Elzė Dubnikovaitė
Elzė Dubnikovaitė 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
Tikėk kad miegu
vis dar tavo gimdoje
samanų gniužuliuku
susigūžusi
širdis virpteli
kai ultragarso bangomis
skverbiasi svetima
užtvindomi mėnesiai
gemalo pozų
užakę akivarai
plačiai atsimerkia
kaip visi išeinantys
gimstantys sapnu
kad galėtum dar įsikūnyti
Plastikinėje dėžėje kildavo karai dėl sandėlių.
Kaskart po 20 minučių buvo pasirašoma taika
ir lijo šlamančiais.
Šiapus juos varstė žvilgsnių strėlės,
aštrios iltys bandė sugriebti amerikietišką svajonę,
bet teatplėšdavo gabalą
mamuto iš Mcdonald‘o.
Nusileidusi smakru
jo riebaluota dvasia
grįždavo į prerijas,
o žvakės-aukuro liepsna
nušviesdavo veidus,
tuos apdulkėjusius sandėlius,
prigrūstus juodraštinių palinkėjimų,
pribraukytus –
negražius dovanoti.
Nepatogius išmesti –
tiek pastangų įdėta,
norint sulaikyti kažkada buvusią vasarą,
kai nauja dygo
lyg braškių ūsai nupurentoje dirvoje.
4 šaukštai rožinių miltų gvazdikų žydėjimui
Surūdiję žiedynai atsidūsta –
seniai žarstytos fėjų dulkės.
Negelbsti spalvoti grūdeliai
nei nulieto acto kaskados.
Žalias dramblys
nepakelia straublio –
išnyko kanalas
į sudiržusią burną –
niekada nesiliausiantį troškimą,
begalinę tiesę suskeldėjusių lūpų.
Tetampa nejautrios ir lūžta per pusę.
Liūdesėlis,
primerkta pirato.
Iš sausų vaivorykščių dėžės,
„Šilelio“ ekrano.
Moka savo kailį nuo kitų odos atskirti –
apgraibomis,
juk neprimato.
Pavidalai išskysta taigos ošime:
tu liūdesėlis palaidais galais;
pasekmė, ne priežastis.
Staltiesę nutrauki į save,
nesvarbu,
kiek metų besupiltum –
viskas į smegduobę.
Ant jos kraštų ateina daržininkės pažvejoti,
kai nusodina savo reljefą plačialapiais džiaugsmais
arba ph peržengia šarmingumo ribas.
Kartu apsimetame – ant kabliuko ne liūdesėlis,
o žilka prasta
čirkši žirklėse paukščiu be vargo kapojamu.
Krenta į duobę –
norėsi – išlipsi.
Pakilus rankoms
slysta nertinis šimtalapių gatvių.
Palinkus galvai
panosėje klampus grindinio prakaitas.
Suglamžau.
Varnytei nereikia lizdo,
ji levituoja ore.
Kai lapai baigia išlakti spalį iš balų
ir visos teigiamos skalės beda pirštu į minusą.
Pušyne netilsta šaižūs pokšėjimai,
kiekvienas vakaras – varnyčių lavonų dėliojimas.
Mes tokie gyvi
lyg nėščių naktų
disonanciniai klyksmai.
Mes tokie basi
lyg gofruotos pavasario kojos,
tvorų, izoliacinių juostų
karalystės.
Ten žalias dumblas,
amžiais žydintis už kampo,
dreba mano baime.
Seka,
kol šviesos subliūkšta atodūsiu.
Juk nieko uždrausto nėra,
žydint saulės perlamutrui
upės raukšlėse.
Blaivios tikrovės krypuoja į šonus,
vėjai sutirpsta,
paišini keliai linksta.
Lieka
tik taurėlapių murmesys,
ėduonies suvarpytas korys,
kuriame žmogus,
aštuonkojis šienpjovys,
vis seka,
akėja baimę.
Dar tokią gyvą,
lyg primuštą šunį,
kiekvienos palėpės, sekreto
kamputy.
Dangūs be plunksnų,
aš kiro inkliuzas juose.
Grįžtu prie upių lojimo
nudėvėtu vardu.
O saulės putos kupa
iš po tiltų plyšių,
užlieja žiemos bunkerį
bundantis poplūdis varnėnų barškesių.
Tirpsta laiko nuolaužos:
tetų margi čemodanai,
artrito sutrauktas suoliukas
iš vasaros galo.
Motinos
kaskart pro šalį,
vežimas po vežimo,
rėkiantys mano balsu.
Ateities inkliuzui
saulės putplastis
kito rankose.
Sprangu, bet
lesu.
Buvau
subrandintas inkubatoriaus saulių.
Atėjus užtemimui,
nutrūkus guminei virkštelei,
šalau.
Pamėlusiais užkulniais maknojau
po skystą mantiją su ledo archipelagais.
Nepykstu, kad nedavei batų.
Juk pasilikau.
