Elzė Dubnikovaitė

Elzė Dubnikovaitė 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė. 

Tikėk kad miegu

vis dar tavo gimdoje

samanų gniužuliuku

susigūžusi

širdis virpteli

kai ultragarso bangomis

skverbiasi svetima

užtvindomi mėnesiai

gemalo pozų

užakę akivarai

plačiai atsimerkia

kaip visi išeinantys

gimstantys sapnu

kad galėtum dar įsikūnyti

Plastikinėje dėžėje kildavo karai dėl sandėlių.

Kaskart po 20 minučių buvo pasirašoma taika

ir lijo šlamančiais.

Šiapus juos varstė žvilgsnių strėlės,

aštrios iltys bandė sugriebti amerikietišką svajonę,

bet teatplėšdavo gabalą

mamuto iš Mcdonald‘o.

Nusileidusi smakru

jo riebaluota dvasia

grįždavo į prerijas,

o žvakės-aukuro liepsna

nušviesdavo veidus,

tuos apdulkėjusius sandėlius,

prigrūstus juodraštinių palinkėjimų,

pribraukytus –

negražius dovanoti.

Nepatogius išmesti –

tiek pastangų įdėta,

norint sulaikyti kažkada buvusią vasarą,

kai nauja dygo

lyg braškių ūsai nupurentoje dirvoje.

4 šaukštai rožinių miltų gvazdikų žydėjimui

Surūdiję žiedynai atsidūsta –

seniai žarstytos fėjų dulkės.

Negelbsti spalvoti grūdeliai

nei nulieto acto kaskados.

Žalias dramblys

nepakelia straublio –

išnyko kanalas

į sudiržusią burną –

niekada nesiliausiantį troškimą,

begalinę tiesę suskeldėjusių lūpų.

Tetampa nejautrios ir lūžta per pusę.

Liūdesėlis,

primerkta pirato.

Iš sausų vaivorykščių dėžės,

„Šilelio“ ekrano.

Moka savo kailį nuo kitų odos atskirti –

apgraibomis,

juk neprimato.

Pavidalai išskysta taigos ošime:

tu liūdesėlis palaidais galais;

pasekmė, ne priežastis.

Staltiesę nutrauki į save,

nesvarbu,

kiek metų besupiltum –

viskas į smegduobę.

Ant jos kraštų ateina daržininkės pažvejoti,

kai nusodina savo reljefą plačialapiais džiaugsmais

arba ph peržengia šarmingumo ribas.

Kartu apsimetame – ant kabliuko ne liūdesėlis,

o žilka prasta

čirkši žirklėse paukščiu be vargo kapojamu.

Krenta į duobę –

norėsi – išlipsi.

Pakilus rankoms

slysta nertinis šimtalapių gatvių.

Palinkus galvai

panosėje klampus grindinio prakaitas.

Suglamžau.

Varnytei nereikia lizdo,

ji levituoja ore.

Kai lapai baigia išlakti spalį iš balų

ir visos teigiamos skalės beda pirštu į minusą.

Pušyne netilsta šaižūs pokšėjimai,

kiekvienas vakaras – varnyčių lavonų dėliojimas.

Mes tokie gyvi

lyg nėščių naktų

disonanciniai klyksmai.

Mes tokie basi

lyg gofruotos pavasario kojos,

tvorų, izoliacinių juostų

karalystės.

Ten žalias dumblas,

amžiais žydintis už kampo,

dreba mano baime.

Seka,

kol šviesos subliūkšta atodūsiu.

Juk nieko uždrausto nėra,

žydint saulės perlamutrui

upės raukšlėse.

Blaivios tikrovės krypuoja į šonus,

vėjai sutirpsta,

paišini keliai linksta.

Lieka

tik taurėlapių murmesys,

ėduonies suvarpytas korys,

kuriame žmogus,

aštuonkojis šienpjovys,

vis seka,

akėja baimę.

Dar tokią gyvą,

lyg primuštą šunį,

kiekvienos palėpės, sekreto

kamputy.

Dangūs be plunksnų,

aš kiro inkliuzas juose.

Grįžtu prie upių lojimo

nudėvėtu vardu.

O saulės putos kupa

iš po tiltų plyšių,

užlieja žiemos bunkerį

bundantis poplūdis varnėnų barškesių.

Tirpsta laiko nuolaužos: 

tetų margi čemodanai,

artrito sutrauktas suoliukas

iš vasaros galo.

Motinos

kaskart pro šalį,

vežimas po vežimo,

rėkiantys mano balsu.

Ateities inkliuzui         

saulės putplastis

kito rankose.

Sprangu, bet

lesu.

Buvau

subrandintas inkubatoriaus saulių.

Atėjus užtemimui,

nutrūkus guminei virkštelei,

šalau.

Pamėlusiais užkulniais maknojau

po skystą mantiją su ledo archipelagais.

Nepykstu, kad nedavei batų.

Juk pasilikau.

