstu, jis – patrauklus vyras, bet tuo pačiu jis yra ir tikrų tikriausias klastingas Habsburgas. Juk jis leido patikėti, kad domisi tavimi, ir, galbūt, kad tave myli, tiesa? O gal net išdrįso užsiminti ir apie bendrą jūsų ateitį Austrijoje? Ačiū Dievui, kad Žygimantas Augustas laiku jį išvarė.
– Išvarė? Kodėl? – negaliu patikėti savo ausimis, o mintyse tiesiog klykte klykiu, kaip brolis galėjo iškrėsti man tokią kiaulystę.
– Taip, išvarė, nes jis drįso paprašyti tavo rankos.
– Nieko nesuprantu: Žygimantas Augustas jį išvarė, nes princas Ferdinandas paprašė mano rankos? – pašokusi ant kojų ir visiškai nebesivaldydama išrėkiu motinai tiesiai į veidą.
– Tik nereikia pykti ant savo brolio karaliaus, Kotryna. Šįkart Žygimantas Augustas pasielgė visiškai teisingai, nes Fedinandas Habsburgas yra vedęs.
– Vedęs? – perklausiu jos, negalėdama patikėti tuo, ką girdžiu. Keliai pradeda linkti, ir jei ne šalia stovintis stalas, kurio spėju nusitverti, būčiau sukniubusi ant grindų kaip tas riteris per turnyrą šiandien išverstas iš balno vienu taikliu smūgiu į širdies plotą.
– Taip, vedęs slapta. Ačiū Dievui, kad laiku gavome šią žinią. Ne veltui stengiuosi apie savo priešus žinoti viską.
Motina užjaučiamai palinguoja galvą, žiūrėdama į mane kaip gydytojas į beviltišką ligonį, ir toliau pasakoja, kad Habsburgai tokią gėdingą santuoką laiko didžiausioje paslaptyje, nes Ferdinando žmona yra žemakilmė moteris – kažkokio bankininko dukra. Dar ji kalba apie kitas Habsburgų padarytas skriaudas, kaip visada labiausiai gaili savo numylėtinės Izabelės, nelaimingosios Vengrijos karalienės, bet aš pro ašaras jau nieko nei matau, nei girdžiu.
Trokštu tik vieno – mirti.