Universalinės pokaičio snaudulyje
nutraukiau paltą nuo pakabos,
nepykstu, kad išmetei – buvo apsiburbuliavęs.
Purslai dužo ant virtuvės grindų.
Skrandžio rūgštis kilo leidosi,
šveitė keikėsi.
Išgraužė platesnes skyles
obuolio centre.
To nepilnavidurio
išskobtom sėklytėm
su pradurta saule
komposto dėžėje.
Inkile nėra durų,
bet prinokusių pumpurų nematyti.
Užgožia regėjimo laukus
atšipę snapai –
skardinės atidarytos.
Putoja vakaras
tamsiau už juodžemį,
gesina liepsnas,
kurių niekad nebuvo.
Infraraudonas klyksmas
skleidžiasi iš kliedesių užuomazgų –
metalinis žiedelis lenkiamas atgal
dar kartą.
Trūkteli plaštaka
ir pilnaties skepeta nuslysta –
pagaliau atsidūsta
skylutė ašarai išvyti.
Temidės
Ar verta lapo?
Išsprogę žibintai prakerta kapiliarą.
Lėtai griūva užtvanka šnervėse –
užspaudi tą skylutę paviršiuje ir laikai.
Laikai, kai požemių labirintai buvo sapnai,
sauga – žmogus, žmogaus sauga – plakatai,
o sunkios užuolaidos
tokios velvetinės iki žemės,
per visus metus,
kad neklausai.
Ar vertas lapas?
Ekstrasistolių kruša,
skląsčiu užšautos mentys –
padedi kalaviją prie kojų,
akis ant raiščio kraštelio –
dieviški kapiliarai labai trapūs.
Laikaisi
laikais užspaudusi –
vis ryškyn striukės rankovė,
aštryn svarstyklių duženos gatvės mėlyje.
Mokiausi vairuoti
juodą varną keturratę,
nenuginčijamą šeimyninį relikvijorių.
pakilimo aikštelė buvo plati.
nuokalnėje dygo duobės,
gerosios ir piktosios žolės,
tarp kurių viena dukra kadaise rado meteoritą,
(jis nežinojo, kaip veikė stabdžiai)
kita dukra čia pavogtus raktelius paliko
ir šviesas neužgesintas tėvo dešinėj aky.
o aš tik suku aštuoniukes,
bandau prisijaukinti sankabą:
kic kic kic…
Juoda varna pro galinį veidrodėlį
pašaipiai žvelgia mane –
šturmaną, ne kapitoną.
amžiną keleivį tėvo mašinoje.
Lupimas burokų odų –
du peiliai,
dvidešimt pirštų.
Delnai padalyti
geležies sodrių vagų,
žiotys –
ežeras emaliuotu dugnu.
Ten kyla salos –
kampuoti rieduliai
be žemės plutos.
Kunkuliuoja
buljonas –
trupa pirmykštės atodangos.
Milijardiniai metai
virsta istorijos pėdsakais:
raudonos panagės, svilėsių baimė plaukuose.
Kartojasi pradžia –
visad per prėska ar per sūri.
Spurda dabarties žvėrėjimai
po dangčiu palikti.
Trejybė
Tikrasis plokštenis,
apkėtęs vonios palangę rožiniu perlamutru
tarsi būtų dirbtinis.
Tiesiai iš putlių rankų,
numušta kaina pelnytas per visus šventus.
Afiša sakė: gėlės visiems.
Schlumbergera truncata
kas vakarą stebi metamorfozę duše:
rausvas vėžys pralaužia baltą lukštą
ir karpo žnyplėmis, kol praranda kvapą.
Tuomet schlumbergera alsuoja užmaršties garais –
ji gyva blandžia drėgme.
Kalėdinis kaktusas
svarina gorgoniškas ataugas su pūvančiais žaisliukais.
Mėto purpurus, žiedadulkes ant džinsų –
greičiau išneški.
Jis puikiai adaptuojasi, toks vaisingas –
žydi kitu metų laiku, kitoje klimato juostoje,
anapus pusiaujo.
neoninės lazdos
rausvos pūkuotos ausys
šokčioja minioje
į ritmą griaustinio
žaibai skrodžia juodąsias skyles akiduobėse
joms ramu
gali viską praryti
jauku
tarsi užsivertus šviesos stiklinę
apakus
gal laiku praregėjus
kai plyšta naktys
ir dreba kiškiai celofaniniais lietpalčiais
į kambarius plona srovele
prateka vaikystės švenčių liūtys
jaukumas – uragano jaukas
net juodosios skylės negali visko apžioti
sentimentalumui
pakanka kelių drumsto vandens srovių
su pakraščiais stiklinių akučių.
tai grąža –
prie pėdų kloju sulipusias plunksnas,
įskilusias kriauklytes, –
rinkis, kas labiau patinka.
plačiai atmerkti putų vokai laukia,
besimainančių atspalvių muša – ne.
tolsmas veda į tilsmą.