Universalinės pokaičio snaudulyje

nutraukiau paltą nuo pakabos,

nepykstu, kad išmetei – buvo apsiburbuliavęs.

Purslai dužo ant virtuvės grindų.

Skrandžio rūgštis kilo leidosi,

šveitė keikėsi.

Išgraužė platesnes skyles

obuolio centre.

To nepilnavidurio

išskobtom sėklytėm

su pradurta saule

komposto dėžėje.

Inkile nėra durų,

bet prinokusių pumpurų nematyti.

Užgožia regėjimo laukus

atšipę snapai –

skardinės atidarytos.

Putoja vakaras

tamsiau už juodžemį,

gesina liepsnas,

kurių niekad nebuvo.

Infraraudonas klyksmas

skleidžiasi iš kliedesių užuomazgų –

metalinis žiedelis lenkiamas atgal

dar kartą.

Trūkteli plaštaka

ir pilnaties skepeta nuslysta –

pagaliau atsidūsta

skylutė ašarai išvyti.      

Temidės

Ar verta lapo?

Išsprogę žibintai prakerta kapiliarą.

Lėtai griūva užtvanka šnervėse –

užspaudi tą skylutę paviršiuje ir laikai.

Laikai, kai požemių labirintai buvo sapnai,

sauga – žmogus, žmogaus sauga – plakatai,

o sunkios užuolaidos

tokios velvetinės iki žemės,

per visus metus,

kad neklausai.

Ar vertas lapas?

Ekstrasistolių kruša,

skląsčiu užšautos mentys –

padedi kalaviją prie kojų,

akis ant raiščio kraštelio –

dieviški kapiliarai labai trapūs.

Laikaisi

laikais užspaudusi –

vis ryškyn striukės rankovė,

aštryn svarstyklių duženos gatvės mėlyje.

Mokiausi vairuoti

juodą varną keturratę,

nenuginčijamą šeimyninį relikvijorių.

pakilimo aikštelė buvo plati.

nuokalnėje dygo duobės,

gerosios ir piktosios žolės,

tarp kurių viena dukra kadaise rado meteoritą,

(jis nežinojo, kaip veikė stabdžiai)

kita dukra čia pavogtus raktelius paliko

ir šviesas neužgesintas tėvo dešinėj aky.

o aš tik suku aštuoniukes,

bandau prisijaukinti sankabą:

kic kic kic…

Juoda varna pro galinį veidrodėlį

pašaipiai žvelgia mane –

šturmaną, ne kapitoną.

amžiną keleivį tėvo mašinoje. 

Lupimas burokų odų –

du peiliai,

dvidešimt pirštų.

Delnai padalyti

geležies sodrių vagų,

žiotys –

ežeras emaliuotu dugnu.

Ten kyla salos –

kampuoti rieduliai

be žemės plutos.

Kunkuliuoja

buljonas –

trupa pirmykštės atodangos.

Milijardiniai metai  

virsta istorijos pėdsakais:

raudonos panagės, svilėsių baimė plaukuose.

Kartojasi pradžia –

visad per prėska ar per sūri.

Spurda dabarties žvėrėjimai

po dangčiu palikti.

Trejybė

Tikrasis plokštenis,

apkėtęs vonios palangę rožiniu perlamutru

tarsi būtų dirbtinis.

Tiesiai iš putlių rankų,

numušta kaina pelnytas per visus šventus.

Afiša sakė: gėlės visiems.

Schlumbergera truncata

kas vakarą stebi metamorfozę duše:

rausvas vėžys pralaužia baltą lukštą

ir karpo žnyplėmis, kol praranda kvapą.

Tuomet schlumbergera alsuoja užmaršties garais –

ji gyva blandžia drėgme.

Kalėdinis kaktusas

svarina gorgoniškas ataugas su pūvančiais žaisliukais.

Mėto purpurus, žiedadulkes ant džinsų –

greičiau išneški.

Jis puikiai adaptuojasi, toks vaisingas –

žydi kitu metų laiku, kitoje klimato juostoje,

anapus pusiaujo.

neoninės lazdos

rausvos pūkuotos ausys

šokčioja minioje

į ritmą griaustinio

žaibai skrodžia juodąsias skyles akiduobėse

joms ramu 

gali viską praryti

jauku

tarsi užsivertus šviesos stiklinę

apakus

gal laiku praregėjus

kai plyšta naktys

ir dreba kiškiai celofaniniais lietpalčiais

į kambarius plona srovele

prateka vaikystės švenčių liūtys

jaukumas – uragano jaukas

net juodosios skylės negali visko apžioti

sentimentalumui

pakanka kelių drumsto vandens srovių

su pakraščiais stiklinių akučių.

tai grąža –

prie pėdų kloju sulipusias plunksnas,

įskilusias kriauklytes, –

rinkis, kas labiau patinka.

plačiai atmerkti putų vokai laukia,

besimainančių atspalvių muša – ne.

tolsmas veda į tilsmą.